Žmonės, paskyrę savo gyvenimą svarbioms teorijoms, mėgsta taikyti jas ir smulkmenoms. Garsus specialistas su malonumu nusileido iki prastuolio dvasininko lygio. Patogiai atsilošęs fotelyje, jis prabilo nuobodžiaujančio paskaitininko tonu:
— Net ir menkiausiu atveju naudinga prisiminti esminius gamtos dėsnius. Kokios nors vienos gėlės gali ir nepakąsti pirmosios šalnos, bet rudenį vysta; kokio akmenuko gali ir nesušlapinti potvynis, bet potvynis kartojasi. Mokslininko akimis žiūrint, visa žmonijos istorija yra kolektyvinių judėjimų, žudynių ar migracijos serijos, panašiai kaip masiškas musių gaišimas žiemą arba paukščių grįžimas pavasarį. O istorijos pagrindas yra rasė. Rasė kuria religiją, rasė formuoja įstatymus, rasė kelia karus. Nežinau ryškesnio . pavyzdžio už tą laukinę, nenorinčią bendrauti ir nykstančią gentį, kurią paprastai vadiname keltais; mūsų bičiuliai Maknabaf yra jos atstovai. Kresni, tamsiaveidžiai, svajingo ir rambaus būdo, keltai lengvai patiki prietaringu bet kokio įvykio aiškinimu,— na, kad ir tuo (prašom man atleisti), ką skelbiate judu su savo Kristumi. Argi reikia stebėtis, kad tokie žmonės, liūliuojami jūros ošimo iš vienos pusės ir bažnyčios (dar kartą prašyčiau man atleisti) litanijų iš kitos, apgaubia fantastikos šydu visai žemiškus dalykus. Jūs, ribojamaS! savo parapijos pasaulėlio, matote tiktai konkrečią misis Maknab, išgąsdintą konkrečios pasakėlės apie du balsus ir aukštą vyriškį, išeinantį iš jūros. O žmogus, turintis mokslininko vaizduotę, mato ištisus klanus Maknabų, pasklidusių po pasaulį, vienodų kaip to paties pogrupio paukščiai. Jis mato, kaip tūkstančiai našlių tūkstančiuose namų varvina liguisto įtarumo lašus į kaimynų arbatos puodukus; jis mato...
Nespėjus mokslininkui užbaigti sakinio, vėl pasigirdo bel-džiant į duris tik kur kas nekantriau; kažkas skubėjo koridorium, šiugždėdamas sijonais, ir štai tarpdury pasirodė skoningai apsirengusi, bet išsidraikiusi ir nuo skubėjimo išraudusi mergina. Jos šviesius plaukus buvo sušiaušęs jūros vėjas ir ji būtų buvusi tikrai graži, jei1 ne tie škotiški skruostikauliai — šiek tiek per stambūs, šiek tiek per tamsūs.
— Atleiskite už tokį įsiveržimą, sere,— atsiprašė ji trūkčiojančiu balsu, lyg komanduotų.— Aš atskubėjau paskui tėvą Brauną; atsitiko nelaimė.
Tėvas Braunas šiek tiek sutrikęs pradėjo stotis.
— Kas gi dabar pasidarė, Mage?— paklausė jis.
— Džeimsas, ko gero, nužudytas,— atsakė mergina, dar ne' atgaudama kvapo.— Tasai Glasas vėl buvo atėjęs pas jį, aš aiškiai girdėjau už durų juos šnekantis. Balsus lengva atskirti: DžeimsaS! kalba storai, grebluodamas, o anas plonai, vis padre-bindamas...
— Tasai Glasas? — pakartojo dvasininkas, šiek tiek suglumęs.
— Aš žinau, kad jis pavarde Glasas,— paaiškino mergina, vis labiau nekantraudama.— Aš klausiausi už durų. Jie ginčijosi, turbūt dėl pinigų, nes girdėjau Džeimsą nuolat kartojant: „Gerai, misteri Glasai“ arba „Ne, misteri Glasai“, paskui „Du arba trys, misteri Glasai“. Bet mes tik gaišuojame kalbėdamiesi, ei-mi' JĮrcičiau, gal dar spėsime.
— Bet kur jūs norite suspėti? — paklausė daktaras Hudas, aiškiai susidomėjęs viešnia.— Kodėl tas misteris Glasas ir jo finansiniai reikalai verčia taip skubėti?
— Aš bandžiau išlaužti duris, bet nepajėgiau,— trumpai atsakė mergina.— Tada apibėgau namą ir šiaip taip užlipau ant palangės. Kambaryje buvo prieblanda, lyg ir tuščia, bet galėčiau prisiekti, kad įžiūrėjau Džeimsą, susirietusį kampe. Gal jį nudūrė, gal pasmaugė...
— Tai išties ne juokai,— tarė tėvas Braunas ir atsistojęs sugraibė nepaklusnius savo daiktus.— Aš kaip tiktai pasakojau jūsų istoriją šitam džentelmenui, tačiau jo pažiūra...
— Smarkiai pasikeitė,— oriai įsiterpė mokslininkas.— Jaunoji ledi nebeatrodo man tokia keltiška kaip iš pradžių. Dabar aš laisvas, tad užsidėsiu skrybėlę ir mielai paėjėsiu su jumis.
Po kelių minučių visi trys priėjo niūrios Maknabų gatvės kampą. Mergina žengė tvirtais ir sparčiais kalnietės žingsniais, kriminologas — su nerūpestingo vaikštinėtojo grakštumu, ne taip jau tolimu leopardo eigasčiai, o dvasininkas bidzeno ristele, visai negalvodamas apie orumą. Sio miesto pakraštys ne itin neigė daktaro . užuominas apie slogias nuotaikas keliančią aplinką. Išsisklaidę namai stovėjo vis atokiau vienas nuo kito, kartodami vingiuotą kranto liniją; pavakarė buvo besibaigianti ankstyva, kažkokia nerimastinga prietema; violetinė tarytum išsiliejęs rašalas jūra ■ grėsmingai šniokštė. Skurdžiame Maknabų sodelyje, besileidžiančiame į pakrantės smėlį, styrojo du juodi, pliki medžiai, panašūs į šėtono letenas, iškeltas iš nuostabos. Misis Maknab, atbėganti gatve jų pasitikti su panašiai iškeltomis rankomis, šešėliui krentant ant nuožmaus jos veido, ir pati šiek tiek panėšėjo į šėtoną. Mokslininkas ir dvasininkas tiktai kada ne kada įterpdavo po žodelį, kai ji spiegiu balsu pakartojo dukters pasakojimą, pasodrindama pačios prasimanytomis detalėmis, reikalaudama atkeršyti misteriui Glasui už nužudymą ir misteriui Todhaniteriui už tai, kad leidosi nužudomas, pastarajam dar ir už tai, kad išdrįso pirštis jos dukteriai, ir už tai, kad neišgyveno iki vedybų dienos ir netesėjo duoto pažado. Siauru takučiu jie apėjo namą ir sustojo prie nuomininko durų. Daktaras Hudas vikriai kaip senas seklys stumtelėjo petim duris ir išlaužė.
Atsivėrė bežadės tragedijos vaizdas. Niekas, matęs jį nors akimirką, nesuabejotų, kad kambaryje grumtasi dviejų, o gal ir daugiau žmonių. Ant staliuko ir aplink jį buvo primėtyta kortų, sakytum kažkas staigiai nutraukė lošimą. Dvi taurės stovėjo ant kito staliuko — vyno į jas nespėta įpilti,— o trečia šukių žvaigžde buvo pažirusi ant kilimo. Netoli jos gulėjo ilgas peilis ar trumpas kardaa, tiesus, su įmantriai išdabinta rankena; ant matinių ašmenų krito pilka šviesa nuo rūškano lango, už kurio švininiame jūros fone juodavo medžiai. Kitame kambario kampe buvo nuriedėjęs džentelmeno cilindras, sakytum ką tik numuštas nuo kieno nors galvos; atrodė, kad jis dar ritasi. O tolimajame kampe, nudrėbtas tartum bulvių maišas, bet suraišiotas lyg geležinkelio bagažas, tysojo misteris Džeimsas Todhanteris su šerpe užrišta burna ir šešis ar septynis kartus suveržtas virvėmis per alkūnes bei kulkšnis. Jo rudos akys guviai dairėsi.
Daktaras Orionas Hudas akimirką stabtelėjo ant demblio prie durų ir apžvelgė visą nebylų smurto vaizdą. Paskui sparčiu žingsniu perėjo per kilimą , paėmė cilindrą ir rimtu veidu pamatavo ant vis dar suvystyto Todhanterio galvos. Cilindras buvo toks didelis, kad beveik siekė pečius.
— Misterio Glaso skrybėlė,— tarė daktaras, su kišeniniu didinamuoju stiklu tyrinėdamas pamušalą.— Kaip tai paaiškinti: misterio Giaso nėra, o jo skrybėlė čia? Misteris Glasas nėra nerūpestingas savo rūbų atžvilgiu. Sita skrybėlė madinga, sistemingai valoma ir blizginama, nors ir nebenauja. Manau, kad jis — apysenis dabita.
— Viešpatie dieve! — garsiai sušuko Magė Maknab.— Ar neketinate pirmiausia atrišti žmogų?
— Aš sąmoningai sakau „apysenis",— kalbėjo mokslininkas,— nors mano argumentai, galimas daiktas, kiek pritempti. Žmonių plaukai slenka labai nevienodai , bet tai neišvengiamas procesas, tad neseniai dėvėtos skrybėlės viduje per didinamąjį stiklą turėčiau pastebėti šiek tiek plaukų. Jų ten nėra, ir tai leidžia spėti, jog misteris Glasas plikas. Dabar prisiminkime ploną ir padrebinantį balsą, taip vaizdžiai nupasakotą mis Maknab (kantrybės, brangioji ledi, kantrybės), pridėkime pliką kiaušą prie senatviškam įniršiui būdingo tono ir, drįstu manyti, galime daryti prielaidą čia lankiusis pagyvenusio amžiaus žmogų. Judrų, nepaisant metų, ir beveik neabejotinai aukšto ūgio. Galėčiau pasiremti pasakojimu, jog jis anksčiau buvo pasirodęs prie lango,— aukštas, džentelmenas su cilindru,— bet manau, turiu patikimesnį įrodymą. Sudaužytos taurės šukės pažirusios po visą kambarį, bet viena užlėkusi ant aukštos lentynos prie židinio, Ji nebūtų patekusi ten, krisdama iš palyginti neaukšto žmogaus, misterio Todhanterio tipo žmogaus, rankų.