— Beje,— įsiterpė tėvas Braunas,— ar nederėtų pirma atrišti 19. i s 1 e r į Todhanterį?
— Pamoka, kurią mums duoda vyno taurės, tuo dar nesibaigia,— lyg niekur nieko varė toliau specialistas.— Iš karto pasakyčiau, jog tasai Glasas plikas ir tūžmingas ne tiek dėl amžiaus, kiek dėl palaido gyvenimo. Kaip žinome, misteris Todhanteris — kuklus, taupus džentelmenas, negeriantis svaigalų. Nei kortos, nei vyno stiklai nebūdingi jo gyvenimo būdui, vadinasi, jie buvo skirti aptariamam svečiui. Ženkime kitą žingsnį. Misteris Todhanteris gali turėti bet kokių indų, bet vyno čia nematyti. Ką jis ketino pilstyti į tas taures? Man išsyk peršasi prielaida: brendį ar viskį, gal net labai brangios rūšies, iš gertuvės. Iš paties misterio Glaso vidinės kišenės. Mes lyg ir sukuriame žmogaus portretą, tiksliau, nusakome tam tikrą tipą: aukštas, pagyvenęs, elegantiškas, bet jau apvytęs, turintis polinkį kortoms ir svaigalams, gal net įjunkęs į juos. Panašių džentelmenų neretai sutinkame visuomenės tarpsluoksniuose.
— Jeigu neleisite man jo atrišti, aš bėgsiu į gatvę ir šauksiuos policijos,— nebeištvėrė mergina.
— Aš nepatarčiau, mis Maknab,— šaltai tarė daktaras Hudas,— taip skubiai kviesti policiją. Tėve Braunai, visai rimtai prašyčiau jus nuraminti savo aveles jų pačių labui, ne mano. Taigi mes šį tą sužinojome apie misterio Glaso išvaizdą ir polinkius. O ką esminio žinome apie misterį Todhanterį? Stai trys svarbiausi faktai: jis taupus, daugiau ar mažiau pasiturintis ir saugo paslaptį. Turbūt jau aišku, kad tai trys pagrindiniai šantažuojamojo žmogaus požymiai. Taip pat akivaizdu, jog aptrinti madingi rūbai, smerktini įpročiai ir spigus įtūžis — jį šantažuojančio misterio Glaso požymiai. Ir štai prieš mus du tipiški „tylėjimo už pinigus“ tragedijos personažai: vienoje pusėje padorus, kažką slepiantis žmogus, iš kitos — Vestendo grobuonis, suuodęs tą paslaptį. Tiedu žmonės šiandien susitiko, susikivirčijo, susigrūmė ir ginklu praliejo kraują.
— Ar jūs ketinate atraišioti tas virves, ar ne? — primygtinai paklausė mergina.
Daktaras Hudas atsargiai padėjo cilindrą ant stalelio ir priėjo prie belaisvio. Įdėmiai apžiūrėjo jį, net šiek tiek kilstelėjo ir pasuko, suėmęs už pečių. Paskui trumpai drūtai atsakė:
— Ne. Manau, kad šitos virvės gerai pasitarnaus, kol atvyks jūsų draugai policininkai su antrankiais.
Tėvas Braunas, niūriai spoksojęs į kilimą, pakėlė apvalų veidą ir paklausė:
— Ką tatai reikštų?
Mokslininkas pakėlė nuo kilimo durklą su įmantria rankena ir atsakė, kruopščiai apžiūrinėdamas jį:
— Kadangi radote misterį Todhanterį surištą,— tarė jis,— tai išsyk nusprendėte, jog jį surišo misteris Glasas ir po to, iš visko sprendžiant, paspruko. Keturios priežastys verčia tuo abejoti. Pirma, kodėl toks puošeiva kaip mūsų draugas Glasas paliko cilindrą, išeidamas savo noru? Antra,— kalbėjo jis, eidamas prie lango,— štai vienintelis išėjimas, ir jis uždarytas iš vidaus. Trečia, ant šitų ašmenų aptikau kraujo lašelį, bet misteris Todhanteris neturi žaizdų. Misteris Glasas, gyvas ar miręs, išsinešė tą žaizdą. Imkime pirmą galimybę. Atrodo kur kas labiau įtikėtina, jei šantažuojamas asmuo nužudo kankintoją, o ne pastarasis žąsį, dedančią aukso kiaušinius. Manau, kad logika sudėjo čia taškus.
— Betgi virvės? — neatlyžo dvasininkas, žiūrėdamas į jį susižavėjusiu ir sutrikusiu žvilgsniu. .
— Ak, virvės...— keistu tonu nutęsė ekspertas.— Mis Maknab netvėrė noru sužinoti, kodėl neišvaduoju misterio Todhanterio. Gerai, aš atsakysiu. Todėl, kad misteris Todhanteris puikiausiai gali atsirišti pats, kai tiktai panorės.
— Ką? — žioptelėjo visi skirtingomis nuostabos intonacijomis.
— Aš apžiūrėjau visus mazgus,— ramiai paaiškino Hudas.— Atsitiktinai šį tą nutuokiu apie juos, tai beveik atskira kriminologijos sritis. Kiekvieną mazgą jis užrišo pats ir gali pats atleisti; joks priešas nepridėjo čia nė piršto. Visa istorija su virvėmis— mikli klastotė, kad pagalvotume, jog auka jis, o ne tas nelaimingas Glasas, kurio lavonas turbūt pakastas sode ar įkištas į židinį.
Visi slogiai tylėjo; kambary darėsi vis tamsiau; medžių šakos atrodė dar labiau iškreivintos, pajuodusios, priartėjusios, lyg kokios gelmių pabaisos (gal krakenai, gal sepijos, ar besiraitantys polipai), išropojusios j krantą pasižiūrėti paskutinio tragedijos akto; lygiai taip pat, tiktai anksčiau iššliaužė iš jūros tragiškasis piktadarys ir jo auka, siaubingas žmogus su cilindru. Sutemos tirštėjo, susiliedamos su šlykščiu šantažo tvaiku, niekšingiausiu žmogaus poelgiu, nes tai nusikaltimas, dangstantis kitą nusikaltimą; juodas pleistras ant dar juodęsnės žaizdos.
Paprastai. ramus, šiek tiek komiškas dvasininko veidas. ūmai pasikeitė, jisai net prisimerkė iš smalsumo. Tai nebebuvo anas ankstyvesnis, vaikiškai naivus smalsumas. Greičiau tai gimstančios minties smalsavimas, jai dar tiktai formuojantis.
— Drįstu prašyti pakartoti,— droviai paprašė jis.— Tai jūs manote, kad tas Todhanteris sugeba pats save surišti ir atrišti?
— Aš taip manau,— patvirtino daktaras.
— O Jeruzale! — sukliko Braunas— Nejaugi tai įmanoma?
Jis nušuoliavo per kambarį it triušis ir, pagautas naujo impulso, įsistebeilijo į pusiau uždengtą belaisvio veidą. Paskui atsisuko į kitus.
— Viskas aišku! — susijaudinęs riktelėjo jis.— Argi nematote iš jo veido? Tik pažiūrėkit į jo akis!
Profesorius ir mergina pasekė tėvo Brauno žvilgsnį. Nors plati juoda šerpė visiškai dengė Todhanterio veido apatinę pusę, abiems pasivaideno, kad viršutinė dalis kažkaip keistai juda.
— Kokios keistos jo akys,— susijaudino mergina.— Jūs žvėrys! Jam turbūt labai skauda!
— Manau, kad ne tai,— tarė daktaras Hudas,— jo akių išraiška tikrai ypatinga. Bet aš sakyčiau, kad šitos įžambios raukšlelės greičiau reiškia lengvą psichikos sutrikimą...
— Na ką jūs! — riktelėjo tėvas Braunas.— Argi nematote, kad jis juokiasi?
— Juokiasi? — net krūptelėjo daktaras.— Po galais, iš ko jam juoktis?
— Kaip čia pasakius,— sutriko tėvas Braunas.— Meldžiu neįsižeisti, bet manau, kad jis juokiasi iš jūsų. Aš ir pats būčiau linkęs pakikenti dabar, kai žinau.
— Ką jūs dabar žinote? — šiek tiek sudirgęs paklausė Hudas.
— Dabar aš žinau,— atsakė dvasininkas,— kuo užsiiminėja misteris Todhanteris.
Jis sukinėjosi po kambarį, beprasmiškai įsispoksodamas čia į vieną, čia į kitą daiktą ir nuolat prapliupdamas tokiu pat beprasmišku juoku, nemaloniai nuteikdamas kitus, priverstus tai stebėti. Jis garsiai juokėsi iš cilindro, kvatojo, už pilvo griebdamasis, o kraujo lašas ant ašmenų sukėlė jam vos ne konvulsijas. Po to atsisuko į tyliai nirštantį specialistą.
— Daktare Hudai! — entuziastingai sukliko Jis,— jūs didis poetas! Jūs prikėlėte iš nebūties neegzistuojančią būtybę. Jūs pakilote kur kas arčiau dievų, negu vien registruodamas faktus. Faktai banalūs ir juokingi, jie nė iš tolo neprilygsta jūsų vaizduotės jėgai.