— Absoliučiai nesuprantu, ką jūs čia kalbate,— išdidžiai atrėžė daktaras Hudas.— Mano faktai visiškai nepaneigiami, nors, žinoma, jie ne visi. Galima skirti vietos intuicijai (arba poezijai, jei jums labiau patinka šitas terminas) tiktai todėl, kad dar nesurinktos reikiamos detalės. Misterio Glaso išnykimas ...
— Taip, taip,— pritarė mažasis dvasininkas, energingai linksėdamas,— tai svarbių svarbiausias dalykas — misterio Glaso išnykimas. Jo taip labai nėra,— susimąstęs pridūrė jis,— kaip dar niekad nieko nebuvo.
— Jūs manote, kad jo nėra mieste? — paklausė daktaras.
— Manau, kad jo išvis niekur nėra,— atsakė tėvas Braunas,— kaip sakoma, jo nėra iš esmės.
— Jūs rimtai įsitikinęs,— šypsodamas paklausė ekspertas,-kad toks žmogus neegzistuoja?
Dvasininkas linktelėjo.
— Deja, taip.
Orionas Hudas paniekinamai nusijuokė.
— Na, gerai,— tarė jis,— prieš pareidami prie šimto pirmo priešingo įrodymo, imkime patį pirmąjį, tą, su kuriuo susidūrėme vos įėję. Jeigu Misterio Glaso nėra, tai kieno šita. skrybėlė?
— Misterio Todhanterio,— atsakė tėvas Braunas.
— Bet jinai jam per didelė! — nekantriai šūktelėjo Hudas.— Turbūt net negalėtų jos užsidėti!
Tėvas Braunas be galo romiai papurtė galvą.
— Aš niekad nesakiau, kad jis galėtų užsidėti,— atsakė jts. — Aš tik sakiau, kad tai jo skrybėlė. Arba, jei norite pasakysiu tiksliau — ta skrybėlė priklauso jam.
— Tai kur čia tas tikslumas? — šiek tiek pašaipiai pa klausė kriminologas.
— Ak brangus sere,— sušuko gerasis žmogelis, pirmą kartą beveik netekdamas kantrybės,— jei paėjėsite gatve iki pirmos kepurininko dirbtuvėlės, tai pamatysite skirtumą tarp žmogaus skrybėlės ir skrybėlių, kurios priklauso jam.
— Bet kepurininkas,— užprotestavo Hudas,— gali, vaizdingai kalbant, iš savo naujų skrybėlių ištraukti pinigų. O' ką gali ištraukti Todhanteris iš savo senos skrybėlės?
— Triušius,— atšovė tėvas Braunas.
— Ką? — pakėlė balsą daktaras Hudas.
— Triušius, kaspiinus, saldumynus, auksines žuveles, serpantiną,— greitakalbe bėrė dvasininkas.— Kaipgi jūs šito nesuvokėte, perpratęs gudrybę su virvėmis? Tas pats ir su kardu. Kaip jūs teisingai pastebėjote, misteris Todhanteris neturi išorinių žaizdų, bet. jis tųri žaizdelę viduje, jei sekate mano mintį.
— Viduje, vadinasi, po rūbais? — rimtai paklausė misis Mak-nab.
— Ne, jo paties viduje,— patikslino tėvas Braunas.
— Turbūt iš proto kraustausi... Tai ką jūs norite pasakyti?
— Misteris Todhanteris mokosi,— ramiai paaiškino tėvas Braunas.— Jis ketina tapti profesionaliu fokusininku, taip pat žonglieriumi, pilvakalbiu ir virvės triukų žinovu. Fokusai atskleidžia cilindro paskirtį. Ant pamušalo nėra plaukų ne dėl to, kad jį dėvėjo anksti nuplikęs misteris Glasas, o dėl to, kad jo nedėvėjo niekas. Zongli ravimas paaiškina trijų taurių buvimą,. Todhanteris mokėsi mėtyti ir gaudyti jas vieną po kitos. Kadangi jis dar tiktai praktikuojasi, tai sudaužė vieną taurę į lubas. Triukai paaiškina ir kardą; nuryti kardą misteriui Todhanteriui — pro fesinės garbės ir meistriškumo klausimas. Bet kadangi jis dar tiktai treniruojasi, tai šiek tiek įsidrėskė gerklę. Tai ir yra ta žaizdelė viduje, kuri (sprendžiant iš jo veido išraiškos) visai nepavojinga. Jis taip pat mokosi išsivaduoti iš virvių, panašiai kaip „Deivenporto broliai", ir kaip tik ketino tą daryti, kai mes pulku sugriuvom į kambarį. Kortos, savaime aišku, skirtos triukams, ir jos pažertos ant grindų todėl, kad jis ką tik treniravosi išskleisti jas ore. Jis tiesiog saugojo profesijos paslaptį, nes privalo slėpti savo triukus, kaip ir kiekvienas fokusininkas. Kažkoks dykinėtojas su cilindru, matyt, kažkada žvilgtelėjo į jo langą ir buvo piktai nuvytas. Sito faktelio pakako, kad mes visi sukurtume nebūtą istoriją ir įsivaizduotume, jog visą gyvenimą uždengė cilindruoto misterio Glaso šešėlis.
— Bet iš kur du balsai? — neatsistebėdama paklausė Magė.
— Ar jūs nesate girdėjusi pilvakalbio?—' paklausė tėvas Braunas.— Argi nežinote, kad jis iš pradžių kalba natūraliu balsu, o paskui atsako pats sau tuo girgždančiu, spiegiamu, nenatūraliu balsu, kurį jūs girdėjote?
Visi ilgam nutilo. Daktaras Hudas žiūrėjo į kresną žmogutį, mįslingai šypsodamasis.
— Jūs išties didžiai išmintingas žmogus,— prabilo jis.— Ir knygoje geriau nerastum parašyta. Tiktai vieno misterio Glaso aspekto jūs nestengėte paaiškinti: jo pavardės. Mis Maknab aiškiai girdėjo mister Todhanterį šitaip kreipiantis.
Tėvas Braunas beveik vaikėziškai sukikeno.
— Na, ką gi,— tarė jis,— tai pati kvailiausia visos šitos kvailos istorijos vieta. Kai mūsų draugas žongliruodamas mėtydavo aukštyn tris taures, jis garsiai skaičiuodavo gaudydamas ir taip pat garsiai komentuodavo, kai kurios nepagaudavo. Stai ką jis kalbėjo: „Vienas, du, trys... taurė pro šalį... vienas, du... taurė pro šalį 20“. Ir vėl, ir vėl.
Akimirką kambaryje viešpatavo tyla, po to visi kaip susit:!rę pratrūko kvatotis. Tada vyriškis, gulintis kampe, mėgaudamasis atmazgė visas virves ir numetė į šalį. Paskui, išėjęs į kambario vidurį, nusilenkė ir išvyniojo didžiulę mėlynai raudoną afišą, skelbiančią, jog Zaladinas, įžymiausias pasaulio fokusininkas, akrobatas, pilvakalbis ir „žmogus kengūra", pasirodys su visiškai nauja programa Skarboro paviljone ateinantį pirmadienį, lygiai aštuntą valandą vakaro.
ŽMOGUS SKERSGATVYJE
Į skersgatvį Adelfyje, kuriame stovėjo „Apolono" teatras, vienu metu iš abiejų galų įžengė du vyriškiai. Besileidžianti saulė buvo nudažiusi gatves gausia ir stipria, matine ir negyva šviesa. Skersgatvis buvo gana ilgas ir tamsus, tad priešingame gale abu matė tik tamsų siluetą. Tačiau abu atpažino vienas kitą ir iš juodo kontūro, nes abu buvo savaip išvaizdūs ir abu nekentė vienas kito.
Dengtas skersgatvis viename gale baigėsi stačiai kylančioje Adelfio gatvėje, kitame rėmėsi į bulvarą palei upę, nusidažiusią saulėlydžio spalvomis. Viena skersgatvio pusė buvo aklina siena; name, kurį' ji rėmė, metų metus smilko teatrinis restoranas, dabar visai uždarytas. Kitoje pusėje buvo dvejos durys, abejos beveik skersgatvio galuose. Ne tai, kas paprastai vadinama teatro tarnybiniu įėjimu, o atskiros durys išrinktiesiems; šį vakarą aktoriui ir aktorei, vaidinantiems pagrindinius'vaidmenis Šekspyro tragedijoje. Tokios įžymybės mėgsta atskiras duris, kad galėtų susitikti su draugais arba pabėgti nuo jų.
Vyriškiams, apie kuriuos čia pasakojama, durys skersgatvio viršutinėje dalyje atrodė gerai žinomos, matyt,- jie neabejojo, kad bus įsileisti, nes abu žingsniavo prie durų ramiai ir pasitikėdami savimi. Kadangi vyriškis iš tolimojo galo žingsniavo sparčiau, tai abu pasiekė slaptąsias duris daugmaž kartu. Mandagiai nusilenkė vienas kitam, akimirką luktelėjo, paskui' tas, kuris ėjo greičiau ir atrodė nekantresnis, pabeldė.
Ir tuo, ir bet kuo kitu jie buvo visiškai priešingi, ničniekuo nenusileidžiantys vienas kitam. Asmeniniu požiūriu abu buvo dailiai nuaugę, gabūs ir plačiai žinomi. Oficialiu požiūriu abu atstovavo žymiausiam aukštuomenės sluoksniui. Ir vis dėlto visais atžvilgiais, pradedant šlove ir baigiant patrauklia išvaizda, jie buvo skirtingi ir nepalyginami. Seras Vilsonas Simoras buvo iš tų žmonių, kurių svorį visuomenėje žino kiekvienas, besidomintis įtakos sferomis. Kuo artimiau žmogus bendravo su bet kurios valstybinės organizacijos ar profesijos branduoliu, tuo dažniau sutikdavo, serą Vilsoną Simorą. Ji,s buvo vienintelis išmintingas žmogus dviejose dešimtyse neišmintingų komitetų, svarstančių įvairiausias problemas — nuo Karališkosios akademijos pertvarkymo iki bimetalinės pinigų reformos dar didesnio Didžiosios Britanijos suklestėjimo vardan. Meno sferoje jis buvo išties visagalis, toks unikalus, kad niekas nebūtų drįsęs tiksliai atsakyti, ar jis įžymus aristokratas, globojantis meną, ar įžymus menininkas, globojamas aristokratų. Tačiau penketą minučių su juo pasikalbėjęs, negalėjai nepajausti, kad jis visą gyvenimą tau dominavo.