Aukštasis kunigas pakėlė savo asketišką veidą į žvaigždėmis nusėtą dangų ir pasakė:
— Ir vis dėlto kas žino, ar toje begalinėje Visatoje...
— Begalinėje tiktai fiziškai,— įsiterpė mažasis kunigas, staigiai atsigręžęs,— bet tiesos įstatymų peržengti ji negali.
Valantenas už medžio su tyliu įsiūčiu graužė nagus. Jam atrodė, kad beveik girdi, kaip iš jo kikena anglai detektyvai, kuriuos jis atitempė taip toli ir tik pasiklausyti, kaip metafiziškai plepa du malonūs pagyvenę kunigai. Nekantraudamas jis net nenugirdo lygiai tokio pat įmantraus aukštojo dvasininko atsakymo, ir, kai vėl sukluso, kalbėjo tėvas Braunas:
— Protas ir teisingumas viešpatauja pačioje tolimiausioje ir vienišiausioje žvaigždėje. Pažiūrėkit į šias žvaigždes. Argi jos nepanašios į deimantus ir safyrus? Įsivaizduokit sau bet kokius augalus ar akmenėlius. Įsivaizduokite deimantų miškus, kurių medžių lapai iš briliantų. Įsivaizduokite, kad mėnulis yra mėlynas didžiulis safyras. Bet nemanykite, kad visa ta baisi astronomija bent kiek pakeis proto ir teisingumo dėsnius. Opalo lygumose, po perlų uolomis vis tiek rasite įsakymą „Nevok".
Valantenas jau buvo bekyląs iš savo nepatogios padėties, ketindamas kuo tyliau sėlinti atgal, priblokštas vienintelės savo gyvenime nesėkmės. Bet aukštasis kunigas kažkaip keistai tylėjo, ir tai privertė Valanteną palaukti, kol jis prašneks. Galiausiai prabilęs, jis paprastai, nuleidęs galvą ir susidėjęs rankas ant kelių, pasakė:
— Ir vis dėlto manau, kad kiti pasauliai galbūt gali pakilti aukščiau už mūsų protą. Dangaus paslaptis yra nesuvokiama, ir aš, pavyzdžiui, galiu tik nulenkti galVą.— Ir, visiškai nepakeitęs pozos nei balso intonacijos, pridūrė: — Atiduokit man tą kryžių su safyrais, girdi, Mes čia visai vieni, ir aš suplėšysiu jus į gabalus kaip šiaudinę lėlę.
Visiškai nepakeistas balsas ir poza suteikė keistos jėgos tam stulbinančiam temos pasikeitimui. Bet relikvijos saugotojas tik šiek tiek pasuko galvą. Jo kvailokas veidas tebebuvo nukreiptas į žvaigždes. Galbūt jis nesuprato. O gal suprato ir apstulbo iš siaubo.
— Taip,— kalbėjo toliau aukštasis kunigas tuo pačiu žemu balsu ir vis ta pačia poza.— Taip, aš esu Flambo.
Paskui po pauzės pridūrė:
— Sakau, atiduokit tą kryžių. .
— Ne,— atsakė mažasis, ir šis vienskiemenis žodis keistai suskambėjo tyloje.
Iš Flambo staiga dingo visas dvasininko romumas. Didysis plėšikas atsilošė ir žemu balsu ilgai juokėsi.
— Neatiduosit! — sušuko jis.— Ak. neatiduosit jo man. išdidusis prelate?! Ak neatiduosit. mažasis viengungi neišmanėli?! Gal jums pasakyti. kodėl neduosit! Nes jau turiu jį savo vidinėje kišenėje.
Mažasis kunigas iš Esekso apstulbęs atsuko sumišusį veidą ir droviai tarsi pavaldinys paklausė:
— Ar.. ar esate tikras?
Flambo džiaugsmingai riktelėjo:
— Tikras teatras! Taip. bukagalvi. esu visiškai tikras. Man užteko proto pasidaryti tikrojo ryšulėlio dublikatą. ir dabar. drauguži. jūs turit dublikatą. o aš turiu brangakmenius. Sena gudrybė. tėve Braunai. labai sena gudrybė .
— Taip,— atsakė tėvas Braunas su tuo pačiu keistu abejingumu ir persibraukė ranka per plaukus.— Taip. aš apie tai buvau girdėjęs.
Nusikaltėlių karalius pasilenkė prie mažojo naiviojo kunigo kažkaip staigiai susidomėjęs.
— Jūs,— paklausė jis.— Kur jūs apie tai girdėjote?
— Na žinoma. aš neturiu teisės pasakyti jo vardo,— paprastai atsakė mažasis žmogus.— Zinot. jis buvo atgailaująs nusidėjėlis. Apie dvidešimt metų jis pasiturimai gyveno vien tik iš ryšulėlių. suvynidtų į rudą popierių. Taigi matot. kai aš ėmiau jus įtarti. iš karto prisiminiau. kaip veikė tas vargšas vyrukas.
— Įtarti mane? — pakartojo plėšikas labiau susidomėjęs.— Ar iš tiesų esat toks sumanus. kad susiprotėjot. ko aš veduosi jus į šią pliką dykynę?
— Ne. ne,— atsakė Braunas lyg atsiprašinėdamas.— Matote. aš įtariau jus. kai susitikome pirmą kartą. Jūsų rankų riešai subjauroti. Tai nuo spygliuotų antrankių.
— Po perkūnais,— sušuko Flambo.—Iš kur žinote apie spygliuotus antrankius?
— Matote aš ganau aveles,— atsakė tėvas Braunas, pakeldamas antakius.— Kai buvau vikaro padėjėjas Hartpule, net trys buvo su tokiais antrankiais. Taigi įtariau jus iš pat pradžių, suprantat, ir todėl pasirūpinau kryžiaus saugumu. Žinote, stebėjau jus. Pagaliau pamačiau, kaip jūs pakeitėt ryšulėlius. Tada atkei-čiau juos atgal. Ir tada tikrąjį palikau.
— Palikot? — pakartojo Flambo, ir pirmą kartą jo balse šalia triumfo pasigirdo kita gaidelė.
— Na o buvo taip,— kalbėjo mažasis kunigas tuo pačiu nepasikeitusiu tonu.— Aš sugrįžau į tą konditerijos parduotuvę ir paklausiau, ar nebūsiu palikęs ryšulėlio. Jei jis atsirastų, paprašiau išsiųsti adresu, kurį daviau. Be abejo žinojau, kad nesu palikęs, bet išeidamas palikau. Taigi, užuot vijęsi mane su tuo vertingu ryšulėliu, jie išsiuntė jį paštu mano draugui Vestminste-
ryje .
Paskui jis gana liūdnai pridūrė:
— Aš to išmokau iš vargšo vyruko Hartpule. Jis taip darydavo su rankinukais, kuriuos vogdavo geležinkelio stotyse. Bet dabar jis vienuolyne. Žinote, gyveni ir mokaisi,— pridūrė jis, persibraukdamas per plaukus, lyg droviai atsiprašinėdamas.— O ką mums kunigams, daryti? Žmonės ateina išpažinties ir išsipasakoja.
Iš vidinės kišenės Flambo išsitraukė ryšulėlį, suvyniotą į rudą popierių, ir suplėšė jį į skutelius. Jame nebuvo nieko, išskyrus popierių ir keletą švino lazdelių.
Jis pašoko ant kojų ir, smarkiai mosikuodamas rankomis, suriaumoja:
— Netikiu! Netikiu, kad toks avigalvis kaip jūs visa tai sugebėtų. Esu tikras kad jį tebeturit, ir jei neatiduosit — jėga atimsiu! Mes čia visiškai vieni.
— Ne,— atsakė tėvas Braunas paprastai ir taip pat atsistojo,— Jėga neatimsite. Pirma, aš iš tiesų jo neturiu. Ir antra, mes ne vieni.
Flambo sustojo kaip įbestas .
— Už to medžio,— pasakė tėvas Braunas rodydamas,— yra du stiprūs policininkai ir įžymiausias pasaulyje detektyvas. Kaip jie čia atėjo paklausite jūs. Na žinoma, juos čia atvedžiau aš! Kaip tai padariau? Na jei norite, pasakysiu! Dievaži, mes, kai dirbame lindynėse, sužinome šimtus tokių dalykų! Na, aš nebuvau tikras, kad jūs vagis, ir visiškai netiko kelti skandalą prieš saviškį, dvasininką. Taigi aš tiesiog ėmiau jus bandyti, norėdamas įsitikinti, ar jūs kaip nors neišsiduosite. Žmogus paprastai sukelia nedidelį triukšmą, jei vietoj cukraus į kavą įpilta druskos. O jei jis tyli. vadinasi, turi dėl ko. Aš sukeičiau druską su cukrumi, o jūs tylėjote.' Žmogus paprastai prieštarauja, jei jo sąskaita tris kartus didesnė. Jei jis ją sumoka, Jis turi kokių nors motyvų likti nepastebimas. Aš perdirbau jūsų sąskaitą, o jūs ją sumokėjote,
Atrodė, kad Flambo tuoj tuoj šoks ant jo kaip tigras. Bet jis stovėjo it pakerėtas-tiesiog degė smalsumu.
— Taigi,— kalbėjo tėvas Braunas aiškiai ir suprantamai,— kadangi jūs policijai jokių pėdsakų nepalikinėjote, tą, be abejo, turėjo padaryti kas nors kitas. Kiekvienoje vietoje, kur tik pabūdavome, aš pasirūpindavau, kad apie mus šnekėtų visą dieną. Daug žalos nepadariau — aptėkšta siena, išberti obuoliai, iškultas langas, bet aš išgelbėjau kryžių, nes kryžius visuomet bus išgelbėtas. Dabar jis jau Vestminsteryje. Keista, kad nepanaudojot asilo švilpimo.
— Ko? — paklausė Flambo.
— Džiaugiuosi, kad niekad apie tai negirdėjote,— pasakė kunigas, padaręs' grimasą.— Tai bjaurus dalykas. Esu tikras, dar tiek žemai nepuolėt, kad būtumėt švilpėjas . Cia nebūtų man padėjusios nei dėmės — mano kojos netvirtos.
— Apie ką, po perkūnais, čia kalbat? — paklausė Flambo.