Nemaniau ypatinga buvo ir jo išvaizda: lyg niekuo neišsiskirianti, bet nepakartojama. Silkinio cilindro nebūtų supeikęs joks mados arbitras, bet vis tiek tas cilindras skyrėsi nuo visų kitų — gal aukštėlesnis, gal kiek padidinantis žmogaus ūgį. Aukštas, lieknas, nors kiek pakumpęs, jis anaiptol neatrodė glebus. Plaukai buvo sidabro pilkšvumo, bet jis neatrodė senas; augino juos kiek ilgesnius negu įprasta, bet neatrodė sumoteriškėjęs; jie garbanojosi, bet neatrodė sugarbanoti. Rūpestingai nusmailinama barzdelė teikė jam vyriškumo ir karingumo; atrodė visai kaip senų laikų admirolas iš tamsių Velaskeso portretų, kabančių jo namuose. Pilkos jo pirštinės buvo kiek melsvesnės, lazda su sidabriniu bumbulu kiek ilgesnė negu visos tos pirštinės ir visos tos lazdos, kuriomis šmaikštavo dabitos teatruose bei restoranuose.
Antras vyriškis buvo ne toks aukštas, bet niekam nebūtų atėję į galvą laikyti jį žemaūgiu,— tik stuomeningu ir išvaiždžiu. Jo plaukai taip pat buvo garbiniuoti, bet šviesūs ir trumpai pakirpti, o galva stipri ir masyvi — tokia galva nesunku išmušti duris, kaip pasakė Coseris apie savo malūnininką. Kariškos mados ūsai ir tiesūs pečiai piršo mintį, kad jis karys, bet atviras ir skvarbus žydrų akių žvilgsnis dažniau būdingas jūrininkams. Jo veidas buvo beveik kvadratinis, smakras kvadratinis, pečiai kvadratiniai, net švarkas, ir tas kvadratinis. Savaime aišku, nutrūktgalviška to meto karikatūristų mokykla nepraleido progos: misteris Maksas Birbomas pavaizdavo jį kaip geometrinę figūrą iš Euklido ketvirtosios knygos.
Jis taip pat buvo žinomas žmogus, tik pagarsėjęs kitoniškai. Net ir nesilankydamas aukštuomenės salonuose, galėjai išgirsti apie kapitoną Katlerį, Honkongo apsiaustį ir garsųjį žygį per
Kiniją. Kur tik užeitum, visi kalbėjo apie jį; kas antras atvirukas buvo su jo atvaizdu; kas antras žurnalas spausdino jo kelionių maršrutus ir mūšių vaizdus; kas antra miuzikholo programa, kas antra ryla neapsiėjo be dainų, šlovinančių jį. Jo garsas, nors galbūt trumpaamžis, paplito dešimtkart plačiau, populiariau ir stichiškiau negu bet kurio kito vyriškio. Tūkstančiai anglų šeimų vertino jį ' taip kaip Nelsoną. Tačiau jo įtaka Anglijoje buvo nepalyginti ■ menkesnė už sero Vilsono Simoro.
Duris jiems atidarė senas tarnas arba kostiumininkas; liguista jo išvaizda ir juodas aptrintas kostiumas keistai nesiderino prie tviskančio didžioOs aktorės persirengimo kambario interjero. Kambarys buvo prikabinėtas ir pristatytas veidrodžių, atspindinčių visais įmanomais kampais sakytum šimtas didžiulio deimanto briaunų, jeigu būtų įmanoma patekti į jo vidų. Kai kojas velkantis tarnas pasukdavo kurį veidrodį kitaip ar tvirčiau atremdavo į sieną, visi prabangos atributai — gėlės, ryškiaspalvės pagalvėlės, teatrinio kostiumo dalys— imdavo taip nesuskaičiuojamai daugintis visuose veidrodžiuose iki .arabiškų naktų šėlsmo, šokti ir kaitaliotis vietomis, kad net svaigdavo galva.
Abu svečiai kreipėsi į nušiurusį kostiumininką kaip į seną pažįstamą, vadindami Parkinsonu, ir pasiteiravo, kur jo ponia, mis Aurora Roum. Parkinsonas pasakė, kad mis gretimame kambaryje, bet jis nueisiąs jai pranešti. Abiejų lankytojų veidai kiek paniuro; gretimas kambarys priklausė įžymiam aktoriui, mis Auroros partneriui, o ji buvo iš tų moterų, kurios kelia susižavėjimą, kartu keldamos ir pavydą. Bet nė minutei nepraslinkus, atsidarė vidurinės durys ir pasirodė mis Aurora, net ir ne scenoje žengdama taip, kad net tyla atrodė tarsi plojimų audra, beje, visai pelnyta. Neįprastas šilkinis povo plunksnų spalvos rūbas mirgėjo žalsvais ir melsvais atspindžiais, blykčiojo tarsi žalsvų ir melsvų metalų plokštelės, taip žavinčios vaikus ir estetus; sunkios, ryškiai kaštoninės garbanos rėmino vieną iš tų nuostabių veidų, kurie pavojingi kiekvienam vyriškiui, bet labiausiai — beūsiams ir žylantiems. Kartu su savo partneriu, garsiuoju Amerikos aktoriumi Izidoru Bruno ji sukūrė itin poetišką ir fantastišką „Vasarvidžio nakties sapno“ traktuotę, išryškino Oberono ir Titanijos personažus, kitaip tariant Bruno ir save. Tarp pasakiškai puošnių dekoracijų mistiškų šokių ritmais judantis žalzganas jos kostiumas buvo panašus į poliruotus žiogo sparnelius; jis nuostabiai perteikė neapibrėžtą elfų karalienės žavesį. Bet susitikęs dienos šviesoje, vyriškis matydavo tiktai jos veidą.
Mis Aurora pasveikino abu vyriškius savo kerinčia ir trikdančia šypsena, brėžiančia nematomą, bet pavojingą ribą tarp jos ir gerbėjų tunto.. Ji priėmė iš Katlerio puokštelę gėlių, žavinčių egzotiškumu bei tokia pat sunkiai įsivaizduojama kaina kaip ir jo pergalės; ir kitonišką dėmesio ženklą iš sero Vil-sono Simoro, įteiktą šiek tiek vėliau ir elegantiškiau. Aristokratiškos jo manieros neleido išsiduoti nekantraujant, o banalus nebanalumaSi — daryti* akivaizdžią užuominą, dovanojant gėles. Jis atsinešė čia vieną niekutį, tarė jis, gana retą daikčiuką; senovinį graikų durklą iš Mikėnų epochos; labai gali būti, kad jis nešiotas Tesėjo ir Ipolito laikais. Durklas žavus lapo forma, jis tobulas kaip graikų vaza. Jei jis šiek tiek patiktų mis Roum arba jei kur nors praverstų spektaklyje, gal jis galėtų tikėtis, kad ji...
Triukšmingai atsivėrė gretimo kambario durys ir ant slenksčio pasirodė milžinas, dar didesnė priešingybė įsitraukusiam aiškinti Simorui negu kapitonas Katleris. Sešių su puse pėdų aukščio, anaiptol ne teatrališkas raumenų kalnas, ant auksinių-rudų Oberono 'apdarų užsimetęs didingą leopardo kailį, Izido-ras Bruno atrodė kaip stabmeldžių dievas. Jis rėmėsi- lyg ir medžioklės ietimi; žvelgiant iš salės, ji atrodė kaip lengvas sidabrinis skeptras, o mažame kambarėlyje, beveik pilname žmonių, virto tikros ieties kotu — grasiu ginklu. Jis pašėlusiai vartė juodas akis, atsikišę skruostikauliai, akinančios dantų eilės gražiame bronziniame jo veide priminė Amerikoje sklindančias paskalas apie jo kilmę iš Pietų plantacijų.
— Aurora,— prabilo jis garsiu ir skambiu balsu, panašiu į būgno dundesį ir taip virpinančiu žiūrovų širdis,— ar jūs...
Sumišęs jis nutilo, nes tarpduryje ūmai pasirodė šešta figūra, taip nesiderinanti prie aplinkos, kad norėjosi nusikvatoti. Nedidukas žmogelis su juoda katalikų dvasininko sutana atrodė (ypač šalia Bruno ir Auroros) tarsi ' išdrožtas Nojus iš savo laivo. Bet jis, ko gero, visai nejautė savo padėties komizmo, nes nuobodžiai mandagiai prašneko:
— Mis Roum lyg ir norėjo mane matyti.
Įžvalgus stebėtojas būtų pajutęs, kad nuo tokio beaistrio įsiterpimo aistros dar labiau įkaito. Profesinis dvasininko celibatas tarytum priminė visiems kitiems, kad jie — įsimylėję varžovai, ratu apstoję moterį; šitaip žmogus, įėjęs su šarmotu paltu, verčia pajusti, kad kambaryje tvanku lyg krosnyje. Vyriškio, nesistengiančio įsiteikti, pasirodymas dar aiškiau parodė mis Roum, kad visi kiti yra įsimylėję ją, ir kiekvienas savotiškai pavojingai: aktorius — godžiai tarytum laukinis ar išpaikintas vaikas; kareivis — atvirai, egoistiškai kaip žmogus, pratęs ne mąstyti, o veikti; seras Vilsonas — diena dienon vis labiau įsijausdamas, šitaip užkietėję hedonistai suauga su savo hobiu; netgi tas menkysta Parkinsonas, pažinojęs ją dar iki didžiosios šlovės, net ir jis sekiojo ją sužavėto šuns nebyliomis akimis arba tiesiog eidamas iš paskos.
Įžvalgus asmuo būtų galėjęs pastebėti ir dar keistesnį dalyką. Žmogučiui, panašiam į juodą medinį Nojų (o jis nebuvo neįžvalgus), tai sukėlė nemažą, nors tramdomą pasitenkinimą. Nuostabioji Aurora, anaiptol neabejinga priešingos lyties žavėjimuisi, neabejotinai norėjo išprašyti visus apžavėtus vyriškius ir likti su vieninteliu ja nesižavinčiu; bent jau ta prasme, nes mažasis dvasininkas žavėjosi ir net mėgavosi ryžtinga moteriška diplomatija, su kuria ji siekė savo tikslo. Aurorai Roum pakako išminties kiaurai perprasti priešingąją lytį. Tarytum mūšio lauku šuoliuojantis Napoleonas ji, dvasininkui stebint, sparčiai ir gudriai atsikratė visų jų, nė vieno neišvarydama. Įžymusis aktorius Bruno buvo toks vaikėziškas, kad pasirodė vieni juokai išprovokuoti jį trenkti durimis ir išbėgti. Katleris, Britanijos karininkas, buvo ne itin nuovokus, bet nepriekaištingai išauklėtas. Jis galėjo nereaguoti į užuominas, bet būtų verčiau miręs, negu neįvykdęs konkretaus damos pavedimo. Su senu lapinu Simoru reikėjo elgtis kitaip: išprašyti paskutinį. Jį galima paveikti tiktai vienu būdu: kreipiantis patikliai, kaip į seną bičiulį, atskleidžiant priežastį. Dvasininkas nuoširdžiai žavėjosi, kaip tnis Roum vienu vikriu manevru pasiekė visus tris tikslus.