Ji priėjo prie kapitono Katlerio ir medaus pateptu balseliu tarė:
— Man brangios šitos gėlės, nes turbūt jūs jas mėgstate. Bet puokštė neišbaigta, kol nėra mano pačių mėgstamiausių gėlių. Labai prašau — paėjėkite iki krautuvėlės už kampo ir nupirkite pakalnučių. Tada puokštė bus išties nuostabi.
. Pirmąjį savo diplomatijos tikslą — kad pasišalintų įniršęs Bruno — ji pasiekė iš karto. Bruno didingai, lyg valdovas skeptrą, padavė ietį nusmurgėliui Parkinsonui ir jau ketino sėsti į krėslą su pagalvėle tartum į sostą. Pamačius išskirtinį dėmesį varžovui, opaliniuose jo akių vyzdžiuose blykstelėjo įžeidaus vergo įniršis; akimirką jis gniaužė galingus tamsrudžius kumščius, paskui puolė prie savo durų, atplėšė jas iki galo ir dingo. Tuo tarpu išjudinti Britanijos armiją pasirodė ne taip paprasta, kaip buvo maniusi mis Roum. Katleris iš tiesų pašoko ir išsitempęs žengė durų link; be skrybėlės, tartum gavęs komandą. Galbūt pabrėžtinai elegantiška Simoro laikysena kažkuo užgavo jį, nes kapitonas stabtelėjo prie slenksčio ir ėmė sukioti galvą tartum suglumęs buldogas.
— Turėsiu parodyti tam stuobriui, kur eiti,— sukuždėjo Aurora Simorui ir nuskubėjo prie durų paspartinti išeinančio svečio.
Nekeisdamas elegantiškos ir tarsi viskam apatiškos pozos, Simoras sukluso; štai Aurora šūktelėjo Katleriui įkandin paskutinius nurodymus, štai staigiai apsisuko ir juokdamasi nubėgo į kitą skersgatvio galą, link Temzės krantinės terasos. Simoras lengviau atsikvėpė, nors jo veidas bematant vėl apsiniaukė. Varžovų begalės, o aname skersgatvio gale antros durys į Bruno kambarį. Viis taip pat odai jis pasakė keletą mandagių žodžių tėvui Braunui apie bizantiškosios architektūros renesansą Vestminsterio katedroje ir visai natūraliai išėjo pasivaikščioti į skersgatvį. Kambaryje liko tik tėvas Braunas ir Parkinsonas, abu nelinkę plepėti. Kostiumininkas vaikščiojo aplinkui, čia atitraukdavo veidrodžius, oia vėl pristumdavo; tamsus aptrintas kostiumas dar labiau rėžė akį, jam teOelaikant rankoje stebuklingąją fėjų ir elfų karaliaus Oberono ieti- Kai tik jis pasukdavo kokį veidrodį, pasirodydavo dar viena juoda tėvo Bruno figūra; absurdiškas veidrodžių kambarys buvo pilnas tėvų Braunų— jie skraidė aukštyn žemyn lyg angelai, vartėsi kūlio lyg akrobatai, atsukdavo nugarą lyg labai neišauklėti žmonės.
Tėvas Braunas tarytum nepaisė to apnikusio antrininkų debesio, ir gal tik iš dyko buvimo įdėmiai sekė Parkinsoną, kol tas iškėblino su absurdišku ietigaliu į Bruno kambarį. Tada jis atsidėjo mėgstamam užsiėmimui — abstraktiems apmąstymams: įniko skaičiuoti veidrodžių pasvirimo kampus, kiekvieno atspindžio kampą, tvirtinimo prie sienos kampus... ir ūmai išgirdo garsų, bet išsyk nuščiuvusį aiktelėjimą.
Jis pašoko ir nekrustelėdamas įsiklausė. Tą akimirką į kambarį įsiveržė Seras Vilsonas Simoras, jo veidas. buvo dramblio kaulo spalvos.
— Kas tas žmogus skersgatvyje? — suriko jis.— Ir kur tas mano durklas?
Dar nespėjus tėvui Braunui pasisukti, su sunkiais savo pusbačiais, Simoras ėmė puldinėti po kambarį, dairydamasis durklo. Bet pirm, negu jis aptiko tą ar kitą ginklą, šaligatvis už sienos sudundėjo nuo bėgančių žingsnių ir tose pačiose duryse pasirodė kvadratinis kapitono Katlerio veidas. Rankose jis vis dar komiškai spaudė pakalnučių puokštę.
— Kas čia dedasi? — riktelėja jis.— Kas ta baidyklė skersgatvyje? Ir vėl jūsų triukai?
— Mano triukai? — blykšdamas iškošė varžovas ir žengė . į
ji.
Tuo tarpu tėvas Braunas išėjo laukan, nužvelgė skersgatvį ir nuskubėjo prie to, ką pamatė.
Abu vyriškiai išsyk nustojo vaidytis ir išpuolė įkandin.
— Ei, ką jūs darote? — garsiai šaukė Katleris.— Ir kas jūs' per vienas?
— Mano pavardė Braunas,— liūdnai tarė kunigas, pasilenkė prie kažko ir vėl išsitiesė.— Mis Roum siuntė manęs pakviesti, ir aš viską metęs skubėjau čia. Bet vis dėlto pavėlavau.
Trys vyriškiai žiūrėjo žemyn; su paskutiniais saulės spinduliais geso bent jau vieno iš jų gyvenimas. Auksiniame saulėlydžio take, nutįsusiame skersgatviu, pačiam jo vidury gulėjo Aurora Roum tviskančiais žalsvais ir auksiniais apdarais, atlo-šusi negyvą galvą. Rūbas perplėštas tarsi kovojant, dešinysis petys nuogas, tačiau žaizdos, iš kurios plūdo kraujas., nebuvo matyti. Maždaug už jardo blausiai blizgėjo varinis durklas.
Gerą laiko tarpą viešpatavo absoliuti tyla; buvo girdėti, kaip tolėliau, Caring Krose, juokiasi gėlininkė, kaip kažkas nekantriai švilpia, šaukdamas taksi kažkurioje gatvėje anapus Strendo. Omai kapitonas, ar • pagautas įniršio, ar tokiu apsimetęs, griebė serui Vilsonui Sidrui už gerklės.
O šis žiūrėjo į jį nesigindamas ir nesibaimindamas.
— Jums nėra reikalo mane žudyti,— šaltai pasakė jis.— Aš pats tai padarysiu.
Kapitono gniaužtai atsileido, ranka nuslydo žemyn, o Simoras tuo pačiu kraują stingdančiu ramiu balsu tarė:
— Jei man pritrūks drąsos pasidaryti galą šituo durklu, tai pribaigsiu save per mėnesį alkoholiu.
— Ne, alkoholis — ne man,— atsakė Katleris,— aš pagyvensiu, kol už jos mirtį bus atlyginta krauju. Ne jūsų, bet jau, atrodo, žinau, kieno.
Kitiems dar nesuvokus, ką jis sumanė, kapitonas griebė durklą, prišoko prie antrųjų durų, išmušė jas karttu su sklende ir atsidūrė akis į akį su Bruno. Tuo metu senasis Parkinsonas kretėdamas išsvirduliavo' pro duris ir pamatė lavoną, gulintį skersgatvyje. Linkstančiomis kojomis priėjo arčiau; jo veidas ėmė trūkčioti; vangiai apsisukęs, jis parkrypavo į persirengimo kambarį ir ūmai susmuko fotelyje, ant pagalvių krūvos. Tėvas Braunas puolė prie jo, nekreipdamas dėmesio į Katlerį ir milžiną aktorių, nors kambarys aidėjo nuo smūgių, jiems susigrūmus dėl durklo. Simoras, kuriam dar liko kažkiek sveiko proto, švilpė skersgatvio gale, kviesdamas policiją.
Atvykę policininkai turėjo plėšte atplėšti du vyriškius, susikibusius it beždžionės; paklausę kelis formalius klausimus, jie suėmė Izidorą Bruno, kurį įniršęs priešininkas kaltino žmogžudyste. Pats faktas, kad vienadienis nacionalinis didvyris pats sulaikė nusikaltėlį, padarė įspūdį policininkams, turintiems bendrų bruožų su spaudos žmonėmis. Jie pagarbiai kalbėjo su Kat-t leriu ir atkreipė jo dėmesį į žaizdelę rankoj. Kai Katleris vilko aktorių per nuvirtusią kėdę bei stalą, Bruno sugebėjo išlupti durklą iš jo kumščio ir bakstelėti žemiau riešo. Žaizdelė buvo visai negili, bet sužvėrėjęs suimtasis, be paliovos šypsodamasis, neatitraukė akių nuo srūvančio kraujo, kol buvo išvestas iš kambario.