Vėl pasidarė tylu; teisėjas, palinkęs į priekį, kažką užsirašė.
— Taigi,— atkakliai kalbėjo seras Volteris,— kas tai buvo per siluetas? Ar jis nebuvo panašus, na kad ir į nužudytosios moters figūrą?
— Jokiu būdu,— ramiai atsakė Simoras.
— Tad kaip jis jums atrodė?
— Jis man atrodė kaip aukšto ūgio vyriškis,— atsakė liudytojas.
Sėdintys salėje sužiuro kas į savo plunksnakotį, kas į skėčio rankeną, knygą., batus ar dar kokį kitą daiktą, sakytum susitarę nežiūrėti į Bruno, bet visi jautė jį sėdint kaltinamųjų suole ir visiems jis atrodė milžinas. Gigantiškas aktorius ūgiu iš karto krito į akis, o nusisukus jis darėsi vis augesnis ir augesnis.
Kaudris, nekeisdamas orios veido išraiškos, pasilygino ranka juodą šilkinę mantiją, baltas šilkines žandenas ir atsisėdo. Seras Vilsonas atsakė dar į kelis klausimus, susijusius .su smulkmenomis, kurias žinojo daugelis kitų, ir buvo jau bepaliekąs liudytojo vietą, bet pašokęs gynėjas sustabdė jį.
— Sulaikysiu jus tik minutėlę,— tarė misteris Batleris, iš pažiūros tipiškas kaimietis rudais antakiais ir mieguisto veido.— Gal malonėsite pasakyti jo šviesybei, iš ko nusprendėte, kad tai vyriškis?
Simoro veide tartum šmėstelėja blyški, rafinuota šypsena.
— Prašyčiau atleisti, bet viską nulėmė toks paprastas dalykas kaip kelnės,— tarė jis.— Kai pamačiau dienos šviesos blyksnius tarp ilgų kojų, kai pagaliau įsitikinau, jog ten vyriškis.
Mieguistos Batlerio akys ūmai atsimerkė, lyg įvykus begarsiam sprogimui.
— Pagaliau! — lėtai pakartojo jis.— Vadinasi, iš pradžių pagalvojote, kad ten moteris?
Simoras pirmą kartą atrodė sutrikęs.
— Vargu ar tai turi ką bendra su byla.—-tarė jis,— bet jeigu jo šviesybė pageidauja išgirsti mano įspūdžius, tai savaime aišku, aš juos papasakosiu. Tas siluetas nebuvo tiksliai moters, bet jis nebuvo ir tiksliai vyro; kūno !ormos nei šiokios,-nei tokios. Ir atrodė, kad jis su ilgais plaukais.
— Dėkoju,— tarė karališkasis advokatas Batleris ir staigiai atsisėdo, lyg būtų išgirdęs tai, ko norėjo.
Kapitonas Katleris buvo kur kas mažiau susikaupęs ir ne tiek pasitikėjimo keliantis liudytojas kaip seras Vilsonas, bet jų parodymai apie pradžios įvykius visiškai sutapo. Kapitonas papasakojo, kaip Bruno sugrįžo į savo persirengimo kambarį, kaip jis pats buvo pasiųstas nupirkti pakalnučių puokštelės, kaip grįždamas į skersgatvį, pamatė, jog ten kažkas yra, kaip įtarė Simorą ir kaip grūmėsi su Bruno. Deja, nedaug tegalėjo pasakyti apie juodą figūrą, kurią matė ir jis, ir Simoras. Paprašytas nusakyti jos kontūrus, jis atšovė nesąs dailės kritikas — gal net iššaukiamai pasityčiodamas iš Simoro. O paklaustas, ar ten buvo vyras, ar moteris, jis atrėžė, kad ta būtybė labiausiai pa-nėšėja į žvėrį, ir piktai dėbtelėja į Bruno. Bet buvo akivaizdu, jog jis sukrėstas sielvarto ir nuoširdaus pykčio, tad Kaudris nereikalavo patvirtinti faktų, jau ir taip aiškių.
Gynėjas ir vėl apsiribojo trumpa kryžmine apklausa, nors (tokia buvo jo maniera), net klausinėdamas trumpai, jis atrodė visiškai neskubąs.
— Jūs panaudojote gana savotišką pasakymą,— tarė jis, mieguistai spoksodamas į Katlerį.— Ką turėjote galvoje, sakydamas, kad ta būtybė labiau panaši į žvėrį negu į vyrą ar moterį?
Katleris, atrodė, ne juokais susijaudino.
— Turbūt nederėjo šitaip sakyti,— tarė jis,— bet tas galvijas buvo galingais, pakumpusiais pečiais, lyg koks šimpanzė, o ant galvos pasišiaušę šeriai lyg kiaulės...
Misteris Batleris nesivaržydamas nutraukė keistą sudirgusią kalbą.
— Ne taip svarbu, ar tie plaukai buvo panašūs į kiaulės šerius, ar ne,— tarė jis,— o ar nebuvo jie panašūs į moters plaukus?
— Moters! — sušuko kapitonas.— Kaip mane gyvą matot, ne!
— O prieš jus liudijęs liudytojas sakė, kad panašūs,— skubiai prispaudė jį gynėjas, be skrupulų nusimesdamas mieguistumo kaukę.— Ar figūra turėjo išlinkimų bei moteriško apvalai-numo, dėl kurių buvo daryta iškalbingų užuominų? Jokio moteriško apvalainumo? Figūra, jeigu teisingai jus supratau, buvo kresna ir beveik kvadratinė?
— Gal jisai ėjo pasilenkęs,— užkimusiu balsu vos girdimai ištarė Katleris.
— Gal taip, o gal ir ne,— tarė misteris Batleris ir atsisėdo taip pat netikėtai kaip ir pirmiau.
Trečias liudytojas, kurį pakvietė seras Volteris Kaudris, buvo žemaūgis katalikų dvasininkas, toksai nedidukas, kad jo galva vos kyšojo virš barjero; galėjo atrodyti, kad apklausinėjamas vaikas. Lyg tyčia seras Volteris įsikalė į galvą (gal dėl šiek tiek skirtingų jo šeimos religinių įsitikinimų), kad tėvas Braunas užstoja nusikaltėlį, nes šis yra nuodėmingas svetimšalis ir net pusiau juočkis. Todėl jis griežtai nutraukdavo tėvą Brauną, kai tiktai , šis pasipūtęs kunigas pamėgindavo ką nors aiškinti; liepė jam atsakinėti tiktai ,,taip“ arba „ne“ ir dėstyti tiktai faktus be jėzuitiškų gudravimų. Kai tėvas Braunas per savo naivumą pradėjo samprotauti, kas galėtų būti tas žmogus skersgatvyje, kaltintojas pareiškė neketinęs klausytis jo teorijų.
— Liudytojai tvirtino matę skersgatvyje juodą siluetą. Ir jūs sakotės jį matęs. Tai kaipgi jis atrodė?
Tėvas Braunas sumirksėjo lyg gavęs barti, bet jis seniai žinojo, kur glūdi nuolankumo jėga.
.— Siluetas,— prabilo jis,— buvo žemas ir storas, bet abipus galvos kyšojo po smailų juodą iškyšulį, sakytum ragą, ir...
— Oho! Viskas aišku: raguotas velnias! — linksmai sušuko Kaudris ir triumfuodamas atsisėdo.— Ir tas velnias atėjo protestantų suėsti.
— Ne,— ramiai atsakė dvasininkas,— aš žinau, kas ten buvo.
Visą salę apėmė nenusakoma, bet reali kažko siaubingo nuojauta. Pamiršusi žmogų, sėdintį teisiamųjų suole, publika tegalvojo apie siluetą skersgatvyje. Siluetą, nupasakotą trijų išmintingų ir garbingų jį mačiusių žmonių, siluetą, pavirstantį vis kitokiu košmaru: vienas sakosi matęs moterį, kitas — žvėrį, dar kitas — velnią...
Teisėjas žvelgė į tėvą Brauną šaltakraujiškomis smigiomis, akimis.
— Jūs be galo keistas liudytojas,— tarė jis,— bet kažkodėl skatinate mane tikėti, jog bandote sakyti tiesą. Tai kas gi buvo tas žmogus, kurį jūs matėte skersgatvyje?
— Aš pats,— atsakė tėvas Braunas.
Absoliučioje tyloje ūmai pašoko karališkasis advokatas Batleris ir gana ramiai tarė:
— Jūsų šviesybe, ar galima apklausti liudytoją? — Ir iškart tėškė Braunui visai kito plano klausimą.— Jūs jau girdėjote čia kalbant apie durklą, ekspertai nutarė, jog nusikaltimas įvykdytas su trumpa geležte. Ar jums tai žinoma?
— Trumpa geležte— patvirtino Braunas, linksėdamas ly g mokyta pelėda,— bet labai ilga rankena.
Publikai dar nespėjus atsitokėti nuo, prielaidos, kad dvasininkas savo akimis matė save patį, žudantį moterį trumpu durklu su ilga rankena (nuo to darėsi dar kraupiau), jis skubiai aiškino toliau:
— Aš norėjau pasakyti, kad trumpos geležtės būna ne tiktai durklų. Trumpos geležtės ir iečių. Ir jų smaigaliai panašūs į durklus; kalbu apie teatro butaforines ietis. Šitokia ietimi vargšas Parkinsonas ir nudūrė savo žmoną — kaip tiktai tą dieną, kai ji paprašė, jog padėčiau išspręsti jų šeimynines problemas. O aš atėjau per vėlai, teatleidžia man viešpats! Tačiau jis mirė atgailaudamas — atgaila ir buvo rimties priežastimi. Jis negalėjo ištverti to, ką padarė.
Sėdintiems salėje atrodė, kad dvasininkas, iš liudytojo vietos plepantis kas užėjo ant seilės, galutinai išprotėjo. Bet teisėjas vis nenuleido nuo jo blizgančių akių, o gynėjas nesiliaudamas klausinėjo toliau.