— Jei Parkinsonas įvykdė žmogžudystę teatrine ietimi,— kalbėjo Batleris,— jis turėjo-ją mesti iš ketverto jardų atstumo. O kaip jūs paaiškintumėte kovos žymes, sakysim- ant peties perplėštą suknelę?
Jis jau pradėjo klausinėti šį eilinį liudytoją kaip ekspertą, bet niekam tai neberūpėjo.
— Vargšės suknelė plyšo,— paaiškino liudytojas,— kai prabėgdama užkliuvo už vyrio. Ji stengėsi išsivaduoti, o tuo metu iš teisiamojo kambario išėjo Parkinsonas ir pervėrė ją ietimi.
— Vyrio? — nustebęs paklausė gynėjas.
— Tai buvo -durų, užmaskuotų veidrodžiais, vyris,— dėstė tėvas Braunas.— Būdamas mis Roum kambaryje, aš pastebėjau, kad kai kurie veidrodžiai, ko gero, uždengia slaptas duris, atsidarančias į skersgatvį.
Vėl įsiviešpatavo nenątūraliai ilga tyla; šį kartą ją nutraukė teisėjas.
— Vadinasi, jūs tikrai manote, kad, žiūrėdamas į skersgatvį, matėte pats save — veidrodyje?
— Taip, milorde, kaip tik tai aš ir norėjau paaiškinti,— tarė Braunas.— Tačiau manęs primygtinai klausinėjo, kaip atrodė siluetas, o dvasininkų skrybėlių kraŠIai užlenkti tartum ragai, štai aš ir...
Teisėjas palinko į priekį, senatviškos akys dar ryškiau sublizgėjo, ii: jis ištarė pabrėžtinai aiškiai:
— Ir jūs iš tiesų manote, kad kai seras Vilsonas Simoras pamatė nei šį, nei tą, moteriškai apvalainą, su moters plaukais ir vyro kelnėmis, tai jis pamatė serą Vilsoną Simorą?
— Taip, milorde,— atsakė tėvas Braunas.
— lr jūs manote, kad kai kapitonas Katleris pamatė besikūp-rinantį šimpanzę su šerno šeriais ant galvo.s, jis pamatė save?
— Taip, milorde.
Teisėjas, didžiai patenkintas, atsilošė kėdėje; iš jo išraiškos buvo sunku suprast* — tyčiojasi ar žavisi.
— Ar nepaaiškintumėte mums,-paklausė jis,— kodėl jūs sugebėjote atpažinti save veidrodyje, o du tokie įžymūs aSIenys neįstengė?
Tėvas Braunas sumirksėjo dar droviau negu pirma ir išmik-sėjo: .
— Tiesą sakant, milorde, net nežinau ... Nebent todėl, kad aš ne taip dažnai žiūriu į veidrodį.
CEZARIO PROFILIS
Kažkur'— gal Bromtone, gal Kensingtone — yra begalinis prospektas aukštų namų, prabangių, bet daugiausia negyvenamų, panašus į mauzoliejų alėją. Net laiptai prie tamsių paradinių durų atrodo statūs lyg piramidžių pakopos; prieš pabelsdamas į duris padvejosi — o jeigu jas atidarys mumija? Bet dar labiau slegia tų pilkų fasadų, perspektyvoje tarsi susiliejančių vienas su kitu, vienodumas ir nenutrūkstamumas. Keleivis, žingsniuojantis pros-
pektu, ima galvoti taip ir neprieisiąs tuščio tarpo ar posūkio. Bet vienos išimties čia vis dėlto esama; visai nedidukės, bet piligrimas, ko gero, sušuktų . iš džiaugsmo, ją išvydęs. Tarp dviejų aukštų namų, lyg kokioje didžiulėje durų angoje, yra suspaustas tarpelis,
kuriame sugebėjo įtilpti pigmėjiška alinė. ar užkandinė, turtingų
ponų maloningai duota atsikvėpti tarnams. Net jos neišvaizdumas yra džiuginantis, o nereikšmingumas — atpalaiduoja, tarytum perkelia į pasakų šalį. Sitų pilkų akmeninių gigantų papėdėje ji
atrodo tarsi nežinia iš kur atsiradęs gnomų namelis.
Vieną rudens vakarą, taipogi beveik pasakišką, buvo galima pamatyti, kaip kažkieno ranka atitraukė raudoną lango užuolaidėlę, kartu su didelėmis baltomis iškabos raidėmis pusiau pridengiančią tavernos vidų, ir tame lange pasirodė veidas, labai jau panašus į naivaus kauko. Iš tikrųjų tas veidas buvo žmogaus visai nekalta Brauno pavarde, buvusio Kobhoulo parapijos Esekse klebono, nūnai perkelto į Londoną. Jo bičiulis Flambo, pusiau oficialus detektyvas, sėdėjo priešpriešiais, užsirašinėdamas į knygelę paskutines detales bylos, kurią užbaigė tirti kaimynystėje. Jie sėdėjo prie staliuko, kuris rėmėsi į palangę; dvasininkas atitraukė užuolaidėlę ir dirstelėja laukan. Jis palaukė, kol vienintelis praeivis praslinko pro langą, ir vėl užtraukė užuolaidėlę. Apvalių jo akių žvilgsnis nuslydo didelėmis baltomis raidėmis viršum pašnekovo galvos, paskui nukrypo į gretimą staliuką, prie kurio sėdėjo tik kažkoks juodadarbis su bokalu alaus ir sūriu ir rudaplaukė mergina su pieno stikline. Matydamas, kad bičiulis įsidėjo knygelę, jis tyliai tarė:
— Jei turėtumėte dešimtį minučių laiko, prašyčiau jus pasekti tą vyriškį su dirbtine nosimi.
Flambo nustebęs pakėlė akis; .rudaplaukė taip pat pažvelgė į jį, bet jos žvilgsnyje buvo kažkas. daugiau negu nuostaba. Mergina vilkėjo paprasta, drobine, netgi į maišą panašia smėlio spalvos suknele, bet išsyk jautei ją esant aristokratę, geriau. įsižiūrėjus, netgi išpaikintą.
— Vyriškį su dirbtine nosimi! — pakartojo Flambo.— O kas jis per vienas?
— Nenumanau,— atsakė tėvas Braunas.— Todėl ir prašau išaiškinti. Padarykite man tą paslaugą. Jis nuėjo į aną pusę,— jis mostelėjo nykščiu per petį tipišku neišraiškingu judesiu,— ir turbūt dar nenutolo už trečio žibinstulpio.
Flambo įdėmiai žiūrėjo į draugą, lyg ir nesusivokdamas, lyg ir žavėdamasis, paskui pakilo nuo staliuko, prasispraudė savo galingu liemeniu pro nykštukų tavernos siauras dureles ir dingo prieblandoje.
12. Tėv@s Braunas 177
Tėvas Braunas išsitraukė iš kišenės nedidelę knygą ir įniko skaityti; jis niekaip nereagavo į tą faktą, kad rudaplaukė dama paliko savo staliuką ir atsisėdo priešais jį. Galų gale ji pasilenkė prie jo ir tyliai, bet ryžtingai paklausė:
— Kodėl jūs šitai pasakėte? Iš kur jūs žinote, kad toji nosis netikra?
Jis pakėlė potankius antakius ir gerokai sutrikęs sumirksėjo. Paskui vėl neryžtingai nukreipė akis į baltą užrašą tavernos lange. Jaunos moters akys sekė jo žvilgsnį ir, galutinai suglumusios, taip pat apsistojo ant raidžių.
— Ne,— prabilo tėvas Braunasi, tarsi. ' atsakydamas jos mintims.— Nieko keisto ten nėra, tai visai ne „sula“; aš ir pats išsiblaškęs taip perskaičiau, kol geriau neįžiūrėjau, ten parašyta „alus“.
— Na tai kas? — neatlyžo mergina, išplėtus akis.— Kuo čia dėtas tas užrašas?
Jo susimąsčiusios akys nuslydo lengva drobine merginos rankove, kurią juosė plonytė rankų darbo raštu išdabinta juostelė; šito pakako suprasti, kad čia ne paprastos moters kasdieninis rūbas, o greičiau dailę studijuojančios damos tualetas. Atrodo, šitai sukėlė jam daug minčių, bet atsakė jis labai lėtai ir neryžtingai.
— Matote, ponia,— tarė jis,— iš lauko šita aludė atrodo... žinoma, čia visai padori vieta... na, bet damos, tokios kaip jūs ... jos dažniausiai mano kitaip. Jos niekada neužsuka čia savo noru.. . nebent... nebent...
— Na, na? — nekantravo ji.
— Nebent retkarčiais, kai jaučiasi nelaimingos, išgerti pieno.
— Jūs mane stulbinate,— tarė jauna moteris.— Kam man šitą sakote?
— Tik ne tam, kad sudrumsčiau jūsų ramybę,— labai švelniai atsakė jis.— Tenoriu apsiginkluoti žinojimu, kad galėčiau padėti jums, jei kada nors savo noru paprašytumėte pagalbos.
— O kodėl man turėtų prireikti pagalbos?
Susimąstęs jis dėstė savo monologą toliau:
— Jūs užėjote čia ne todėl, kad, sakysime, sumanėte aplankyti šeimininkus, kuriems jaučiate simpatiją,— tokiu atveju būtumėte nuėjusi į jų kambarius... Jūs užėjote ir ne todėl, kad blogai pasijutote, nes tada būtumėt kreipusis į šeimininkę, kuri atrodo garbinga moteris; be to, jūs ir neatrodote nesveikuojanti, greičiau sunerimusi... Sita gatvė — savotiška ilga alėja, tiesi kaip strėlė, ir namai abipus jos užrakinti... Aš galiu tik spėlioti, kad
jūs pamatėte ateinant asmenį, kurio nenorėjote susitikti, ir taverna buvo jums vienintelis prieglobstis šitoje akmeninėje dykumoje... Tikiuosi, kad neperžengiau pašalinio asmens smalsumo ribų, žvilgtelėdamas į vienintelį vyriškį, praėjusį tuoj pat po jūsų... Ir kadangi pagalvojau, kad jis nekelia pasitikėjimo... o jūs man keliate pasitikėjimą... tai pasistengsiu padėti, jei jis jums įkyrėtų; . štai ir viskas. O dėl mano draugo, tai jis netrukus sugrįš; tikriausiai }is negalės nieko išsiaiškinti, žingsniuodamas šitokia gatve... Aš nė nesitikėjau.