.. Gamta senesnė už Karstersų kolekciją. Kai bėgau jūros link gatvelėmis, iš visų jėgų spausdama monetą kumštyje, skubėjau taip, lyg mane persekiotų visa Romos imperija drauge su Karstersų protėviais. Ir ne tiktai senas sidabro spalvos liūtas iš šeimos herbo riaumoja man į ausį, bet visi Cezario monetų arai krankė ir plakė sparnais persekiodami. O mano širdis vis tiek veržėsi aukštyn ir aukštyn it vaikų aitvaras, kol pagaliau atbėgau per puraus, sauso smėlio kopas prie lėkštos ir drėgnos pakrantės, kur Filipaą jau stovėjo iki> kulkšnių įsibridęs sekliame raibuliuojančiame- vandenyje, už kokio šimto jardų nuo kranto. Dangus toje pusėje raudonavo saulėlydžiu ir platus seklumos ruožas, neapse-miantis- aukščiau kulkšnių per gerą pusmylį, atrodė kaip ežeras, ištisai degantis rubinine liepsna. Atsisukusi apsidairiau tiktai tada, kai, skubiai nusiavusi batelius ir kojines, nubridau ten, kur stovėjo Filipas, ganėtinai toli nuo sausumos. Mes buvome vieni'— neminint jūros platumos ir kranto smėlio. Padaviau jam Cezario profilį.
Tą pačią akimirką mane tarytum kiaurai persmelkė: pasivaidena, kad žmogus, tolumoje stypsantis ant kopos, įdėmiai stebi mane. Išsyk susivokiau, kad tai tik nervų įtampos miražas, nes tas žmogus — tik tamsus brūkšnys; aš tegalėjau įžiūrėti, kad stovi nejudėdamas ir žiūri, šiek' tiek pakreipęs galvą. Nebuvo jokio logiško pagrindo tvirtinti, kad jis žiūri į mane; jis galėjo spoksoti į laivą, į saulėlydį, į žuvėdras arba į bet kurį iš žmonių, dar klaidžiojančių kartu tarp jo ir mūsų. Tačiau akimirkos išgąsčio būta pranašiško: dar man bežiūrint, žmogus pradėjo sparčiai eiti į mus tiesiausia linija per drėgno smėlio plotus. Nepažįstamajam skubinai žengiant arčiau ir arčiau, įžiūrėjau, kad jis tamsaus gymo, barzdotas, o akis slepia tamsiais akiniais. Apsirengęs jis buvo skurdokai, bet oriai, visas juodai — nuo aptrinto juodo cilindro ant galvos iki masyvių juodų batų ant kojų. Nė nestabtelėjęs nusiauti, jis žengė į jūrą ir ėmė bristi tiesiai į mane, nesulaikomas lyg atlekianti kulka.
Negalėčiau perteikti jums to baisumo ir nerealumo, kai jis be garso perėjo ribą tarp sausumos ir jūros. Toks jausmas, lyg būtų nužengęs nuo' uolos ir tebežygiuotų oru. Lyg namas būtų pakilęs į orą ar žmogaus galva savaime nukritusi. Jis viso labo tik susišlapino batus, tačiau atrodė kaip demonas, pamynęs gamtos dėsnius. Jeigu būtų bent sekundėlę dvejojęs, prieš žengdamas į vandenį, kerai būtų išsisklaidę. O dabar atrodė, kad aš jam svarbesnė už visą pasaulį, kad per mane net nepastebi jūros. Filipas stovėjo kiek atokiau, atsukęs man nugarą, pasilenkęs prie savo tinklelio. Nepažįstamasis ėjo artyn, kol sustojo už poros jardų nuo manęs, vanduo pusiau sėmė jam blauzdas. Ir tada jis prabilo, aiškiai, bet manieringai tardamas žodžius: „Ar jūsų neapsunkintų paaukoti kam nors kitam šiek tiek neįprastai atrodančią monetą"?
Jo .išvaizdoje nebuvo ničnieko nenormalaus, išskyrus vieną dalyką. Tamsūs jo akiniai nebuvo visiškai nepermatomi, ir akys už jų nebėgiojo į šalis, o įdėmiai žvelgė į mane. Tamsi barzda nebuvo nei per daug ilga, nei suvelta, tačiau jis atrodė smarkiai apžėlęs, nes barzda prasidėjo labai aukštai, po pat skruostikauliais. Veido spalva nebuvo nei liguistai išgeltusi, nei lavoniškai išbalusi, priešingai, atrodė ganėtinai šviežia ir jaunatviška, bet šita rožinė šaltai vaškinė spalva kažkodėl (net pati nežinau kodėl) tik dar didino siaubą. Vienintelis keistas dalykas, patraukiantis dėmesį, buvo jo nosis, šiaip visai dailios formos, bet nulinkusiu į šalį galiuku; sakytum, per tą galiuką, dar nesukietėjusį, kaukštelėta žaisliniu plaktukėliu. Dėl to kreivumo niekas nepavadintų jo išsigimėliu, bet nemoku apsakyti jums, koks tai buvo košmaras. Įsibridęs į saulėlydžio nudažytą vandenį, jis šiurpino mane lyg riaumojantis ką tik iš kruvinos jūros gelmių iškilęs siaubūnas. Pati nesuvokiu, kodėl nosies galiuko kreivumas šitaip jaudino mano vaizduotę. Atrodė, kad jis gali krutinti tą galiuką kaip pirštą. Ir tartum ką tik būtų šitaip padaręs.
— Jūsų geranoriškumas,— kalbėjo jis tuo pačiu nenatūraliu, atstumiančiu tonu,— galėtų padėti man išvengti kontaktų su kitais šeimos nariais.
Tiktai tada man toptelėjo, kad esu šantažuojama dėl bronzinės monetos _ vagystės, ir stačiai prietaringą mano išgąstį bei sutrikimą nustelbė pritrenkiantis praktiškas klausimas: iš kur jis sužinojo? Aš pavogiau monetą netikėtai, impulso pagauta, tikrai žinau, kad ten buvau viena; išsprukdama susitikti su Filipu, kiekvi'enąkart apsidairydavau, kad niekas nematytų. Iš visko sprendžiant, gatvėje niekas manęs nesekė, bet jei ir būtų sekęs, tai negalėjo tarsi rentgeno spinduliais pamatyti saujoje sugniaužtos monetos. Įžvelgti, kaip aš perduodu ją Filipui, nepažįstamasis, stovėdamas ant kopos, turėjo tiek pat galimybių, kaip pasakos herojus šaudamas pataikyti į akį musei.
— Filipai! — gailiai sušukau.— Ko šitas žmogus nori iš manęs?
Kai Filipas pagaliau pakėlė galvą nuo taisomo tinklelio, jo veidas man pasirodė išraudęs — galbūt supykęs, gal susigėdęs — bet tai galėjo būti ir nuo ilgo narpliojimo pasilenkus, ir nuo saulėlydžio gaisų. O gal tai buvo dar vienas sukrėstos vaizduotės pokštas, iškritęs iš gausybės rago. Jis šiurkščiai tarė nepažįstamajam: „Nešdiinkitės iš čia.“ Mostelėjęs galva man sekti iš paskos, jis nubrido į krantą, nekreipdamas dėmesio į nepažįstamąjį. Užkopė ant akmeninio bangolaužio, prasidedančio kopų papėdėje, ir pasuko namų link, ko gero pamanęs, kad tai piktajai dvasiai bus ne taip lengva žargstyti per aštrius pažaliavusius ir slidžius nuo apsivijusių dumblių akmenis įkandin mudviejų, jaunų ir įpratusių prie šito kelio. Bet mano persekiotojas statė kojas taip pat pedantiškai, kaip ir kalbėjo, ir tebesekė iš paskos, kruopščiai rinkdamasis ir akmenis, ir frazes. Įsiteikiamai koktus jo balsas vis netilo už mano peties, kol galų gale, užlipus ant kopos viršūnės, Filipo kantrybė (kuri daugeliu atvejų tikrai būdavo ne ilgalaikė), atrodo, trūko. Omai jis atsisuko ir tarė: „Eikite iš kur atėjęs. Negaliu su jumis dabar kalbėti". O kai nepažįstamasis sustojo, matyt, neketindamas trauktis, ir žiojosi šnekėti toliau, Filipas taip smogė jam kumščiu, kad šis skriste nuskrido nuo pačios aukščiausios kopos. Mačiau, kaip jis apačioje kapstėsi iš smėlio.
Sitas FilipO poelgis mane apramino, nors, antra vertus, pavojus gal tik dar padidėjo; o pats Filipas visai neatrodė patenkintas savo vyriškumu kaip kitais atvejais. Nors meilus kaip visada, jis atrodė kažko prislėgtas; nespėjus man išklausti, kas atsitiko, jis atsisveikino su manimi prie savo vartelių. Du dalykai nustebino mane. Viską apsvarsčius, pasakė j. aš turėčiau sugrąžinti monetą į kolekciją, bet „tuo tarpu“ jis pasiliksiąs ją. Paskui pridūrė, nelauktai ir be jokio ryšio: