— Ar žinai, kad Džailsas sugrįžo iš Australijos?“
Atsivėrė tavernos durys, ir gigantiškas detektyvo Flambo šešėlis uždengė staliuką. Tėvas Braunas pristatė jį jaunajai damai kaip įpratęs neįkyriai maloniai, paminėjo jo patirtį ir jautrumą, tiriant šitokias bylas, ir mergina netrukus jau pasakojo istoriją iš naujo, šį kartą dviem klausytojams. Flambo, jai nusilenkęs ir sėsdamas padavė dvasininkui popieriaus skiautelę. Braunas šiek tiek nustebęs paėmė ją ir perskaitė: ,,Kebu iki Vaga Vagos, 379, Meifking aveniu, Patnis“. Mergina tuo tarpu pasakojo toliau:
— Kopiau statmenai kylančia gatve namų link galutinai pasimetusi; mano galva nė kiek neprašvito, kai prie durų slenksčio pamačiau . pieno bidonėlį ... ir vyriškį su kreiva nosimi. Bidonėlis reiškė, kad tarnų namie nėra, na, o Arturas, kaip visada, kiurkso, susisupęs tamsiu chalatu, tamsiame kabinete. Jis nei girdėtų skambučių, nei atsilieptų išgirdęs. Vadinasi, namie pagalbos nėra iš ko tikėtis, išskyrus brolį, o jo pagfilba pražudytų mane. Nevilties apimta, kyštelėjau tam pabaisai'} delną du šilingus ir išlemenau, kad užeitų po kelių dienų, kai būsiu viską apgalvojusi. Jis. pasišalino susiraukęs, bet kur kas klusniau negu buvau tikė-jusis,— gal dar neatitoko nuo sutrenkimo — o aš, nors tai ir žema, kerštingai mėgavausi, žiūrėdama, kaip tolsta jo nugara su prilipusia smėlio žvaigžde. Praėjęs gal šešetą namų, jis pasuko už kampo.
Tiktai tada atsirakinau duris, įėjau į vidų, užsikaičiau arbatos ir pamėginau surikiuoti savo mintis. Atsisėdau svetainėje prie lango į sodą, nušviestą vakaro saulės. Bet susikaupti nesisekė, užsisvajodavau tai apie šį, tai apie tą ir kląidžiojau žvilgsniu po vejas, gėlių vazonus bei gėlynus, niekur neapsistodama. Siaubas sukrėtė mane tik vėliau, nes susivokiau ne iš karto.
Žmogus ar pabaisa, kurio ką tik atsikračiau, stovėjo nejudėdamas vidury sodo. Ak, visi esame prisiskaitę apie šmėklas lavonų veidais, pasirodančias tamsoje, bet šita buvo tūkstantį kartų baisesnė už jas: visas. Nuo jo driekėsi ilgas pavakarės šešėlis, bet patį jį dar gaubė šilti saulės spinduliai. Ir jo veidas nebuvo išblyškęs, o vis to paties rožinio vaškinio atspalvio kaip manekenų kirpyklose. Stovėjo absoliučiai nejudėdamas, veidu į mane. Negaliu net apsakyti, kaip kraupiai jis atrodė tarp tulpių ir visų tų aukštų, ryškių, beveik egzotiškų gėlių. Tarytum sodo vidury vietoj statulos būtume pasistatę vaškinę figūrą.
Tačiau vos tik pamatęs, kad aš krustelėjau lange, jis apsisuko ir išbėgo iš sodo pro užpakalinius iki galo atlapus vartelius, pro kuriuos, be abejonės, ir buvo įėjęs. Sitas baikštumas taip skyrėsi nuo jo įžūlumo, brendant į jūrą, kad aš šiek tiek atkutau. Pagalvojau, kad dėl kažkokios man nežinomos priežasties jis bijo susitikti Arturą. Siaip ar taip, apsiraminau, ramiai pavalgiau viena (Arturas nesileisdavo trukdomas, kai tvarkydavo muziejų), o mano mintys pašviesėjusios vėl skrido pas Filipą. Abejingai, bet greičiau patenkinta gyvenimu negu priešingai, spoksojau į kitą langą su neužtraukta užuolaida, už kurio jau sutemo vakaras, juodas kaip grifelinė lenta. Man pasirodė, kad iš lauko prie stiklo prilipusi lyg ir sraigė. Bet atidžiau įsižiūrėjusi pamaniau, ar tai tik nebus žmogaus pirštas, prispaustas prie stiklo — išlinkimu jis lyg panėšėja į nykštį. Mano širdyje vėl pabudo baimė ir narsa, pripuoliati prie lango ir atšokau atgal, slopiai klyktelėjusi; bet kas būtų tai išgirdęs, tik ne Arturas.
Mat tai buvo ne nykštys ir tuo labiau ne sraigė. Tai buvo kreivos nosies galiukas, prispaustas prie stiklo ir nuo to spaudimo pabalęs; už jos spoksantis veidas plačiai atmerktomis akimis, išsyk neįžiūrėtas, pilkavo kaip šmėkliška kaukė. Užtrenkiau kaip papuolė langines, galvotrūkčiais puoliau į savo kambarį ir užsirakinau. Bet galėčiau prisiekti, kad, prabėgdama pro kitą tamsų langą, mačiau už stiklo kažką panašaus į sraigę.
Geriausia išeitis — nueiti pas Arturą. Jei šitas pabaisa sėlina aplink namus it katė, jis gali turėti ir blogesnių ketinimų negu šantažas. Gal vėliau brolis išvarys iš namų ir prakeiks, bet jis džentelmenas ir dabar apgins mane. Dešimt minučių įtemptai svarsčiusi, nulipau žemyn, pabeldžiau į jo duris, įžengiau į vidų ir pamačiau paskutinį ir siaubingiausią reginį.
Mano brolio krėslas buvo tuščias, jo paties kambaryje nesimatė. Užtat žmogus kreiva nosimi sėdėjo, laukdamas jo sugrįžtant, įžūliai nenusiimdamas cilindro, ir netgi skaitė mano brolio knygą po mano brolio lempa. Jo veidas buvo ramus ir susikaupęs, bet nosies galiukas vis tiek atrodė judriausia veido dalis, sakytum ką tik persikreipęs iš kairės į dešinę lyg dramblio straublys. J.ils buvo ganėtinai šlykštus, kai persekiojo ir tykojo mane, bet nepastebėdamas manęs, išgąsdino kur kas baisiau.
Turbūt klykiau garsiai ir ilgai, bet ne tai svarbu. Svarbu tai, ką padariau paskui: atidaviau jam visus pinigus, kiek turėjau, kartu su pluoštu vertybinių popierių, kurių, nors jie man ir priklausė, prisipažįstu, neturėjau teisės liesti. Galų gale jis išsinešdino, vaidmainiškomis, įmantriomis tiradomis reikšdamas apgailestavimą; aš susmukau kaip pakirsta, jaučiausi žlugusi visais atžvilgiais.. Tačiau tą pačią naktį visiškai atsitiktinai buvau išgelbėta. Arturas, kaip dažnai darydavo, buvo netikėtai išvykęs į Londoną derėtis; sugrįžo jis vėlai, užtat švytėdamas, jau beveik įsigijęs brangenybę, kuri turėjo papuošti šeimos kolekciją. Arturas taip tryško džiaugsmu, kad aš jau beveik įsidrąsinau prisipažinti pasisavinusi, mažesnę vertybę, bet jis tiesiog kliedėjo grandioziniais projektais, ir jokios kitos temos jo nedomina. Kadangi sandėris bet kuriuo momentu dar galėjo sužlugti jis primygtinai reikalavo, kad tuojau pat susikraučiau daiktus ir važiuočiau su juo į butą, jau išnuomotą Fuleme, netoli tos antikvarinės krautuvėlės. Šitaip nakties glūdumoje pasprukau nuo savo priešo, bet ir nuo Filipo... Mano brolis praleisdavo daug laiko Saut Kensingtono muziejuje, o aš, kurdama asmeninio gyvenimo iliuziją, ėmau lankyti mokamas dailės mokyklos pamokas. Šįvakar kaip tiktai ėjau iš jų, ir pamačiau, kad tas šlykštus tipas, pasmerkęs mane vienatvei, tankiai mina priešpriešiais ilga tiesia gatve; toliau viskas klostėsi taip, kaip nupasakojo šitas džentelmenas.
Galiu pridurti tik vieną dalyką. Nesu verta, kad man kas padėtų, neginčiju bausmės, kuri mane ištiko, ir nesiskundžiu; matyt, taip buvo lemta. Bet vis dar klausiu, vis dar suku galvą: kaip šitai galėjo atsitikti? Ar mane baudžia nežemiškos jėgos? Juk kas, be Filipo ir manęs, galėjo sužinoti, jog vidury jūros padaviau jam smulkų pinigėlį?
— Tikrai nekasdieniška problema,— pritarė Flambo.
— O jos sprendimas dar nekasdieniškesnis,— niūrokai pridūrė tėvas Braunas.— Mis Karsters, ar būsite namie, jei aplankysime jus Fuleme po pusantros valandos?
Mergina pažvelgė į jį, paskui atsistojo ir ėmė mautis pirštines.
— Taip,— tarė ji,— aš būsiu namie.— Ir tuojau pat išėjo iš tavernos.
Detektyvas ir dvasininkas dar tebesvarstė tą istoriją, vakare atsidūrę prie nuomojamų butų namo Fuleme, stebėtinai skurdaus Karstersų šeimai net ir trumpam apsistoti.
— Na, žinoma,— dėstė Flambo,— paviršutiniškas žmogus pirmiausiai pagalvotų apie tą brolį iš Australijos, jau anksčiau ka-žinką iškrėtusį; jis šitaip nelauktai sugrįžo ir apskritai gali turėti niekšiškų bendrininkų. Bet vis dėlto negaliu suprasti, kaip jis čia įsivėlė, nebent...
— Nebent kas? — kantriai paklausė pašnekovas.
Flambo prislopino balsą.
— Nebent merginos mylimasis būtų ir pats prikišęs čia nagus, bet tada jis — svarbiausias piktadarys. Sakykim, vyrukas iš Australijos žinojo, kad Hokeris trokšta monetos, bet po galais, kaip jis galėjo sužinoti, kad Hokeris ją gavo? Nebent Hokeris signalizavo jam arba bendrininkui į krantą.