Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį štai į ką: man atrodo, mes klystame, pliekdami aristokratus tik dėl jų briliantų ir šampano. Daugeliui žmonių jie tuo ir .imponuoja, kad sugeba džiaugtis gyvenimu, bet aš manau, jog per daug nuolaidžiaujame, sutikdami, kad vien priklausymas aristokratijai daro aristokratus laimingus.
Noriu pasiūlyti ciklą straipsnių — atskleisčiau, koks niūrus, koks nežmoniškas, tiesiog pragariškas tvaikas, kokia priplėkusi atmosfera tvyro kai kuriuose didinguose jų rūmuose. Pavyzdžių per akis, bet pirmai pradžiai nesurastume geresnio už Eirų ausį. Tikiuosi, kad savaitės pabaigoje galėsiu iškloti visą teisybę apie juos.
Visada jūsų Frensis Finas“.
Misteris Natas minutėlę pamąstė, įsmeigęs akis į savo kairįjį batą, paskui prabilo garsiu, aiškiu ir absoliučiai bejausmiu balsu, vienodai pabrėždamaS! kiekvieną skiemenį:
— Mis Barlou, prašau išspausdinti laišką misteriui Finui.
„Brangus Finai. Manau, kad idėja gera, laukiame rankraščio šeštadienį su antra pašto siunta. Jūsų E. Natas“.
Sitą išsamų laišką jis ištarė vienu ypu, tarytum vieną žodį, ir mis Barlou vienu ypu ištratino mašinėle tarytum vieną žodį. Paskui jis paėmė kitą korektūros skiltį ir mėlyną pieštuką ir pakeitė žodį „antgamtinis“ žodžiu „stebuklingas“, o žodį „sušaudė“ žodžiu „numalšino“.
Tokia palaiminga ir naudinga veikla misteris Natas smaginosi iki kito šeštadienio, užklupusio jį prie to paties rašomojo stalo, diktuojantį tai pačiai mašininkei ir miklinantį tą patį mėlyną pieštuką misterio Fino demaskavimų pirmojoje dalyje. Plačiame straipsnyje Finas kandžiai pašiepė gėdingas didikų paslaptis ir visose šalyse juos slegiančią depresiją. Nors ir nevengdamas stiprių pasakymų, jis rašė puikiu stiliumi, tačiau redaktorius kaip paprastai pavedė kažkam kitam suskaldyti tekstą skyreliais ir sugalvoti pikantiškas paantraštes: „Miledi ir nuodai", „Siaubingoji ausis“, „Eirai savo gūžtoje“ ir dar gal šimtą vienas už kitą geresnių variantų. Paskui —legenda apie ausį, išdėstyta kur kas plačiau negu pirmajame Fino laiške, o po jos autorius pasakojo vėlesnius savo atradimus.
„Aš žinau, kad žurnalistai dažnai mėgsta perkelti rašinio pabaigą į pradžią ir paversti ją antrašte. Zinau, kad žurnalizmo esmę dažniausiai atspindi pranešimas „Mirė lordas Džonsas“ ir tai pranešama žmonėms, kuriems nė motais, kad lordas Džonsas apskritai gyveno. Jūsų korespondentas mano, kad toks štampas, kaip ir daugelis panašių, neturi nieko bendro su tikruoju žurnalizmu ir kad Daily Reformer turi rodyti sektiną pavyzdį. Autorius ketina dėstyti įvykius tokia seka, kokia jie vyko. Jis pateiks tikras pavardes veikėjų, kurie daugeliu atvejų gali patvirtinti jo žodžius. O apibendrinimai ir sensacingi pranešimai bus pateikti pabaigoje.
Aš žingsniavau takeliu, vingiuojančiu per Devono grafystės vyšnių sodą, tarytum nukreipiančiu mintis į Devono sidrą, ir nelauktai priėjau kaip tik tokią vietą. Tai buvo ilga, žema taverna, tiksliau kotedžas ir du svirnai po bendru šiaudiniu stogu, panašiu į rudus su žilomis sruogomis plaukus, užaugusius dar priešistoriniais laikais. Prie durų buvo iškaba „Žydrasis Dragūnas", o po ja įaugęs j žemę ilgas kaimiškas stalas, kuris kadaise stovėjo prie kiekvienos laisvosios angliškos tavernos, kol blaivininkai ir tarp jų įsimaišę aludariai nepražudė mūsų laisvės. O prie to stalo sėdėjo trys džentelmenai; jie būtų tikę čia sėdėti ir prieš šimtmetį.
Dabar, kai su jais artimiau susipažinau, nesunku surūšiuoti įspūdžius, bet pirmą akimirką visi trys man atrodė kaip tikrų tikriausi vaiduokliai. Dominuojanti figūra — ir dėl to, kad visais trimis matavimais nustelbė kitus, ir dėl to, kad sėdėjo centre, veidu į mane,— buvo aukštas, stambus vyriškis, apsirengęs juodai, raudono, netgi apopleksiško veido, gerokai praplikęs ir gerokai suraukęs kaktą.Dar kartą įdėmiau pažvelgęs į jį, negalėjau paaiškinti, kas kūrė tą senovės atmosferą, nebent senoviška baltos dvasiškio apykaklės forma ir tiesios gilios raukšlės kaktoje.
Dar sunkiau papasakoti įspūdį apie žmogų, sėdėjusį dešiniajame stalo gale. Tiesą sakant, jis niekuo neišsiskyrė, tokių sutinki kiekviename žingsnyje— apvali galva, tamsūs plaukai, trumpa riesta nosis; jis irgi dėvėjo dvasininko rūbus, šiek tiek aS!ketiškesnius. Tik tada, kai pamačiau ant stalo gulinčią skrybėlę plačiais užlenktais kraštais, susivokiau, kodėl sieju jį su seniai praėjusiais laikais. Jis buvo Romos katalikų bažnyčios kunigas.
Bene svarbiausia keisto įspūdžio priežastis buvo trečiasis vyriškis, sėdintis kitame stalo gale — nors ir menkesnis fiziškai, ir mažiau rūpinąsis išvaizda. Liesas jo galūnes dengė, gal net sakyčiau veržė, aptemptos pilkos rankovės ir raitūzai. Prakaulus, išgeltęs, ereliško profilio veidas atrodė juo niūresnis dėl to, kad įkritusius skruostus rėmė senoviška apykaklė su kaklaskare. Plaukai, kadaise turėję būti tamsiai kaštoniniai, buvo keisto blausoko rausvai rudo atspalvio, o virš išgeltusto veido atrodė netgi ne rudi, o greičiau violetiniai. Toji neryški, bet neįprasta spalva vėrė akį todėl, kad plaukai buvo beveik nenatūraliai vešlūs ir garbanoti, be to, nekirpti. Tačiau viską apsvarstęs, linkčiau manyti, kad tą senų laikų įspūdį man pirmiausia sukėlė aukštos, senamadiškos vyno taurės, pora citrinų ir dvi ilgos pypkės. Gal šičia prisidėjo ir praeitin grimstanti istorija, dėl kurios atvykau.
13. Tėvas Brauna? 193
Taverna aiškiai buvo atvira visiems, tad man, užgrūdintam reporteriui, nereikėjo daug drąsintis, kad atsisėsčiau prie to ilgo stalo ir užsisakyčiau sidro. Stambusis . vyriškis juodais rūbais atrodė labai išprusęs, ypač daug žinantis apie šių vietų senovę; mažaūgis vyriškis, taip pat juodai apsirengęs, nors praverdavo burną kur kas rečiau, nustebino mane dar platesniu akiračiu, ir bemat suradome bendrą kalbą; tačiau trečiasis, senyvas džentelmenas su aptemptais raitūzais, laikėsi gana šaltai ir arogantiškai, kol nepakreipiau kalbos apie Eksmuro hercogą ir jo protėvius.
Man pasirodė, kad tema šiek tiek sutrikdė pirmus du pašnekovus, užtat iš karto sulaužė trečiojo vyriškio tylėjimo įžadus. Santūriu tonu, geriausią universitetą baigusio džentelmeno tarsena, retsykiais papapsėdamas savo ilgakotę . pypkę, jis leidosi pasakoti kraupiausias istorijas, kokias tik man buvo tekę girdėti: kaip vienas iš Eirų kadaise pakorė savo tėvą. kitas, pririšęs prie vežimo žmoną, tempė per kaimą, plakdamas rykštėmis, o dar kitas padegė bažnyčią, pilną vaikų — žodžiu, kuo toliau, tuo baisiau.
Kai kurių jo pasakojimų — sakysim, apie Purpurines Vienuoles arba šlykščios Dėmėtojo Suns istorijos, arba to, kas įvyko akmens karjere — išties negalima spausdinti. Nenutrūkstamas kruvinų nešvankybių srautas sruvo iš plonų aristokratiškų lūpų greičiau manieringai negu kaip nors kitaip, o jis pats sėdėjo, abejingai siurbčiodamas vyną iš aukštos siauros taurės.