Misteris Natas, Daily Reformer redaktorius, įstrižai užrašė keletą labai nesuprantamų žodžių rankraščio viršuje, padėjo keletą labai mįslingų ženklų paraštėse ir taip pat garsiai, monotoniškai tarė mis Barlou:
— Prašom išspausdinti laišką misteriui Finui.
„Brangus Finai, jūsų rankraštis tiks, bet turėjau suskaldyti H skyreliais ir sugalvoti antraštes; be to, mūsų auditorija rašinyje nepakęs katalikų kunigo — reikia jausti priemiesčių nuotaikas. Pakeičiau jį misteriu Braunu, spiritizmo seansų dalyvi.
Jūsų E. Natas“
Dienai ar dviem praslinkus, šis energingas ir apdairus redaktorius studijavo misterio Fino reportažo apie aukštuomenės paslaptis antrąją dalį. Kuo toliau jis skaitė, tuo apvalesnės ir apvalesnės atrodė jo mėlynos akys. Rankraštis prasidėjo žodžiais:
„Aš padariau stulbinantį atradimą. Atvirai prisipažįstu, kad jis prašoko mano lūkesčius, ir skaitytojai gaus tikrą sensaciją. Drįstu teigti nė kiek nesipuikuodamas, kad tai, ką aš dabar rašau, bus skaitoma visoje Europoje, tikriausiai ir Amerikoje, ir kolonijose. Ir visa tai patyriau prie to paties medinio stalo, po tomis pačiomis obelimis.
Už visa tai esu dėkingas nedidukui kunigui Braunui, jis nepaprastas žmogus. Didysis bibliotekininkas paliko mus — gal susigėdęs dėl savo ilgo liežuvio, o gal sunerimęs dėl ūmaus įniršio, nuvariusio paslaptingąjį jo poną nuo stalo; šiaip ar taip, jis sunkiai nužingsniavo hercogo pėdomis per sodą. Tėvas Braunas paėmė nuo stalo vieną citriną ir, nesuprantamai mėgaudamasis, įniko ją apžiūrinėti.
— Kokia žavinga citrinos spalva! — tarė jis.— Vienas dalykas man nepatinka, kai matau hercogo peruką — jo spalva.
— Nelabai suprantu,— prisipažinau.
— Drįstu manyti, kad jis turi rimtą priežastį slėpti savo ausis, panašiai kaip karalius Midas,— kalbėjo dvasininkas; geraširdiškas jo naivumas dabartinėmis aplinkybėmis atrodė kiek lengvabūdiškas.— Puikiai įsivaizduoju, jog kur kas maloniau pridengti jas plaukais negu žalvarinėmis plokštelėmis arba odinėmis ausinėmis. Bet jeigu jis pasirinko plaukus, tai kodėl nenori, 'kad jie būtų panašūs į plaukus? Pasaulyje per amžius nėra buvę šitokių plaukų. Perukas greičiau primena saulėlydžio nutviekstą debesį, įstrigusį medžių viršūnėse. Kodėl hercogas nenori giliau slėpti giminės prakeikimo, jeigu išties taip gėdinasi? Ar pasakyti jums, kodėl? Ogi todėl, kad jis nė truputėlio nesigėdina. Jis tuo didžiuojasi.
— Ar galima didžiuotis šlykščiu peruku ir šlykščia istorija? — suabejojau,
— Cia jau kaip kam atrodo,— atsakė keistasis žmogutis.— Nemanau, kad tamsta esate labiau kupinas snobizmo ar tuštybės
negu bet kuris iš musų, bet argi širdies gilumoje nejaučiate, kad iš amžių glūdumos ateinantis giminės prakeikimas — visai neprastas dalykas? Ar jums nebūtų šiek tiek malonu, o ne gėdinga, jei siaubingųjų Gleimsų ainis pavadintų jus savo draugu? Arba Baironų šeima patikėtų jums, tik jums vienam, savo šėtoniškų pramogų paslaptis? Tad nesmerkite pernelyg rūsčiai aristokratų dėl jų silpnybių ir snobizmo. Jais dėti, mes elgtumėmės taip pal
— Dievaži! — šūktelėjau.— Juk tai tikra tiesa. Mano motinos giminėje buvo šmėkla, pasirodanti prieš kieno nors mirtį, ir, kai dabar pagalvoju, tai ne sykį paguosdavo mane sunkią valandą.
— Jūs tiktai prisiminkite,— toliau kalbėjo dvasininkas,— koks kraujo ir nuodų srautas pliūptelėjo iš siaurų hercogo lūpų, vos tiktai paminėjote jo prosenelius. Argi jis kiekvienam sutiktam rodytų savąjį siaubo kambarį, jeigu nesididžiuotų juo? Jis neslepia savo peruko, neslepia savo kilmės, neslepia savo giminės prakeikimo, neslepia protėvių nuodėmių, bet...
To žmogeliuko balsas taip staigiai pakito, jis taip ūmai sugniaužė kumštį, akys taip nelauktai suapvalėjo ir sublizgo tartum prabundančios pelėdos, jog atrodė, lyg miniatiūrinė bombelė būtų sprogusi ant stalo.
— Bet,— užbaigė jis,— hercogas slepiasi, kai rengiasi!
Kaprizingų mano nervų įtampa jau buvo bepasiekianti ribą,
bet sekančią akimirką hercogas, lydimas bibliotekininko, vėl pasirodė tarp mirguliuojančių medžių kamienų; šviesdamas saulėlydžio spalvos plaukais, jis negirdimais žingsniais žengė prie namo kampo. Kol jis dar nebuvo priėjęs taip arti, kad girdėtų mus kalbant, tėvas Braunas kuo ramiausiai pridūrė:
— Ir kodėl jis šitaip saugo violetinio savo peruko paslaptį? Ogi todėl, kad tai visai ne ta paslaptis, apie kurią galvojame.
Hercogas prisiartino ir su įgimtu orumu vėl atsisėdo stalo viduryje. Bibliotekininkas sutrikęs mindžikavo lyg didžiulis lokys, nesiryždamas sėstis. Hercogas kuo rimčiausiai kreipėsi į <ilvasi-ninką.
— Tėve Braunai,— prabilo jis,— daktaras Malas painformavo mane, kad jūs atvykote čia, ketindamas kreiptis į mane su prašymu. Aš nebevykdau savo tėvų religijos apeigų, bet gerbdamas jų atminimą ir mudviejų ankstesnius susitikimus, aš kuo atidžiausiai išklausysiu jus. Tik manau, jog pageidaujate būti išklausytas be liudininkų.
Tai, kas buvo manyje džentelmeniška, vertė stotis. Tai, kas, buvo manyje žurnalistiška, vertė nejudėti. Nespėjus man nusikratyti to paralyžiaus, dvasininkas žaibišku judesiu sulaikė mane.
— Jeigu jūsų šviesybė teiktųsi išklausyti nuoširdų mano prašymą,— tarė jis,— ir jeigu aš tebeturiu teisę duoti jūsų šviesybei patarimus, tai primygtinai prašyčiau,. kad čia būtų kaip galint daugiau žmonių. Visuose Anglijos kampeliuose man teko sutikti šimtus tokių, kurių vaizduotė užnuodyta prietarų; maldauju jus sugriauti juos. Norėčiau, kad visa Devono grafystė matytų, kaip jūs tai padarysite.
— Matytų, kaip aš padarysiu — ką? — paklausė hercogas, pakėlęs antakius.
—■ Matytų, kaip nusiimsite peruką,— atsakė tėvas Braunas.
Hercogo veidas nė nesuvirpėjo, jis tiktai įsmeigė į prašytoją stiklinį žvilgsnį—baisesnės išraiškos man nėra tekę matyti žmogaus veide. Pastebėjau, kaip tirta stambios bibliotekininko kojos tartum nendrių stiebų atspindžiai kūdros paviršiuje, ir man pasivaideno,— niekaip negalėjau išmesti tos nesąmonės iš galvos,— kad spengiančioje tyloje ant medžių aplink mus negirdimai tupia ne paukščiai, o piktosios dvasios.
— Gailiuosi jūsų,— tarė hercogas be galo užjaučiamu balsu,— todėl atsisakau. Jei nors menkiausia užuomina leisčiau jums suvokti, kokią siaubingą naštą turiu pats vienas nešti, jūs klyktumėte, susmukus prie mano kojų, maldautumėte nebesakyti daugiau. Gailiuosi jiisų, tad nedarau jokių užuominų. Neperskaitys.ite nė pirmos raidės užrašo Nežinomojo Dievo altoriuje.
— Zinau tą Nežinomą Dievą,— atsakė mažasis dvasininkas, sutaurintas neapsimesto tikrumo, tvirtas kaip granito bokštas.— Zinau jo vardą: tai šėtonas. Tikrasis Dievas užgimė žmogaus kūnu ir gyveno tarp mūsų. Todėl sakau jums: kad ir kur sutiktumėte žmogų, valdomą tik paslapties, toje paslaptyje slypi blogis. Jeigu šėtonas kužda jums, kad kas nors per daug siaubinga akiai — žiūrėkite. Jeigu jis kužda, kad kas nors pernelyg šiurpu ausiai — klausykite. Ir jeigu manysite, kad kokia nors tiesa neištveriama — ištverkite ją. Maldauju jūsų šviesybę pabaigti šį košmarą dabar, prie šito stalo.
— Jeigu aš tai padaryčiau,— tyliai ištarė hercogas,— jūs pirmas pavirstumėt pelenais drauge su visu tuo, kuo tikite ir kuo gyvenate. Tik akimirką jums atsivertų didžioji Nežinia, paskui jus pasiglemžtų mirtis.