— Nukryžiuotasis apsaugos mane nuo blogio,— atsakė tėvas Braunas.— Nusiimkite peruką.
Aš pasilenkiau per stalą, nebegalėdamas tramdyti susijaudinimo besiklausant šitos nepaprastos dvikovos, man šovė į galvą netikėta mintis.
— Jūsų šviesybe,— sušukau,— veltui bauginate. Nusiimkite peruką arba aš jį nuplėšiu.
Ko gero, mane galima nubausti už smurtą, bet labai džiaugiuosi, kad taip padariau. Kai jis tuo pačiu akmeniniu balsu pakartojo: „Aš atsisakau“, aš puoliau jį.
Kelias ilgas akimirkas jis priešinosi įnirtingai, sakytum padedamas visų pragaro jėgų; aš laužiau jo galvą atgal, kol nuo jos nuslydo plaukų kupeta. Prisipažįstu, jai krintant užmerkiau akis.
Atsimerkiau, išgirdęs šuktelint Malą, spėjusį pribėgti prie hercogo. Mudviejų galvos palinko ' prie plikos hercogo plikės. Tylą nutraukė bibliotekininko balsas:
— Ką šitai reiškia? Betgi šitam žmogui nebuvo ko slėpti. Jo ausys kaip visų.
— Žinoma,— tarė tėvas Braunas,— dėl to ir teko jas slėpti.
DvasininkaS! priėjo visai arti hercogo, bet nors ir keista, net
nepažvelgė į ausis. Beveik komiškai susikaupęs, jis įsistebeilijo į pliką kaktą, paskui parodė trikampį randą, seniai užgijusį, bet vis dar įžiūrimą.
— Man regis, tai misteris Grinas,— mandagiai tarė jis,— galų gale jis gavo visus hercogo dvarus.
O dabar leiskite atversti Daily Reformer skaitytojams mano galva labiausiai stulbinantį šitos istorijos puslapį. Si persikūnijimo scena, kuri galėjo pasirodyti jums nežabotos fantazijos violetinis siautulys, persų pasaka, iš tikrųjų (jei neminėsim mano padaryto įžeidimo veiksmu) buvo visai įstatymiška ir teisėta nuo pat pradžios. Vyriškis su nepaprastu randu ir paprastomis ausimis nėra apsišaukėlis. Nors (tam tikra prasme) jis dėvi kito žmogaus peruką ir pretenduoja į kito žmogaus ausis, jis nepasisavino svetimo titulo. Jis tikrai yra vienas ir vienatinis Eksmuro hercogas. Stai kas atsitiko. Senojo hercogo ausis- tikrai buvo šiek tiek nenormali, šis defektas tikrai buvo daugiau ar mažiau paveldimas. Jis skaudžiai krimtosi dėl to ir, galimas daiktas, pavertė prakeikimu toje audringoje scenoje (kuri, be abejonės, įvyko), kai sviedė į advokatą grafiną. Bet ginčas baigėsi visai ne taip, kaip pasakojama. Grinas pateikė ieškinį ir prisiteisė dvarus; nuskurdęs aristokratas nusišovė, nepalikdamas įpėdinio. Praslinkus deramam laiko tarpui, šaunioji Anglijos vyriausybė atgaivino „užgesusį" Eksmurų titulą ir, kaip mūsuose priimta, suteikė jį labiausiai vertam asmeniui, perėmusiam visą turtą.
Tas žmogus pasinaudojo senomis feodalų legendomis — o gal jo snobiška siela išties pavyduliavo jiems ir troško -tapti panaši. Taigi tūkstančiai vargšų anglų drebėjo prieš paslaptingą didžiūną, iš amžių glūdumos lydimą prakeikimo, apvainikuotą hercogo karūna, tviskančia pragaro spalvomis. O iš tikrųjų jie dreba prieš valkatą, mažiau kaip prieš tuziną metų buvusį šunadvokatį ir palūkininką. Manding, ši istorija labai būdinga mūsų aristokratijai, tokiai, kokia ji yra šiandien ir kokia liks tol, kol Viešpats nepa-siųs mums ryžtingų vyrų“.
Misteris Natas padėjo rankraštį ir nepaprastai griežtai tarė:
— Mis Barlou, prašom rašyti laišką misteriui Finui.
„Brangus Finai. Nejaugi išprotėjote: mes negalime liesti tokių dalykų. Aš tikėjausi vampyrų, senų negerų laikų ir aristokratijos, susipynusios su prietarais. Tokius pasiskaitymus mėgsta visi. Bet privalėtumėte suprasti, kad Eksmurai šito mums niekad nedovanotų. O ką pasakytų mūsų žmonės — kaip jums atrodo? Juk seras Saimonas ir Eksmuras neperskiriami draugai; be to, šita istorija sužlugdytų Eirų giminaitį, palaikantį mus Bradforde. 0 senasis Muilinas Vandenėlis ir taip griežė dantimis, kai pernai negavo titulo; jis pasiųstų mane velniop telegrafu, jeigu sunaikinčiau jo pastangas šitokiu lunatiko kliedesiu. O apie Dafį jūs pagalvojote? Jis rašo mums šiurpinantį ciklą „Normano jungas“. Ką jis gali rašyti apie normanus, jei hercogas tik advokatėlis. Būkite protingas.
Jūsų E. Natas“
Kol mis Barlou smagiai tarškėjo mašinėle, jis suglamžė rankraštį ir sviedė į krepšį; bet prieš tai spėjo automatiškai, tiesiog iš įpročio, pakeisti žodį „Viešpats" žodžiu „aplinkybės11.
PULKININKO KRĖJAUS MIŠRAINĖ
Tėvas Braunas ėjo namo po mišių šmėkliškai baltą rytmetį, kai migla jau buvo pradėjusi lėtai kilti aukštyn; tokį rytmetį pati šviesos prigimtis atrodo slėpininga ir tartum naujai atrasta. Pa-vieniai'.medžiai vis labiau ryškėjo rūke; iš pradžių — lyg nupiešti pilka kreida, paskui — angliniu pieštuku Dar atokiau vienas nuo kito išniro namai, laužyta linija žymintys miesto pakraštį; jų kontūrai vis aiškėjo, kol pagaliau jis ėme skirti daugelį tų, kuriuose turėjo atsitiktinių pažįstamų, ir dar daugiau tų, kurių savininkus pažinojo. Tačiau visi langai, vi^os durys buvo aklinai uždarytos, nė vienas gyventojas čia nesikeltų tokiu metu, tuo labiau dėl tokios priežasties kaip pamaldos. Eidamas pro dunksantį dailios vilos su verandomis masyvą ir išpuoselėtą didelį parką, tėvas Braunas išgirdo garsą, dėl kurio beveik nevalingai stabtelėjo. Neabejotinai pokštelėjo šūvis: pistoleto ar karabino, ar kokio kito lengvo šaunamojo ginklo; bet ne tai jį labiausiai suglumino. Po pirmojo trankaus garso iškart ėjo silpnesnių garsų serija — mintyse jis suskaičiavo bene šešis. Pamanė, kad tai būta aido, bet keistas dalykas: tas aidas nė iš tolo nebuvo panašus į pirmąjį garsą, nepanašus į nieką, kas galėtų ateiti į galvą; panašiausias į jį būtų selterio sifono šnypštimas, gal vienas iš tų garsų, kuriuos išleidžia gyvuliai, ar tramdomas žmogaus juokas. Bet visi jie čia atrodė neįtikimi.
Tėvas Braunas buvo tartum du žmonės. Veiksmo žmogus, tyras kaip gėlė ir punktualus kaip laikrodis, vykdantis nedidelį savo pareigų ciklą ir net nepagalvojantis jo keisti. Taip pąt ir mąstytojas, daug paprastesnis, bet ir tvirtesnis, lengvai nesuklaidinamas, kurio mąstymas (aukščiausia inteligentiškumo prasme) visada buvo nesuvaržytas išankstinių nuostatų. Jis negalėjo neiškelti sau viisų tų klausimų, kuriuos reikia iškelti, ir nesurasti tiek atsakymų į juos, kiek įtiktai pajėgs; jam tai buvo toks pat natūralus dalykas kaip kvėpavimas ■ arba kraujo apytaka. Jau buvo beketinąs kulniuoti toliau, taręs sau, kad tai ne jo reikalas, bet mintys nejučiomis mezgė ir narpliojo dešimtis hipotezių, ką būtų galėję reikšti tie keisti garsai. Tuo metu pilkas dangaus pakraštys skais-tėdamas tapo sidabriniu ir plintančioje apyaušrio šviesoje tėvas Braunas susivokė esąs prie namo, priklausančio daug metų tarnavusiam Indijoje majorui Patnamui; šis majoras turėjo virėją iš Maltos, kataliką. Jo atmintis priminė, kad pistoleto šūviai kartais esti rimtas dalykas, keliantis pagrįstą nerimą dėl pasekmių. Jis apsisuko ir įėjo pro sodo vartelius, dairydamasis pagrindinių durų.
Pusiaukelėje namo link stūksojo kažkoks statinys, panašus į labai žemą pašiūrę, vėliau jis įžiūrėjo, kad tai didžiulė šiukšlių dėžė. Iš už jos išniro figūra, išsyk tiktai siluetas rūke, pasilenkęs ir kažko ieškantis ant žemės. Artėdamas jis stambėjo, kol virto išties neįprastai stambia figūra. Majoras Patnamas buvo plikas vyriškis buliaus sprandu, žemas ir didžiai apvalainas, apoplek-siškai įraudusiu veidu, išduodančiu daugelio metų pastangas suderinti Rytų klimatą su Rytų malonumais. Bet veidas buvo geraširdiškas; net ir šią akimirką, suglumęs ir apimtas smalsumo, jis naivokai šypsojosi. Buvo atsmaukęs ant pakaušio plačią palmės šiaudų skrybėlę (ji asociavosi su aureole, bet visiškai netiko prie majoro veido), o šiaip vilkėjo tik pižama su akį veriančiais purpuriniais bei geltonais dryžiais; šitoji pižama, nors matoma iš tolo, ne itin šildė gaiviai vėsų rytmetį. Matyt, išpuolė iš namų paknopstomis, tad dvasininkas nenustebo, kai majoras be jokių įžangų sušuko: