— Ar girdėjote tą garsą?
— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— ir ketinau pasižiūrėti, ar ko neatsitiko.
Majoras gana keistai nužvelgė jį linksmomis agrasto spalvos akimis.
— Kaip manote, kas tai buvo per garsas? — paklausė.
— Man lyg ir pasigirdo šūvis,— netvirtai atsakė dvasininkas,— bet dar keistesnis pasirodė aidas.
Majoras vis dar neatitraukė nuo jo ramių, nors ir išsprogusių akių; tuo metu priekinės durys trankiai atsilapojo, išleisdamos dujų šviesos srautą į retėjantį rūką, ir antra figūra su pižama iššoko ar tiksliau išgriuvo į lauką. Si figūra atrodė kur kas aukštesnė, lieknesnė ir atletiškesnė; pižama, nors ne mažiau egzotiška, buvo kur kas saikingesnių spalvų, su baltais ir citrinos spalvos dryžiais. Vyriškis buvo lyg iš miegų prikeltas, bet dailaus stoto, tamsiau įdegęs negu majoras, erelio profilio ir giliai įdubusių akių, o juodi kaip anglis plaukai gana keistokai atrodė šalia daug šviesesnių ūsų. Visas tas smulkmenas tėvas Braunas prisiminė vėliau. Tą akimirką jis matė tik vieną daiktą — revolverį to vyriškio rankoje.
— Krėjau! — sušuko majoras, išplėtęs akis,— ar jūs čia šovėte?
— Taip, taip, aš,— karščiavosi juodbruvas džentelmenas,— manimi dėtas, ir jūs taip pat būtumėt padaręs. Jeigu jus kiekviename žingsnyje persekiotų velniai ir vos ne...
Majorui, atrodo, knietėjo įsikišti.
— Cia mano bičiulis tėvas Braunas,— tarė jis. Paskui kreipėsi į Brauną.— Nežinau, ar jūs jau pažįstami su pulkininku Krė-jumi iš karališkojo artilerijos pulko.
— Savaime aišku, esu girdėjęs apie pulkininką,— naiviai pasakė dvasininkas.— Ar jūs... ką sužeidėte?
— Manau, taip,— oriai atsakė pulkininkas.
— Ar j is...— paklausė majoras Patnamas, pritildęs balsą,— ar jis parkrito, ar suriko, ar šiaip ką nors padarė?
Pulkininkas Krėjus keistai ir įdėmiai nužvelgė jį.
— Atsakysiu tiksliai,— tarė.— Jis čiaudėjo.
Tėvo Brauno ranka kilstelėjo prie galvos, bet sustingo pu-laukelėje; taip elgiasi žmogus, staiga prisiminęs pamirštą vardą. Jis ką tik išgirdo, jog tai nebuvo nei sifono šnypštimas, nei šuns urzgimas.
— Nieko sau! — sušuko nustebęs majoras.— Bent man neteko girdėti, kad kariškas revolveris būtų ką nors privertęs čiaudėti.
— Negirdėjau nė aš,— negarsiai pritarė tėvas Braunas.— Ačiū dievui, kad jūs nenukreipėte į jį savo artilerijos,— galėjote sukelti ne tiktai čiaudulį, bet ir kosulį.— Po nejaukios pauzės, jis paklausė: — Ar tai buvo vagis?
— Eikime į vidų,— gana šiurkščiai įsiterpė majoras, Patnamas ir pirmas žengė namo link.
Viduje jie susidūrė su paradoksu, dažnai pasitaikančiu šitomis rytmečio valandomis: kambariuose tarsi buvo šviesiau negu lauke po atviru dangumi; net ir tada, kai majoras užgesino vieną dujinę lempą priekinių durų koridoriuje. Tėvas Braunas nustebo, pamatęs ant stalo visą pietų servizą, išdėstytą tarytum vaišėms; iš žiedų kyšojo servetėlės, prie kiekvienos lėkštės stovėjo gal šešių skirtingų formų vyno taurės. Būtų buvę natūralu tokiu ankstyvu metu užtikti naktinio pokylio pėdsakus, bet išvysti ką tik padengtą stalą vos prašvitus buvo neįprasta.
Kol jis nesiryždamas mindžikavo koridoriuje, majoras Patnamas puolė pro jį ir piktai nužvelgė visą staltiesės stačiakampį,
— Dingo visas sidabras! — pagaliau išstenėjo jis.— Ir peili, su šakutėmis žuviai. Ir senovinė prieskoninė. Net senasis grietinėlės ąsotis. Stai dabar, tėve Braunai, aš galiu atsakyti į klausimą, ar čia buvo vagis.
— Tai tik pėdsakų mėtymas,— atkakliai spyriojosi Krėjus.— Aš geriau už jus žinau, kodėl šito namo nepalieka ramybėje, aš geriau už jus žinau, kodėl...
Majoras patapšnojo jam per petj, tarsi ramintų susirgusį vaiką, ir tarė:
— Cia būta vagies. Be abejonės, čia būta vagies.
— Smarkiai čiaudančio vagies,— tarė tėvas Braunas.— Galbūt tai padėtų jums susekti jį kur nors netoliese.
Majoras niūriai papurtė galvą.
— Ko gero, jo jau pėdos bus atšalusios.
Paskui, kai nenustygstantis vyriškis su revolveriu vėl išdūmė į sodą, jis pridūrė kimiu nuoširdžiu balsu:
— Abejoju, ar verta šaukti policiją: bijau, kad mano bičiulis šiek tiek nerūpestingai elgėsi su savo ginklu ir atsidūrė anapus įstatymo. Jis yra gyvenęs visai laukinėse vietose ir, tarp mūsų kalbant, manau, kad retkarčiais pafantazuoja.
— Jei neapsirinku, esate pasakojęs man,— tarė Braunas,— kad pulkininkas įsikalė ga lvon, jog jį persekioja kažkokia slapta indų draugija. ,
Majoras Patnamas linktelėjo ir tuo pat metu gūžtelėjo pečiais.
— Gal eikime į lauką pažiūrėti, ką jis veikia,— tarė.— Man visiškai nesinorėtų vėl išgirsti... hm... čiaudint.
Jie išėjo į ryto šviesą, jau kiek nusidažiusią saulėtekio spalva, ir išvydo ilgšį pulkininką Krėjų, susilenkusį beveik dvilinką, kuo stropiausiai tyrinėjantį žvirgždą ir žolę. Majoras vos ne pirštų galais nustypino jo link, o dvasininkas nemačiom apsisuko ir atsidūrė prie kito namo kampo, per kokį jardą ar du nuo riogsančios sąšlavų dėžės.
Gal pusantros minutės jis žiūrėjo į tą nepatrauklų daiktą, paskui žengė artyn, pakėlė dangtį ir įkišo vidun galvą. Dulkės ir kitokios medžiagos neaiškios spalvos debesėliu pakilo į viršų, bet tėvas Braunas niekada nesidomėjo savo išvaizda, jis visą laiką domėdavosi kuo nors kitu. Kiek laiko jis išbuvo sustingęs šioje keistoje pozoje, tarytum melstųsi kažkokiai mistiškai dievybei. Paskui vėl išsitiesė ir pelenais apibirusia galva abejingai nupėdino sau.
Kai jis vėl sugrįžo prie sodo vartelių, rado ten būrelį žmonių, kurių vaizdas sakytum baigė sklaidyti košmarus, kaip kad saulė išsklaidė rūką. Cia nebūtų tikęs joks protingas paaiškinimas: situacija buvo tiesiog komiška lyg Dikenso personažų sueigoje. Majoras Patnamas jau buvo spėjęs šmurkštelėti į vidų ir užsimesti dailius marškinius, susijuosti tamsiai raudona juosta, ir viršum viso to užsivilkti švarką praplatintais pečiais. Dabitiškumu jis išsiskirdavo nuolatos; įraudęs lėbautojo veidas atrodė trykštąs atlapaširdiškumu. Jis kalbėjosi su savo virėju — tamsiaveidžiu Maltos sūnumi, kurio prakaulus, pageltęs ir ganėtinai rūpesčių išsekintas veidas visiškai nesiderino su balta kaip sniegas kepuraite ir tokiu pat drabužiu. Rūpesčių virėjui pakako per akis, nes valgių gaminimas buvo majoro hobis. Jis buvo vienas iš tų mėgėjų, kurie išmano geriau už profesionalus. Vienintelis žmogus, kurio nuomonės apie omletą majoras išklausydavo, buvo jo draugas Krėjus; kai Braunas šitą prisiminė, jis apsižvalgė antrojo karininko. Visai įsidienojus, tarp šventadieniškai apsitaisiusių, blaiviai protaujančių žmonių pulkininkas Krėjus atrodė lyg velnio apsėstas. Sis augus ir inteligentiškas vyriškis vis dar buvo su pižama, sušiauštais plaukais, šliaužiojo keliais ir alkūnėmis po sodą, vis dar ieškojo įsilaužėlio pėdsakų, vėl ir vėl, visiems matant, kumščiu daužė žemę, niršdamas, kad jų neranda. Išvydęs jį keturpėsčią žolėje^ dvasininkas nelinksmai kilstelėjo antakius ir pirmąkart pagalvojo, kad „fantazijos" galii būti kiek per švelnus pasakymas.
Trečiąjį asmenį virėjo ir epikūrininko draugėje tėvas Braunas taip pat pažinį o. Odri Votson, majoro globotinė ir namų šeimininkė, šią akirrlįrką atrodė — sprendžiant iš jos prijuostės, paraitotų rankovių. ir ryžtingos laikysenos,— kur kas labiau namų šeimininkė negu globotinė.
— Taip jums įr reikia,--:-kaip tiktai kalbėjo ji.— Simtą kartų sakiau, kad laikas' išmesti tą senamadišką prieskoninių rinkinį.