— Bet aš jį męgstu,— tarė Patnamas tarsi teisindamasis.— Aš ir pats senamadiškas, todėl mes derinomės vienas prie kito.
— Bet vis dėlto' gavot išsiskirti,—atrėmė ji.— Na, jeigu neketinate kvaršinti sau galvos dėl to įsibrovėlio, tai ir aš nekvar-šilnsiu dėl pietų. Šiandien sekmadienis, ir visame mieste negautume pirkti nei acto, nei kitokių prieskonių, o jūs, džentelmenai, sugrįžę iš Indijos, negalite skaniai pavalgyti pietų, jeigu jums neišdegina gomurio. Negana to, jūs dar paprašėte pusbrolį Oliverį vestis mane Į giedotines mišias. Jos nesibaigia anksčiau kaip pusę pirmos, o pulkininkas tuo laiku turi išvykti. Aš netikiu, kad jūs, vyrai, vieni palikę, ką nors pasigaminsite.
— Na ką jūs, brangioji, pasigaminsime,— paprieštaravo majoras, rydamas ją akimis.— Markas turi visokių padažų, be to, mes patys visai neprastai susitvarkydavome itin sunkiomis aplinkybėmis; gal esate apie tai girdėjusi? O jūs, Odri, pasižmonėkite, neprivalote šeimininkauti dvidešimt keturias valandas per parą; juk aš žinau, kaip norite pasiklausyti muzikos.
— Noriu nueiti į bažnyčią,— tarė ji, žvelgdama gana rūsčiai.
Ji buvo iš tų dailių moterų, kurios visada bus dailios; juk
grožis slypi ne išraiškoje ar odos atspalvyje, o pačioje galvos ir veido bruožų struktūroje. Nors ji dar nebuvo įžengusi į vidutinį amžių ir kaštoniniai plaukai vešliomis vilnimis ir spalva priminė Ticiano drobes, tačiau burnos kampučiuose ir prie akių jau buvo raukšlelių, tarsi užuominų, jog ją gremžia kažkoks rūpestis, taip kaip vėjai ilgainiui nugremžia graikų šventovės kampus. Juk išties menkas virtuvinis nesklandumas, 'apie kurį jitaip ryžtingai ką tik kalbėjo, atrodė kur kas labiau komiškas negu tragiškas. Iš nugirsto pokalbio tėvaS! Braunas suprato, kad Krėjus, antrasis gourmet 26, turėtų išvykti, nesulaukęs įprasto pietų laiko, bet Patnamas, priimąs jį savo namuose, neketina atsisakyti' pasku-
tinio pasivaišinimo su senu bičiuliu ir liepė specia)ų dejeuner j pateikti pirmoje dienos pusėje, kol Odri ir kiti oresni asmenys klausysis rytinių mišių. Ji ketino eiti bažnyčion su giminaičiu • ir senu draugu daktaru Oliveriu Oumanu, kandoko ^har.akterio mokslininku, bet taip pamėgusiu muziką, kad eidavo' net į bažnyčią jos pasiklausyti. Bet visa tai nebūtų galėję įtikinamai paaiškinti tragiškos išraiškos mis Votson veide; tad pusiau' sąmoningai, pusiau instinktyviai tėvas Braunas vėl pasuko prie žmogaus, pamišėliškai grabaliojančio žolėje. (
Kai dvasininkas patraukė įstrižai pievelės prie jo, juoda, nešukuota galva ūmai kilstelėjo, sakytum kiek' nustebusi, kad jis vis dar čia. Ir tikrai — tėvas Braunas dėl jam vienam, težinomų priežasčių buvo čia kur kas ilgiau, negu įpareigoja mandagumas arba net, normaliomis sąlygomis, leidžia.
— Na ir ką? — suriko Krėjus,-siaubingai išvertęs akis.— Turbūt jūs kaip visi kiti manote, kad aš beprotis?
— Aš apsvarsčiau tą mintį,— santūriai atsakė mažasis dvasininkas.— Ir būčiau linkęs manyti, kad nesate.
— Ką jūs čia turite omeny?
Atrodė, kad Krėjus tuoj puls jį.
— Tikri bepročiai,— paaiškino tėvas Braunas,— visada perdeda savo įtarimus. Niekada nedvejoja dėl jų. O jūs bandote aptikti įsilaužėlio pėdsakus, net jeigu jų nėra. Kovojate prieš savo įtarimus. Jūs norite to, ko niekad nenorės joks beprotis.
— Ko tokio?
— Jūs norite rasti įrodymų, kad klystate,— tarė Braunas.
Išgirdęs tuos žodžius, Krėjus pašoko, tiksliau atsistojo visu
ūgiu ir susijaudinęs įsmeigė akis į dvasininką.
— Velniai rautų, štai kur teisybės žodžiai! — suriko jis.— Visi lyg susitarę įtikinėja mane, kad tas subjektas tykojo tiktai sidabro — tarytum aš pats nenorėčiau šituo patikėti! O ji iškalbinėja man,— jis kryptelėjo suvelta galva Odri link, bet pašnekovui net nebuvo reikalo žiūrėti ton pusėn,— ji iškalbinėja man šiandien, koks aš žiaurus, kad šoviau į vargšą smulkų vagišių ir kad manyje tūno šėtoniška neapykanta nekaltiems vietiniam" žmoneHams. Bet juk kadaise aš buvau geraširdis — toks pat geraširdis kaip Patnamas.
Patylėjęs jis tarė:— Klausykite, aš jus matau pirmą kartą, bet norėčiau, kad pasakytumėte savo nuomonę apde visą tą istoriją. Senis Patnamas ir aš dalinomės kariškos duonos pluta, bet po kelių susirėmimų prie
Afganistano sienos aš. gavau vadovauti daliniui gerokai anksčiau negu daugelis kitų. Paskui mus abu dėl sužeidimų pripažino nebetinkamais karo tarnybai. Ten aš pasipiršau Odri, ir mes visi kartu iškeliavome namo. O kelionės metu atsitiko visokių įvykių. Keistų įvykių. Po viso to Patnamas spaudžia nutraukti sužadėtuves ir netgi Odri lūkuriuoja — ir aš suprantu, ką jie mano. Suprantu, kuo jie laiko mane. Kaip ir jūs.
Na, o faktai tokie. Paskutinę dieną, prieš išvykstant iš vieno Indijos miesto, aš paklausiau Patnamą, kur galėčiau gauti Tri-činopolio cigarų. Jis nusiuntė mane į mažą namelį priešais jo butą. Vėliau aš supratau, kad jis nurodė visiškai teisingai, bet „priešais" yra pavojingas žodis, kai vienas padorus namas stovi priešais penkias ar šešiaS! lūšnas, tad aš, ko gero, apsirikau. Namelio durys vėrėsi sunkiai, ir už jų pamačiau visišką tamsą, bet kai įžengęs atsisukau, durys užsitrenkė už mano nugaros braš-kėdamos, lyg suktųsi ant šimto vyrių. Man nebeliko ką daryti, tiktai eiti pirmyn, tad pradėjau apgraibom slinkti koridorium po koridoriaus; visur buvo tamsu kaip tuqelyje. Galų gale išėjau į laiptų aikštelę, o palypėjęs jais atsimušiau į duris, užsklęstas dailaus rytietiško darbo velke — ją tegalėjau apčiuopti, bet galų gale išklibinęs atstūmiau. Vėl įžengiau į sutemas, kiek padažytas žalzgana prieblanda, sklindančia nuo daugybės mažų, bet tolygiai degančių žibintų, sustatytų ant grindų. Toje šviesoje įžvelgiau kažkokios milžiniškos skulptūros kojas ar pagrindą. Tiesiai prieš mane stūksojo kažkas panašaus į kalną. Prisipažįstu, aš vos nepargriuvau ant didelės akmeninės platformos, kai susivokiau, jog tai stabas. Ir, sakytum dar maža bėdų,— stabas, atsukęs man nugarą.
Jis atrodė lyg koks pusžmogis, bent taip sprendžiau iš mažos, prie pečių prispaustos galvos, o dar labiau iš daikto, panašaus į uodegą ar kokią galūnę, užriestą nuo užpakalio ir nukreiptą tartum šlykštus didelis pirštas į kažkokį simbolį, iškaltą didžiulės akmeninės nugaros centre. Blausioje prieblandoje jausdamas kylant nerimą, pradėjau spėlioti, kas tai per hieroglifas, bet čia atsitiko dar baisesnis dalykaS\. Šventyklos sienoje už mano pečių be garso atsidarė durys ir įėjo vyriškis, tamsiai rudo veido, apsirengęs juodai. Jo veide buvo sustingusi šypsena, varinėje odoje dramblio kaulu žibėjo dantys. Bet, man regis, užvis bjauriausia buvo tai, kad jis vilkėjo europietiškais rūbais. Tikėjausi išvysti drobule apsivyniojusius šventikus ar nuogus fakyrus. Bet šitai tarytum rodė, kad velniškoji magija užvaldė visą pasaulį. Vėliau įsitikinau, kad taip iš tiesų yra.
14. Tėvas Brauna?
209
161
„Jeigu jūs būtumėte išvydęs tiktai Beždžionės Koją,— tarė jfs be jokios įžangos, vis taip pat šypsodamasis,— mes būtume pasielgę labai švelniai: būtumėte tiktai kankinamas ir mirtumėte. Jei būtumėte išvydęs Beždžionės Veidą, mes vis tiek būtume pasielgę labai santūriai, labai tolerantiškai: būtumėte tiktai kankinamas ir I iktumėte gyvas. Bet kadangi išvydote Beždžionės Uodegą, privalome skirti sunkiausią nuosprendį. Jis skamba: eikite laisvas".
Kai jis ištarė tuos žodžius, išgirdau, kaip automatiškai atsi-stūmė ornamentuota velkė, su kuria galynėjausi; paskui, toli už tų tamsių koridorių, kuriais klydinėjau, vėl išgirdau pasisukant sunkias laukujes duris.