„Beprasmiška maldauti pasigailėjimo, jūs turite išeiti laisvas,— tarė besišypsantis vyriškis..— Nuo šiolei plaukas kirs jus kaip kalavijas, o alsavimas gels kaip gyvatė, ginklai išnirs prieš jus iš niekur ir jūs mirsite daug kartų“.
Po to jis vėl išnykoi sienoje, o aš išėjau į gatvę.
Krėjus nutilo, tėvas Braunas abejingai atsisėdo pievelėje ir ėmė skabyti saulutes.
Patylėjęs karys kalbėjo toliau:
— Savaime aišku, PatnamaSi, nesutelpąs savo sveikame prote, šaiposi iš visų mano būgštavimų; nuo to laiko jis abejoja mano dvasine pusiausvyra. Na, aš kuo glausčiausiai papasakosiu jums apie man atsitikusius tris dalykus; pats nuspręsite, kurio iš mudviejų teisybė.
Pirmas dalykas atsitiko Indijos kaime, džiunglių pakraštyje, bet už šimtų mylių nuo šventyklos, nuo miesto, nuo genties ir jos papročių, nuo to, kuris mane prakeikė. Pabudau juodą vidurnaktį, gulėjau nieko negalvodamas; ūmai pajutau silpnutį pakutenimą, tarytum siūlu ar plauku perbraukiant per gerklę. Krūptelėjau, atšlijau atgal, bet iš galvos nėjo žodžiai, išgirsti šventykloje. Kai atsikėlęs, susiieškojau žibintą ir veidrodį, pamačiau, kad skersai mano kaklo nutįsęs kraujo rėželis.
Antras dalykas įvyko apsistojus Port Saide, mums kartu grįžtant namo. Namas buvo tavernos ir senienų krautuvėlės hibridas; nors viduje niekas iš tolo nebuvo panašu į Beždžionės kultą, labai galimas daiktas, kad kuriame nors kampe mėtėsi jos statulėlė ar talismanas.,Siaip ar taip, jos prakeikimas buvo ten. Aš vėl pabudau tamsoje, ir mano savijautos neįmanoma apibrėžti santūriau ar tiksliau kaip kvapą gniaužiantį siaubą įgėlus gyvatei. Naktis virto agonija, aš daužiau galvą į sienas, kol pataikiau į langą ir greičiau išvirtau, negu iššokau į apačioje esantį sodą.
Vargšas Patnamas, paaiškinęs aną įvykį atsitiktiniu įbrėžimu, nejuokais sunerimo, paryčiu aptikęs mane leisgyvį žolėje. Ko gero, jį labiau paveikė mano psichinė būsena negu mano pasakojimas.
Trečias įvykis nutiko Maltoje. Ten mes apsigyvenome tvirtovėje, iš mūsų miegamųjų vėrėsi vaizdas į jūrą, bangų purslai ko-■ne tiško ant palangių nuožulnioje baltoje sienoje, plynoje kaip ;jūra. Aš vėl pabudau, bet šįkart nebuvo tamsu. Kai priėjau prie lango, švietė mėnulio pilnatis. Turbūt tikėjausi pamatyti paukštį ant pliko parapeto ar burę prie horizonto. O pamačiau kažkokią lazdą ar šaką, besisukančią ratais dangaus fone. Ji įskrido į mano langą ir -sudaužę lempą šalia pagalvės, nuo kurios ką tik pakėliau galvą. Tai buvo keistos formos karo vėzdas, kokius naudoja kai kurios rytų gentys. Tačiau jį paleido ne žmogaus ranka.
Tėvas Braunas numetė į šalį saulučių vainikėlį. kurį buvo bepradedąs pinti, ir susimąstęs atsistojo.
— Ar majoras Patnamas,— paklausė jis,— turi rytietiškų retenybių, dievukų, ginklų ir kitokių daiktų, kurie padėtų susigaudyti?
— Daugybę, tik turbūt jie nenaudingi tokiu atveju,— atsakė Krėjus,— bet eime į jo kabinetą pasidairyti.
Prieangyje jis sutiko mis Votson, besisagstančią pirštinaites eiti į bažnyčią, iš apačios skardėjo Patnamo balsas — jis vis dar mokė virėją kulinarijos meno. Majoro kabinete, tarp egzotiškų suvenyrų, jie netikėtai rado kažkokį vyriškį su cilindru ir išeiginiais rūbais. Vyriškis įnikęs skaitė knygą ant rūkomojo stalelio; jis kiek sutrikęs padėjo knygą ir atsisuko.
Krėjus gana mandagiai pristatė jį kaip daktarą Oumaną, bet jo veide buvo matyti toks nedraugiškumas, kad Braunas pagalvojo, jog tiedu vyrai,— nesvarbu, ar Odri tai numano, ar ne — varžosi dėl jos palankumo. Bet ir dvasininkas pasijuto ne visiš-Įkai nusikratęs prietarų. Daktaras Oumanas buvo itin subtiliai pasidabinęs džentelmenas, patrauklaus- veido, nors beveik tokio tamsaus gymio kaip azijietis. Tačiau tėvas Braunas turėjo griežtai priminti sau, jog reikia atverti širdį net ir tiems, kurie trina vašku savo smailias barzdeles, kurių miniatiūrinės pirštinėtos rankos ir kurie kalba kruopščiai nutaisytais balsais.
Krėjus kažkodėl itin suirzo, pamatęs nedidelę maldaknygę tamsia pirštine aptemptoje Oumano rankoje.
— Nė nemaniau, kad jus tai domina,— šiurkštokai pasakė jis.
Oumanas mandagiai šyptelėjo, bet neįsižeidė. .
— Aišku, šita man daug įdomesnė,— tarė jis, dėdamas ranką ant knygos, kurią tik ką skaitė.— Nuodų bei panašių medžiagų enciklopedija. Bet ji šiek tiek per didelė nešiotis į bažnyčią.
Jis užvertė didžiąją knygą, vėl lyg kiek skubėdamas, lyg k sutrikęs.
— Aš manau,— tarė dvasininkas, turbūt norėdamas pakeisti pokalbio temą,— kad visi tie ietigaliai ir kiti atributai pargabenti iš Indijos?
— Iš visur,— atsakė gydytojas.— Patnamas—senas kareivis, jis buvo ir Meksikoje, ir Australijoje, kiek žinau, net ir žmogėdrų salose.
— Turiu viltį, kad kulinarijos jis mokėsi ne žmogėdrų salose,— pasakė Braunas, nužvelgdamas. puodus bei kitus keistus rakandus, sukabinėtus ant sienos.
Tą akimirką linksmasis pokalbio objektas kyštelėja pro duris besišypsantį, raudoną it vėžys veidą,
— Krėjau, kviečiu prie stalo! — šūktelėjo jis.— Priešpiečiai paruošti, O tiems, kurie eina į bažnyčią, jau skambėjo varpai.
Krėjus užlipo į viršų persirengti, Oumanas ir mis Votson oriai išėjo į gatvę ir įsiliejo į parapijiečių srautą, bet tėvas Braunas pastebėjo, kad daktaras du kartus atsisuko ir įdėmiai nužvelgė namą; jis netgi grįžo kelis žingsnius atgal prie kampo.
Dvasininkas sakytum stengėsi įminti kažkokią mįslę.
— Jis negalėjo prieiti, prie šiukšlių dėžės,— murmėjo jis.— Šitaip išsipustęs, O gal jis jau buvo atėjęs čia labai anksti?
Kitų žmonių atžvilgiu tėvas Braunas būdavo jautrus it barometras, bet šiandien jo jautrumas atrodė lygintinas nebent su raganosio, Joks etiketas,, rašytas ar įgimtas, nebūtų pateisinęs jo sukinėjimosi prie dviejų Indijos bendražygių stalo, bet jis vis tiek sukinėjosi, niekaip nebaigdamas malonaus, bet visai nereikšmingo pokalbio, Viskas dar labiau susipainiojo, kai jis pasisakė nenorįs valgyti priešpiečių, Kai priešais abu kariškius ėmė rikiuotis indiški patiekalai su egzotiškais garnyrais ir specialiai parinktu vynu, jis vėl pakartojo, kad šiandien kaip tyčia pasninkauja, pakramsnojo duonos plutelę, gurkštelėja ir paliko neišgertą stiklinę šalto vandens, Bet plepėjo be perstojo.
— Žinote, ką aš jums padarysiu? — ūmai šūktelėjo jis.— Aš paruošiu mišrainę! Pats negalėsiu jos valgyti, bet laižysis net angelai! Stai matau čia salotas,
— Deja, tik jų ir teturime,— atsakė gerai nusiteikęs majoras.— Juk žinote, kad garstyčios, aliejus ir kitkas prapuolė kartu su indeliais ir su vagimi,
— Zinau, žinau,— neaiškiai pritarė Braunas.— Aš visada bijodavau, kad šitai gali atsitikti, Todėl visada nešiojuosi prieskonių, Neapsakomai mėgstu mišraines.
Abiejų vyriškių nuostabai jis ištraukė iš liemenės kišenės pipirinę ir pastatė ant stalo.
— Mane nustebino, kam vagiui prireikė garstyčių,— tarė jis, traukdamas iš kitos kišenės garstyčinę.— Tikriausiai norėjo pasidaryti garstyčių lapelių. Ir acto,— kalbėjo, statydamas buteliuką ant stalo.— Ar aš netyčia nenugirdau kalbant apie actą ir vyniojamąjį popierių? O dėl aliejaus, kurį man regis, įsikišau į kairiąją...
Akimirką jis liovėsi plepėjęs; mat pakėlęs akis išvydo tai, ko nematė kiti — juodą daktaro Oumano figūrą. Jis stovėjo saulės nutviekstoje pievelėje ir įtemptai žiūrėjo į kambarį. Nespėjus jam susigaudyti, Krėjus įsiterpė:
— JūS stulbinantis žmogus,— tarė jis, negalėdamas atsikvošėti.— Aš ateisiu pasiklausyti jūsų pamokslų, jeigu jie tokie įdomūs kaip jūsų manieros.
Jo balsas šiek tiek pasikeitė ir jis atsilošė kėdėje.
— O, net ir prieskonių ■ indeliai gali tapti pamokslais,— tarė tėvas Braunas labai rimtai.— Ar negirdėjote apie tikėjimą, kuris panašus į garstyčios grūdą arba meilingą patepimą aliejumi? O dėl to acto, tai argi kareiviai gali pamiršti aną vienišą kareivį, kuris, aptemus saulei...