Выбрать главу

Pulkininkas Krėjus šiek tiek palinko į priekį ir sugniaužė staltiesę...

Tėvas Braunas, tuo metu ruošęs mišrainę, greit, įmetė du kupinus šaukštus garstyčių į stiklinę vandens, stovinčią prie jo, ir atsistojęs visai kitokiu, garsiu ir ūmiu balsu paliepė:

— Gerkite!

Tą akimirką daktaras, stovėjęs it įbestas sode, pasileido bėgti artyn ir tuoj pat pasirodė lange šaukdamas:

— Ar aš čia reikalingas? Ar tik jo nenunuodijo?

— Per aguonos grūdą,— atsakė Braunas, Lyg ir šyptelėdamas, nes vimdomieji suveikė iš karto. Krėjus atvirto aukštielninkas šezlonge, žiopčiodamas lyg ištraukta žuvis, bet gyvas.

Majoras PatnamaS( pašoko iš vietos, tamsiai raudoną jo veidą išmušė dėmės.

— Juk tai nusikaltimas! — kimiai šūktelėjo jis.— Aš pakviesiu policiją!

Dvasininkas girdėjo, kaip jis griebė nuo kablio savo skrybėlę ir išpuolė pro priekines duris, paskui išgirdo trinktelint vartelius. Bet jis tik stovėjo ir žiūrėjo į Krėjų; kiek patylėjęs ramiai prabilo:

— Aš ilgai nekalbėsiu, bet pasakysiu jums tai, ką norite sužinoti. Jūst nepersekioja joks prakeikimas. Beždžionės šventykla — atsitiktinis sutapimas arba triukas, baltojo žmogaus triukas. Yra tik vienas ginklas, galįs pralieti kraują tarytum plunksnos palietimu: skustuvas baltojo žmogaus rankoje. Yra tik vienas būdas pripildyti paprastą kambarį nematomų, kvaitinančių nuodų: atsukti dujų čiaupą; tai baltojo žmogaus nusikaltimas. Ir tiktai vienos rūšies vėzdas, kurį galima taip mesti pro vieną langą, kad apsukęs ore lanką, sugrįžtų pro gretimą langą: australų bumerangas. Galite pasižiūrėti į juos majoro kabinete.

Tai taręs, jis išėjo laukan ir kokią minutę šnekėjosi su daktaru. Tuo tarpu į kambarį atskubėjo Odri Votson ir suklupo prie Krėjaus šezlongo. Tėvas Braunas negirdėjo, ką jiedu sakė vienas kitam, bet jų veiduose buvo džiaugsmas, o ne neviltis. Daktaras ir dvasininkas lėtai nužingsniavo sodo vartelių link.

— Manau, kad ir majoras buvo įsimylėjęs ją,— atsidusęs tarė Braunas. Pašnekovas linktelėjo galvą.— Daktare, jūs pasielgėte kilniai,— tarė jis.— Padarėte nuostabią paslaugą. Bet kas sukėlė jums įtarimų?

— Menkniekis,— tarė Oumanas,— bet jis nedavė man ramybės bažnyčioje. kol negrįžau atgal pažiūrėti, ar viskas gerai. Toji knyga ant stalo buvo traktatas apie nuodus; ji buvo atversta toje vietoje. kur aprašoma. jog tam tikri indiški nuodai. nors mirtini ir nepastebimi. gana lengvai įveikiami. panaudojus paprasčiausius vimdomuosius. Manau. kad jis tai perskaitė paskutinę akimirką.—

— Ir prisiminė. kad prieskoninėje yra vimdomųjų,— pagavo mintį tėvas Braunas.— Tikriausiai. Jis išmetė prieskonius į šiukšlių dėžę — kur aš juos ir radau kartu su sidabriniais rykais, mat jis norėjo suvaidinti vagystę. Bet jeigu įsižiūrėsite Į pipirinę, kurią padėjau ant stalo. pamatysite skylutę. Ten pataikė Krėjaus kulka. išbėrusi pipirus ir privertusi nusikaltėlį čiaudėti.

Abu patylėjo. Paskui daktaras Oumanas niūriai tarė:

— Majoras labai ilgai ieško policijos.

— Ar policija majoro? — atsiliepė dvasininkas.— Na ką gi, sudie.

KEISTAS DŽONO BOULNOIZO NUSIKALTIMAS

Misteris Kelhounas Kidas buvo labai jaunas džentelmenas labai senatvišku veidu — išsekintu uolumo, įrėmintu tarp melsvai juodų plaukų ir juodo kaklaraiščio „peteliškės". Anglijoje jis atstovavo didžiuliam Amerikos dienraščiui „Vakarų saulė“, juokais dar vadinamam „Tekančiu saulėlydžiu". Tai buvo užuomina į pompastišką žurnalisto pareiškimą (priskiriamą pačiam misteriui Kidui), jog „jis manąs, kad saulė dar patekės vakaruose, jeigu amerikiečiai energingiau susiims". Tačiau tas, kas šaiposi iš Amerikos žurnalistikos, laikydamasis šiek tiek santūresnių tradicijų, pamiršta paradoksą, ją lyg ir pateisinantį. Nors Jungtinių Valstijų žurnalistika stiliaus vulgarumu toli pranoksta kolegas anglus, ji nuoširdžiai domisi rimtomis intelektualinėmis problemomis, kurios Anglijos laikraščiams nė motais; teisingiau būtų pasakius — iki kurios jie nepriaugę. „Saulė" nuolat kėlė globalinius klausimus, pateikdama juos pačiu absurdiškiausiu būdu. Jos puslapiuose Viljamas Džeimsas sutarė su „Nupiepėliu Vii,, o nesibaigiančioje portretų galerijoje pragmatininkai kaitaliojosi su boksininkais.

Todėl kai be galo kuklus Oksfordo mokslininkas Džonas Boul-noizas be galo nepopuliarioje ,,Gamtos filosofijos ketvirtinėje apžvalgoje" paskelbė seriją straipsnių apie neva nepagrįstus Darvino evoliucijos teiginius, Anglijos laikraščiai nė neįtarė jo egzistavimo, nors Boulnoizo teorija (jis tvirtino, kad palyginti stabilią Visatą retkarčiais sukrečia kataklizmai), Oksforde tapo gana įnoringa mada ir buvo net pakrikštyta „katastrofizmu“. Tuo tarpu daugelis Amerikos laikraščių pavertė šitą iššūkį epochos įvykiu, ir ant „Saulės“ puslapių krito gigantiškas misterio' Boulnoizo šešėlis. Veikiant jau minėtam paradoksui, intelektualiai ir entuziastingai parašyti straipsniai gaudavo antraštes, matyt, sugalvotas beraščio maniako; pavyzdžiui: „Darvinas suniekintas; kritikas Boulnoizas sako: „Jis nuvirto nuo bėgių“ arba „Pratinkimės prie katastrofų, pataria išminčius Boulnoizas“. Taigi misteriui Kelhounui Kidui iš „Vakarų saulės“ buvo pavesta su savo „peteliške" ir melancholiška veido išraiška nuvykti į mažą namelį netoli Oksfordo, kur palaimingai gyveno išminčius Boulnoizas, nė nenutuokiantis apie šį savo titulą.

Filosofas, tapęs lemtingo populiarumo auka, net apstulbo, bet interviu sutiko duoti; jis pasakė lauksiąs žurnalisto devintą valandą vakaro. Saulėlydžio gaisai jau vos beapšvietė Kamnorą ir neaukštas miškingas kalvas ir romantikas amerikietis nebuvo tikras, ar eina teisingu keliu, be to, jis netvėrė iš smalsumo, tad išvydęs feodalizmo laikų kaimo užeigos namus „Čempiono herbas", jis įžengė pro atviras duris į vidų pasiklausinėti.

Įėjęs paskambino varpeliu, bet iškart niekas neatsiliepė. Bare sėdėjo vienintelis lankytojas, prakaulus, smarkiai apžėlęs rudaplaukis apsmukusiu ryškių spalvų apdaru. Jis gurkšnojo labai prastą viskį, bet rūkė labai gerą cigarą. Viskis, savaime aišku, buvo „Čempiono herbo“, o cigarą jis, ko gero, atsivežė iš Londono. Cinišku aplaidumu jis kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo pasitempusio dabitos amerikiečio, bet kažkas — gal pieštukas ir atversta užrašų knygelė, o gal gyvas žydrų akių žvilgsnis — pasufleravo Kidui, kad čia kolega žurnalistas. Ir jis neapsiriko.

— Gal malonėtumėte patarti,— su amerikiečiams būdingu galantiškumu kreipėsi į jį Kidas,— kaip galėčiau pasiekti Pilkąjį Kotedžą, kur, jei neklystu, gyvena misteris Boulnoizas?

— Tas kotedžas) čia pat, už kelių žingsnių, prie pat kelio,— atsakė rudaplaukis, išsiėmęs iš burnos cigarą.— Aš pats tuoj trauksiu į tą pusę, bet ketinu eiti į Pendragono parką ir viską pamatyti savo akimis.

— O kas tas Pendragono parkas? — paklausė Kalhounas Kidas.

— Sero Klodo Čempiono dvaras; argi jūs ne dėl to atvažiavote? — paklausė vietinis kolega, nužvelgdamas jį.

— Aš atvykau pasimatyti su misteriu Boulnoizu,— atsakė Kidas.

— O aš — pasimatyti su miisis Boulnoiz, bet neieškosiu jos namie,— nemaloniai prunkštelėja jis.

— Ar jūs domitės katastrofizmu?—paklausė sutrikęs amerikietis.

— Aš domiuosi katastrofomis, ir manau, keletas jų greitai atsitiks,— niūriai tarė pašnekovas.— Mano amatas šlykštus, ir aš niekad neketinau to neigti.