Taip taręs, jis nusispjovė ant grindų, bet netgi šitoks poelgis rodė, kad jis taurios kilmės
Reporteris iš Amerikos pažvelgė į jį įdėmiau. Išblyškęs ir išsekęs veidas, kupinas grėsmingų, dar nepratrūkusių aistrų, bet vis dėlto išmintingas ir jautrus; drabužiai prastoki ir netvarkingi, bet ant ilgo plono piršto blykčiojo brangus žiedas su antspaudu. Kaip paaiškėjo besišnekant — vardu Džeimsas Delrojus, nusigyvenusio Airijos žemvaldžio sūnus, turįs pelnytis duoną liberaliame laikraštyje „Madinga visuomenė“ (kurį nuoširdžiai niekina) reportažais ir, kas jį itin skaudina,— beveik šnipinėjimu.
Iš tiesų gaila, kad „Madingos visuomenės" visiškai nedomino Boulnoizo pretenzijos Darvinui, taip tauriai sujaudinusios „Vakarų saulės“ protus ir širdis. Delrojus, atrodo, atvyko čia suuodęs, kad pakvipo skandalu, galinčiu pasibaigti skyrybų byla teisme, o kol kas bręstančiu tarp Pilkojo Kotedžo ir Pendragono parko.
Apie serą Klodą Čempioną „Vakarų saulės" skaitytojai buvo girdėję nė kiek ne mažiau kaip apie misterį Boulnoizą, kaip ir apie popiežių ar apie derbio nugalėtoją, tačiau mintis, kad jie artimai pažįsta vienas kitą, Kidui būtų pasirodžiusi neįtikėtina. Jis buvo girdėjęs, ir netgi rašė pažįstąs serą Klodą Cempioną kaip „vieną šauniausių ir kultūringiausių pirmojo dešimtuko anglų": puikų sportininką, išraižiusį jachtomis pa-s-aulio jūras, garsų keliautoją, parašiusį knygų apie Himalajus, politiką, sužavėjusį rinkėjus neįprasta konservatyvios demokratijos idėja, be viso to — talentingą mėgėją dailininką, muzikantą., literatą, bet pirmų pirmiausia aktorių. Seras Klodas išties bu'fo iškili aSiJ1enybė net ne amerikiečio akimis. Visapusiški jo kultūriniai polinkiai, nepasotinamas šlovės troškimas kažkuo primine Renesanso epochos kunigaikščius; jis buvo ne tiktai universalus meno mėgėjas, bet ir jo fanatikas. Kita vertus, jis nė per nago juodymą nebuvo panašus į senoviškus lengvapėdžius, vadinamus diletantais.
Nepriekaištingas sakalo profilis su juoda itališka akimi taip dažnai šmėsčiojo ir „Madingos visuomenės", ir „Vakarų saulės" fotokronikoje, kad kiekvienam skaitytojui galėjo pasirodyti, jog tą žmogų tartum kokia vidaus ugnis ar net liga kamuoja garbės troškimas. Tačiau nors Kidas tiek daug žinojo apie serą Klodą — faktiškai daug daugiau negu buvo įmanoma,— jam nė keisčiau-siame sapne nebūtų toptelėjusi mintis sieti tokį galantišką aristokratą su ką tik prasikalusiu katastrofizmo teorijos kūrėju arba mintimi, kad seras Klodas Čempionas gali artimai draugauti su Džonu Boulnoizu. Bet, pasak Delrojaus, tai buvo neginčytinas faktas. Jie buvo neperskiriami mokykloje ir koledže, nors labai skyrėsi socialine kilme (juk Čempionas — stambus dvarininkas ir beveik milijonierius, o Boulnoizas — vargšas mokslininkas, iki pastarojo meto niekam nežinomas), ir dabar nuolat bendravo. Net Boulnoizo namelis stovėjo prie pat Pendragono parko vartų.
Bet ar jie ir toliau liks draugai, darėsi nebeaišku; sklido nemalonūs ir šlykštūs gandai. Prieš metus ar dvejus Boulnoizas vedė gražią, gana talentingą aktorę, kurią dievino savaip — droviai ir nerangiai; o Čempiono rūmų kaimynystė teikė tai įnoringai įžymybei progų savo elgesiu skatinti pagrįstą nerimą. Seras Klodas buvo puikiausiai įvaldęs meną būti dėmesio centre; atrodė, kad jis beprotiškai mėgaujasi, demonstruodamas intrigą, tikrai nedarančią jam garbės. Liokajai iš Pendragono vienas per kitą pristatinėjo gėlių puokštes misis Boulnoiz, karietos ir automobiliai vienas per kitą važiavo prie kotedžo paimti misis Boulnoiz, sero Klodo valdose vienas per kitą vyko pokyliai ir karnavalai, kuriuose baronetas šlovindavo misis Boulnoiz lyg meilės ir grožio karalienę riterių turnyre. Tą vakarą, kurį Kidas paskyrė pokalbiams apie katastrofizmą, seras Klodas Čempionas paskyrė vaidinti „Romeo ir Džuljetą“ po atviru dangumi; Romeo ketino būti jis pats, o Džuljetos turbūt nė nereikia vardinti.
— Nemanau, kad čia bus apsieita be skandalo,— tarė jaunas vyriškis rudais plaukais ir atsikėlęs pasirąžė.— Gal senį Boulnoi-zą kiek ir aptašė, gal ir pats apsitašė. Bet vis tiek jis stuobrys... mulkis per visą pilvą, ir dar kubu. Bet nemanau, kad taip bus.
— Jis turi, didžiulį intelektualinį potencialą,— pakiliai tarė Kidas.
— Taigi,— tarė Delrojus,— bet netgi didžiulio intelektualinio potencialo vyriškis gali pavirsti tokiu aklu mulkiu. Jūs jau einate? Po minutės trauksiu ir aš.
Tačiau Kelhounas Kidas, baigęs gerti pieną su soda, sparčiai nužingsniavo keliu į Pilkąjį Kotedžą, palikęs cinišką informatorių su jo viskiu ir tabaku. Diena visai geso, dangaus skliautas pasidarė tamsus, žalsvai pilkas tarytum skalūnas; tai šen, tai ten sumirgėjo žvaigždė, kairysis pakraštys buvo šviesesnis, galėjai nujausti patekėsiant mėnulį.
Pilkasis Kotedžas, apsuptas aukštos ir tankios dygliatvorės kvadrato, stovėjo taip arti parko pušų, jog Kidas iš pradžių palaikė jį vartų sargo nameliu. Tačiau aptikęs ant siaurų medinių vartelių savininko pavardę, jis dirstelėjo į laikrodį, įsitikino, jog atėjo „išminčiaus" paskirtu laiku, žengė į kiemą ir pabeldė į priešakines duris. Apsidairęs aplink pamatė, kad namas, nors nepretenzingas, yra kur kas didesnis ir prašmatnesnis negu iš pirmo žvilgsnio ir nė kiek nepanašus į vartininko namelį. Suns būda ir avilys stovėjo pašalėje tarsi patriachalinio Anglijos kaimo simboliai;, mėnuo kilo iš už vaisiais aplipusių kriaušių eilės; šuo, išlindęs iš būdos, elgėsi oriai ir neketino loti; kukliai apsitaisęs senyvas tarnas, kuris atidarė duris, buvo mažakalbis, bet pagarbus.
— Sere, misteris Boulnoizas pavedė atsiprašyti jo vardu,— prabilo tarnas,— deja, jis turėjo skubiai išeiti.
— Klausykite, betgi jis pats paskyrė man pasimatymą,— pakėlė balsą reporteris.— Ar žinote, kur jis išėjo?
— Į Pendragono parką, sere,— gana niauriai atsakė tarnas ir jau ketino uždaryti! duris.
Kidas krūptelėjo.
— Ar išėjo su misis... kartu su kitais? — paklausė šiek tiek sutrikęs.
— Ne, sere,— atsakė tarnas.— Jis buvo namuose, o paskui išėjo vienas.
Ir nemandagiai užtrenkė duris, nors jo išraiška rodė, jog jaučiasi lyg ir nusikaltęs.
Amerikiečiui — ir įžūliam, ir lengvai užgaunamam — pasidarė apmaudu. Jam panižo nagai smagiai papurtyti juos visus ir pamokyti, kaip elgtis: ir gaišeną šunpalaikį, ir niaurų žilą liokajų su priešistorine krakmolyta marškinių krūtine, ir apsnūdusį leisgyvį mėnulį, o pirmų pirmiausia išsiblaškiusį karšinčių filosofą, nebeprisimenantį savų pažadų.
— Jeigu jis šitaip elgiasi, tai yra nevertas ištikimos žmonos,— balsu mąstė misteris Kelhounas Kidas.— Bet gal jis nuėjo triukšmauti. Tada, manau, „Vakarų saulės“ atstovas pasirodys pačiu laiku.
Ir, pasukęs už kampo pro atvirus vartus, jis patraukė ilga gedulinga pušų alėja, nutįsusia į Pendragono parko gilumą. Juodi medžiai rikiavosi lyg katafalko pliumažai, tarp jų kai kur dar mirgėjo žvaigždės. KidaS! buvo iš tų žmonių, kurie linkę suvokti gamtą per literatūrą, jo atmintyje vis kartojosi žodis „Reivensvu-das“. Gal dėl juoduojančių it varno sparnas pušų, gal ir dėl neperteikiamos atmosferos, kurią beveik perteikė Valteris Skotas didžiojoje tragedijoje, padvelkė kažkuo tuo, ką praradome su aštuntuoju dešimtmečiu; padvelkė seno parko puvėsiais ir išdraskytais kapais, skriaudomis, kurių jau niekada nebepavyks atitaisyti, kažkokiu beviltišku liūdesiu, beviltišku, nes keistai nerealiu.
Eidamas simetriška juoda alėja, nežinia kodėl keliančia tragišką nuojautą, jis ne kartą išgąstingai stabtelėjo: vis pasigirsdavo, kad priekyje gir' žingsnius. Bet tegalėjo įžiūrėti tiktai dvi vienodas niūrių pušų sienas ir žvaigždėto dangaus pleištą viršum jų. Pirmiausiai Kidas pagalvojo, kad tai vaizduotės išdaiga arba kad jį apgaudinėja jo paties žingsnių aidas. Bet kuo toliau, tuo labiau buvo linkęs patikėti sveiko proto likučiais, kuždančiais, jog eina ne vienas.. Šmėkštelėjo mintis, kad gal tai vaiduokliai, ir pats nustebo, nes bematant įsivaizdavo tinkamą šiai vietai vaiduoklį baltu kaip Pjero veidu, bet išmargintu juodų dėmių. Tamsaus dangaus trikampio viršūnė vis ryškiau ir šviesiau mėlynavo, bet Kidas dar nesuvokė, kad' artinasi prie apšviestų didžiųjų rūmų ir sodo. Jis tiktai jautė, kaip vis labiau apima nerimas, aplinkos liūdesyje vis daugėjo smurto ir paslapties, vis daugėjo... jis ne iš karto parinko tinkamą žodį, kol pagaliau prunkštelėjęs ištarė — katastrofizmo.