Dar šiek tiek pušų, dar viena kelio atkarpa; ūmai jis suakmenėjo, lyg užkeiktas burtažodžio. Beprasmiška būtų sakyti, kad jis pasijuto fantazijos pasaulyje, šį kartą neabejojo, kad įėjo .į knygą. Juk mes, mirtingieji, esame pripratę prie staigmenų, prie absurdiško klegesio, jis mums yra tarsi lopšinė, migdanti vakarais. O jeigu atsitinka tai, kas turėjo atsitikti, mes pabundame lyg suskambėjus jautriai stygai. Ir čia atsitiko tai, kas privalėjo atsitikti šitokioje alėjoje senovės laikų pasaulyje.
Iš už juodų pušų, blykstelėjusi mėnesienoje, atskriejo plika špaga — tokia plona ir tviskančia rapyra galbūt kautasi daugely negarbingų dvikovų šitame senoviniame parke. Spaga nukrito ant tako kiek toliau priekyje it didelė spindinti adata. Kidas leidosi kaip kiškis ir pasilenkė prie jos. Iš arti špaga atrodė gana neskoninga: stambūs rubinai rankenoje kėlė šiokių tokių abejonių. Užtat raudoni lašai ant ašmenų nekėlė jokių abejonių.
Kidas pašiurpęs atsisuko į tą pusę, iš kur atskrido ši akinanti strėlė. Toje vietoje gedulingą kėnių ir pušų sieną skyrė siauresnis stačiais kampais vingiuojantis takas; Kidas pasuko juo toliau, ir jo akims atsivėrė ilgas ryškiai apšviestas rūmas, prieš kurį tyvuliavo ežeras, tryško fontanai. Bet' Kidas nežiūrėjo į juos, jo dėmesį patraukė kitkas.
Aukštėliau, ant terasomis kylančio žaliuojančio skardžio buvo vienas iš tų mažų vaizdingų siurprizų, taip dažnai pasitaikančių senuosiuose landšaftiniuose parkuose: apvali žolės kalvelė ar kupolas, tarytum milžiniškas kurmiarausis, apjuostas ir apvainikuotas trigubu rožių krūmų žiedu, o pačiame viršuje, centre — saulės laikrodis. Kidas matė rodyklę, styrančią tamsaus dangaus fone tartum rykldo pelekas, mėnulio šviesa bergždžiai krito ant laiko nerodančio laikrodžio. Bet tą sąnarius kaustančio siaubo akimirką jis išvydo ir dar kai ką — žmogaus figūrą, parkritusią ant laikrodžio.
. Nors reporteris matė tą žmogų tik akimirką, apsirengusį nečionykščiai, keistai,— nuo smakro iki kulnų apsitempusį tamsiai raudonu rūbu, žaižaruojančiu aukso siuviniais,— mėnulio šviesoje tuojau atpažino jį. Atkragintas į dangų baltutėlis veidas, glotniai nuskustas ir nenatūraliai jaunas, tarytum Baironas romėniška nosimi, tos juodos garbanos, jau pradėjusios žilti... Kidas buvo matęs tūkstančius aukštuomenės kronikos fotografijų su seru Klodu Čempionu. Vyriškis fantastišku raudonu kostiumu akimirką prigludęs prie saulės laikrodžio, ūmai ėmė ristis skardžiu ir išsitiesė prie amerikiečio kojų; viena jo ranka dar silpnai trūkčiojo. Įmantrus, butaforiškas aukso ornamentas ant rankovės iškart priminė Ki-dui „Romeo ir Džuljetą“; taip, žinoma, aptemptas aviečių spalvos rūbas buvo skirtas vaidinimui. Tačiau šlaitu, kuriuo nusirito tas vyriškis, nutįso raudonas pėdsakas; jis nebebuvo skirtas vaidinimui. Vyriškis buvo pervertas kiaurai.
Misteris Kelhounas Kidas ėmė šaukti. Jam vėl pasivaideno tyko-jantys žingsniai; jis krūptelėjo, čia pat išvydęs kitą žmogų. Iškart pažino jį, todėl ir pašiurpo. Jaunasis plevėsa, pasivadinęs Delro-jumi, buvo kraupiai ramus: jeigu Boulnoizas sužlugdė susitikimą, kurį pats buvo paskyręs, tai Delrojus atėjo į pasimatymą, kurio neskyrė niekas. Mėnesiena sujaukė visas spalvas; rudų plaukų įrėmintas Delrojaus veidas atrodė ne baltas, o balkšvai žalzganas.
Sita siaubo atmosfera ir tebūtų galima pateisinti Kidą, šiurkščiai ir be jokio pagrindo surikusį:
— Tai tavo darbas, šėtone?
Džeimsas Delrojus šyptelėjo savo nemalonia šypsena, bet nespėjo Lštarti žodžio — sužeistasis- vėl pajudino ranką, silpdamas mostelėjo nukritusios špagos link, suvaitojo ir vargais negalais išstenėjo:
— Boulnoizas... Ar girdite, Boulnoizas... Tai jis... Iš pavydo... pavydo... pavydo...
Kidas pasilenkė, kad geriau girdėtų tilstančius žodžius:
— Boulnoizas ... mano špaga... numetė...
Ranka su •paskutine pastanga mostelėjo špagos link ir dusliai bilstelėja į žemę it medžio gabalas. Kido viduje atbudo jo tautai būdinga savitvarda..
— Klausykite,— griežtai sukomandavo jis,— tuoj pat atveskite daktarą. Sitas žmogus mirė.
— Turbūt drauge ir kunigą,— neįžvelgiamu veidu pridūrė Delrojus.— Visi tie Čempionai — popiežininkai.
Amerikietis atsiklaupė prie kūno, pasiklausė, ar neplaka širdis, pakėlė Čempiono galvą ir mėgino gaivinti; bet gerokai prieš sugrįžtant antrajam žurnalistui su daktaru ir kunigu, jam nebeliko abejonių, kad visi trys pavėlavo.
— Ar ir jūs pavėlavote? — paklausė daktaras, kresnas, pasiturimai atrodantis vyriškis su tradiciniais ūsais bei žandenomis; jis gyvomis akimis įtariai nužvelgė Kidą.
— Tam tikra prasme taip,— pabi ėžtinai lėtai atsakė „Saulės" atstovas.— Aš pavėlavau išgelbėti tą žmogų, bet, man regis, atėjau laiku, kad spėčiau išgirsti šį tą svarbaus. Girdėjau, kaip jis mirdamas nurodė savo žudiką.
— Tai kas jį nužudė? — paklausė daktaras, suraukęs antakius.
— Boulnoizas,— atsakė Kelhounas Kidas ir negarsiai švilpte-lėja.
Daktaras niūriai įsispoksojo į jį, paraudęs iki pat antakių, bet nieko nesakydamas. Tada kunigas, apvalainas žmogutis, stovintis jo šešėlyje, droviai prabilo:
— Kiek žinau, misteris Boulnoizas neketino šį vakarą eiti į Pendragono parką.
— Stai ir vėl galėčiau kai ką pranešti savo protėvynei,— stačiokiškai tarė amerikietis.— Taip, sere. Džonas Boulnoizas ketino praleisti visą vakarą namie; jis net tiksliai paskyrė man apsilan-'1 kymo valandą. Tačiau Džonas Boulnoizas apsigalvojo; maždaug prieš valandą jis ūmai paliko namus ir vienas išėjo į šitą kraupų parką. Man tai pasakė jo tarnas. Man regis, šitokią informaciją visažinė policija vadina kabliuku... Beje, ar siuntėte ką nors pakviesti policijos?
— Taip,— atsakė daktaras,— bet kol kas nieko daugiau netrikdėme.
— Ar misis Boulnoiz žino? — paklausė Džeimsas Delrojus, ir Kidas vėl pajuto, kaip niežti delnai užtvoti per tą besivaipančią burną.
— Aš jai nesakiau,— atšovė daktaras,— bet netrukus pasirodys policija.
Mažasis dvasininkas buvo paėjėjęs į centrinę alėją ir dabar grįžo nešinas nusviesta špaga; žemaūgio, sutana vilkinčio ir tokio kasdieniško žmogelio rankose ji atrodė absurdiškai didžiulė ir butaforiška.
— Kol neatvyko policija ...— prabilo jis lyg atsiprašinėdamas.— Ar kuris iš tamstų neturi žibintuvėlio?
Amerikietis išsitraukė iš kišenės elektrinį žibintuvėlį, dvasininkas prikišo jį prie ašmenų per patį vidurį ir, mirksėdamas iš stengimosi, pradėjo apžiūrinėti. Paskui, nežvilgtelėjęs nei į smaigalį, nei į rankeną, padavė ilgąjį ginklą daktarui.
— Deja, turbūt negalėsiu niekuo čia padėti,— tarė jis atsidusęs.— Džentelmenai, norėčiau palinkėti jums labos nakties. ,
Ir nužingsniavo tamsia alėja rūmų link, susidėjęs rankas už nugaros, sunkioms mintims svarinant stambią galvą.
Kiti nuskubėjo prie centrinių vartų, kur inspektorius ir du konstebliai jau kalbėjosi su vartininku. Po tamsiomis pušų arkadomis mažasis dvasininkas ėmė vis lėtinti ir lėtinti žingsnius, kol galų gale sustojo it įbestas ant rūmų laiptų. Tai rodė, kad jis mato taip pat tyliai artėjančią figūrą; toji figūra, atslenkanti priešpriešiais, būtų pasotinusi net Kelhouno Kido troškimą išvysti žavingą ir aristokratišką vaiduoklį. Jauna moteris vilkėjo Renesanso epochos rūbais iš sidabrinio atlaso, auksiniai plaukai krito ilgomis švytinčiomis kasomis abipus veido, stebinančio blyškumu — ji buvo tarsi antikinė graikų skulptūra iš dramblio kaulo ir aukso. Tačiau jos akys blizgėjo, o balsas, nors negarsus, skambėjo tvirtai.