— Tėvas Braunas? — paklausė ji.
— Misis Boulnoiz? — santūriai atsiliepė dvasin i n k a s. Jis pa žvelgė į ją ir išsyk pridūrė: — Matau, kad jus jau žinote apie serą Klodą.
— Iš kur jūs sužinojote, kad aš žinau? — ramiai paklausi' ji.
Užuot atsakęs, jis savo ruožtu paklausė:
— Ar matėte savo vyrą?
— Mano vyras namuose,— atsakė misis Boulnoiz.— lr jis čia niekuo dėtas.
Ir vėl jis nieko neatsakė; tada- moteris priėjo dar arčiau, jos veidas tryško kažkokia stebinančia jėga.
— Gal pasakyti jums šiek tiek daugiau? — paklausė ji, baugščiai šypsodamasi.— Aš nemanau, kad tai padarė jis, kaip ir jus nemanote.
Tėvas Braunas atsakė jai ilgu rimtu žvilgsniu ir dar rimčiau linktelėjo.
— Tėve Braunai,— tarė dama,— papasakosiu jums v i sk a, kų tik žinau, bet pirmiausiai prašyčiau jus būti atvirą. Pasakyki.le
.man: kodėl jūs nepatikėjote — kaip visi kiti — kad kaltas vargšelis Džonas? Nesivaržykite, aš... aš žinau, kokios sklinda pa skalos, žinau, kad aplinkybės susiklostė ne jo naudai.
Tėvas Braunas nuoširdžiai sutrikęs persibraukė delnu kaktą.
— Du labai menki fakteliai,— atsakė jis.— Bent jau šitaip: vienas labai nereikšmingas, o kitas labai neaiškus. Bet vis dėlto jie trukdo patikėti, kad žmogžudys — misteris Boulnoizas.
Jis pakėlė apvalų veidą į žvaigždes ir tarytum užsimiršęs kalbėjo toliau:
— Pirmiausiai ta neaiškioji idėja. Aš skiriu daug reikšmės neaiškioms idėjoms. Visi tie faktai, esantys „ne įrodymai" — kaip tiktai labiausiai ir įtikina mane. Mano manymu, morališkai nejma-nomas dalykas ir yra pats neįmanomiausias. Aš menkai tepažjstu jūsų vyrą, bet laikau tą nusikaltimą, visų jam priskiriamą, morališkai beveik neįmanomu. Anaiptol netvirtinu, jog Boulnoizas negalėtų šitaip nusikalsti. Nusikalsti gali kiekvienas — taip kaip jam šaus į galvą. Mes galime valdyti savo moralines nuo s t a tas, tačiau neįstengtume iš pagrindų pakeisti įgimtų savo polinkių ir elgesio normų. Boulnoizas galėjo nužudyti žmogų, bel tik iH' šitaip. Jis netrauktų Romeo špagos iš jo romantiškų makštį), nenudurtų priešo ant saulės laikrodžio lyg ant altoriaus, nepaliktų jo kūno tarp rožių, nenusviestų jo špagos tarp pušų. Jei Boulnoizas ką nors žudytų, jis tai darytų tyliai ir prisiversdamas, kaip bet kokį abejotinos vertės darbą, sakysim, išgerti dešimtą taurę portveino arba skaityti lengvabūdišką graikų poetą. Ne, romantiškos scenos neimponuoja Boulnoizui. Jos labiau dera Cempio-nui.
— Ak! — ištrūko misis Boulnoiz; jos akys, įsmeigtos į dvasininką, tvykstelėja lyg deimantai.
— O nereikšmingas faktas štai koks,— kalbėjo Braunas,.— Ant špagos liko pirštų atspaudai. Pirštų atspaudus ant poliruoto paviršiaus, sakysim stiklo ar plieno, galima pastebėti ir po ilgesnio laiko. Sitie pirštų atspaudai, buvo ant poliruoto paviršiaus, per vidurį ašmenų. Neturiu supratimo, kieno jie, bet kuriam tikslui imti špagą už vidurio? Spaga buvo ilga, bet . juk tai pranašumas, duriant priešui. Bent jau daugumai priešų. Visiems priešams, išskyrus vieną.
— Išskyrus vieną! — pakartojo ji..
— Tiktai vieną vienintelį priešą lengviau nudurti durklu negu špaga,— tarė tėvas Braunas.
— Zinau,— tarė moteris.— Save.
Abu ilgokai tylėjo, paskui dvasininkas negarsiai, bet tiesiai paklausė:
— Vadinasi, mano tiesa? Seras Klodas pats nusižudė?
— Taip.— Jos veidas buvo kaip marmuras.— Ir aš tai mačiau.
— Jis mirė iš meilės jums? — paklausė tėvas Braunas,.
Jos veido išraiška akimirksniu pasikeitė, tačiau nebuvo nė šešėlio gailesčio, drovumo, graužaties ar kitokio jausmo, kurio gal ir tikėjosi pašnekovas. Staiga ji, tarė garsiai ir tvirtai:
— Ne, netikiu, aš visiškai jam nerūpėjau. Jis neapkentė mano vyro.
— Kodėl? — paklausė Braunas, pasukdamas apvalų veidą nuo žvaigždžių į ją.
— Mano vyro jis neapkentė todėl... tai taip neįprasta, kad net nežinau, kaip paaiškinti... todėl, kad...
— Kad? — kantriai tarė Braunas.
— Kad mano vyras neketino jo neapkęsti.
Tėvas Braunas tik linktelėjo ir klausėsi toliau; jis skyrėsi nuo daugelio detektyvų tiek gyvenime, tiek romanų puslapiuose viena smulkmena — kai aiškiai suprasdavo esmę, neapsimesdavo nesuprantančiu.
Misis Boulnoiz žengė dar žingsnį artyn, jos veide tebešvytėjo tikrumas.
— Mano vyras,— tarė ji,— didis žmogus. O seras, Klodas Čempionas nebuvo didis; jis buvo garsus ir visur lydimas sėkmės.
Mano vyro niekada nelydėjo sėkmė nei garbė, patikėkite — tai tikra tiesa — jis net negalvojo apie tokius dalykus. Pagarsėti originaliu mąstymu jam rūpi nė kiek ne daugiau kaip cigarų rūkymu. Stai šituo požiūriu jis visiškas besmegenis. Jis taip ir netapo suaugusiu. Jis vis dar tebemėgo Čempioną kaip mėgo mokykloje, žavėjosi juo kaip žavėtųsi bet kuo, iškrėtusiu miklų triuką prie pietų stalo. Bet niekas nebūtų sugebėjęs pažadinti jame pavydo Čempionui. O Čempionas troško, kad jam pavydėtų. Jis galutinai pakvaišo dėl to ir pasidarė galą.
— Taip,— ištarė tėvas Braunas,— atrodo, pradedu suprasti.
— Ak,\ argi jūs nematote,— sušuko ji,— kaip viskas čia surežisuota... ir vieta parinkta? Čempionas apgyvendino Džoną prie savo rūmų slenksčio, tarytum išlaikytinį... kad Džonas jaustųsi nevykėlis. Bet Džonui tai buvo visai nesvarbu. Jis krimtosi dėl šitokių dalykų tiek pat... na, kiek krimstųsi išsiblaškęs liūtas. Čempionas įgriūdavo pačiu netikėčiausiu metu ar per kukliausius pietus su pritrenkiančia dovana arba naujiena, arba pasiūlydavo stulbinančią ekspediciją — žodžiu, kalifas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. O Džonas nerūpestingai tai priimdavo arba atmesdavo lyg nuobodžiaujantis vaikėzas, kuris pritaria ar nepritaria suolo draugo tauškalams. Šitaip prabėgo penkeri metai; Džonas jų nė nepajuto, o seras Klodas Čempionas virto maniaku.
— „Ir pradėjo Amanas pasakoti jiems, kaip karalius jį apipylė malonėmis,— pacitavo tėvas Braunas,— ir tarė jis: „Visa tai man nieko nereiškia, kai matau, kad žydas Mordekajus sėdi prie vartų“.
— Ugnikalnis išsiveržė po to,— pasakojo misis Boulnoiz,— kai įkalbėjau Džoną, kad leistų man užrašyti kai kurias jo hipotezes, ir pasiunčiau į mokslinį žurnalą. Jos sulaukė dėmesio, ypač Amerikoje, ir vienas laikraštis panoro gauti interviu iš autoriaus. Kai Čempionas, pats duodavęs interviu vos ne kas dieną, sužinojo, jog nieko nenujaučiančiam varžovui nubiro tas pavėluotas garbės trupinėlis, trūko paskutinė užtvanka, laikiusi šėtonišką jo neapykantą. Jis tartum beprotis tematė vieną tikslą — mano širdį ir garbę, rūpinčią liežuvautojams visoje grafystėje. Turbūt paklausite, kodėl aš pakenčiau tokį brutalų meilikavimą. Atsakyčiau, jog tebuvo viena išeit: papasakoti viską vyrui, bet juk yra pasaulyje dalykų, kurių mūsų siela nepajėgia daryti, taip kaip kūnas negali skraidyti. Nė vienas žmogus nebūtų sugebėjęs išaiškinti to mano vyrui. Nė vienas nesugebėtų ir dabar. Jeigu jūs bet kokiais žodžiais pasakysite jam: „Čempionas nori paveržti tavo žmoną“, jis pagalvos, kad tai tik vulgarokas pokštas; bet kad tatai visai ne pokštas — tokia mintis jokiu būdu neprasimuš į genialias jo smegenis. Taigi šį vakarą Džonas turėjo ateiti pasižiūrėti mūsų spektaklio, bet paskutinę akimirką pareiškė neisiąs, nes turi įdomią knygą ir cigarą. Aš persakiau jo žodžius serui Klodui, tai buvo mirtinas smūgis. Maniakas staiga prarado viltį. Jis nusidūrė, veidmainingai šaukdamas, kad žudo Boulnoizas. Jis guli parke, atėmęs sau gyvybę dėl to, kad savo pavydu neįstengė priversti kito pavydėti, o Džonas šiuo metu sėdi valgomajame ir skaito knygą.