15. Tėvas Braunas
Vėl įsivyravo tyla, kurią nutraukė mažasis dvasininkas:
— Misis Boulnoiz, labai vaizdingame jūsų pasakojime yra viena silpna vieta. Mat jūsų vyras šią akimirką nesėdi valgomajame ir neskaito knygos. Tas pats amerikietis reporteris pasakė man, kad atėjo į jūsų namus, ir liokajus pranešė jam, jog misteris Boulnoizas vis dėlto išėjo į Pendragono parką.
Švytinčios misis Boulnoiz akys išsiplėtė vos ne kaip elektros lemputės, tačiau ji atrodė greičiau nustebusi negu sutrikusi ar išsigandusi.
— Kaip tai? Ką jūs norite pasakyti? — sušuko ji.— Visi tarnai buvo išėję iš namų žiūrėti spektaklio. Ir, ačiū Dievui, mes nesamdome liokajaus!
Tėvas Braunas. net pašoko ir beveik apsisuko vietoje lyg koks keistas sukutis.
— Ką? Ką? — suriko jis, tartum elektros krečiamas.— Klausykite... sakykite... jei aš dabar paskambinsiu prie jūsų durų, ar vyras išgirs?
— Net nežinau, turbūt bus grįžę tarnai,— stebėdamasi atsakė
jb
— Teisybė, teisybė! — energingai pritarė dvasininkas ir sparčiai nužingsniavo taku parko vartų link. Atsigręžęs dar šūktelėjo:— Būtų gerai, kad surastumėte tą amerikietį, nes visuose Valstijų laikraščiuose pasirodys sprindžio dydžio antraštės „Džono Boulnoizo nusikaltimas".
— Jūs vis tiek nesuprantate, — tarė misis Boulnoiz.— Jam tai nerūpi. Man rodos, Amerika jam tuščias garsas.
Kai tėvas Braunas priėjo namą su aviliu ir mieguistu šunimi, miniatiūriška ir pasitempusi kambarinė įvedė jį į valgomąjį, kur' Boulnoizas sėdėjo prie lempos su gaubtu ir skaitė — visiškai taip, kaip buvo nusakius i žmona. Prie jo alkūnės stovėjo grafinas portveino ir stiklinė; jau nuo slenksčio dvasininkas. pastebėjo ilgą pelenų strypą ant cigaro galo.
M Vadinasi, j i s čią mažiausiai pu svalandį “, — pagalvojo tėvas Braunas. Tiesą sakant, iš Boulnoizo išvaizdos atrodė, kad jis ne-paj udėjo iš vie to s nuo pietų, kai nuo stalo buvo nunešti indai.
— Nesistokite, misteri Boulnoizai,— tarė dvasininkas, kaip visada maloniai ir paprastai.— Neketinu atimti jūsų laiko. Bijau, kad sutrukdžiau moksliniams tyrimams.
— Ne,— atsakė Boulnoizas,— aš skaičiau ,,Kruviną nykštį“.
Jis nei susiraukė, nei šyptelėjo, o svečias pajuto aiškų ir brandų to žmogaus beaistriškumą, kurį jo žmona pavadino didingumu. Jis padėjo į šalį bulvarinį siaubo romaną geltonu viršeliu, net nejausdamas reikalo kaip nors pašaipiai pakomentuoti jo.' Džonas Boulnoizas buvo augalotas, lėtų judesių vyriškis masyvia, pražilusia ir pra p likusia galva, stambių ir ryžtingų veido bruožų. Apsirengęs aptrintu ir labai senamadišku fraku, pro kurį baltavo tik siaurutis krakmolytų marškinių trikampis. Taip, šį vakarą jis neketino eiti pažiūrėti, kaip jo žmona vaidins Džuljetą.
— Nežadu ilgam atitraukti: jūsų nuo ,,Kruvinojo nykščio“ ar kitokių katastrofiškų dalykų,— šypsodamasis tarė tėvas Braunas.— A tėj a u tik paklausti apie nusikaltim ą, kurį padarėte šįvakar.
Boulnoizas: ramiai žiūrėjo į dvasininką, bet plati jo kakta ėmė raust i sakytu m pirmą kart sutriku s.
— Zinau, kad tai buvo keistas nusikaltimas,— negarsiai drą-sino jį Braunas.— Gal net keistesnis negu žmogžudystė... bent jau jums. Mažas nuodėmes kartais sunkiau išpažinti negu dideles — todėl taip ir svarbu jas išpažinti. Tokį nusikaltimą kaip jūsų bet kuri aukštuomenės dama padaro šešiskart per savaitę, tačiau žo-dž i ai limpa jums pr ie gomurio, tartum pada rius siaubingą nusikaltimą, kurį net paminėti baisu.
— Jaučiuosi lyg paskutinis kvailys, — lėtai tarė filosofas.
— Suprantu,— pritarė pašnekovas,— bet juk neretai tenka rink -tis: arba jaustis paskutiniu kvailiu, arba juo būti.
— Nė p a ts gerai n esu prantu, kodėl taip padariau,— tarė Bo-ii l n oizas,— bet, sėdėdamas su knyga, jaučiau si laimingas kaip mokinys, vidurdienį ištr ū kęs iš mokyklos. Ir jokių rūpesčių, laikas sustojęs... net nežinau, kaip tai išreikšti... cigarai po ranka... deg-tuk a i po r a nka ... dar keturi tomeliai „ Nykščio" ... ne tik ramybė, bet beveik palaima. Ir staiga sučirškė skambutis; be galo nusi-tęsusią si aubingą akimirką man atrodė, kad neįstengsiu atsikelti iš krėslo — tiesiog fiziškai, nes nebeklausė raumenys. Siaip taip a tsi stoja u, lyg kelčiau ant pečių visą pasaulį — ju k tarnai buvo išėję. At i dar a u laukujes duris ir matau: štai stovi žmogeliukas, jau prasižiojęs kalbėti, jau atsivertęs bloknotą rašyti. Supratau, kad tai amerikietis reporteris, kurį buvau visai pamiršęs. Plaukai perskirti per vidurį ir, patikėkite, man buvo kilęs noras jį užmušti...
— Suprantu,— tarė tėvas Braunas.— Aš jį mačiau.
— Aš netapau žmogžudžiu,— ramiai tarė katastrofų teorijos kūrėjas,— tik melagingai liudijau. Pasakiau, kad išėjau į Pendragono parką, ir užtrenkiau duris jam prieš pat nosį. Tai ir yra mano nusikaltimas, tėve Braunai, net nežinau, kokią atgailą ar bausmę man paskirsite.
— Neskirsiu jokios,— atsakė gerai nusiteikęs dvasininkas, dairydamasis savo skėčio ir didelės skrybėlės. — Greičiau priešingai. Aš užėjau kaip tik dėl to, kad išgelbėčiau jus nuo nedidelės bausmės, grėsusios už nedidelį jū sų nusikaltimą.
— Tai kokios gi nedidelės bausmės man taip laimingai pasisekė išvengti? — šypsodamasis paklausė Boulnoizas.
— Kartuvių,— atsakė tėvas Braunas.
TĖVO BRAUNO PASAKA
Heiligvaldenšteino miestas-valstybė buvo viena iš tų nykštukinių karalysčių, šiandien dar tebeesančių Vokietijos imperijoje. Ji pateko į Prūsijos įtakos sferą ne taip seniai — bene prieš pusšimtį metų iki tos giedros vasarvidžio dienos, kai Flambo ir tėvas Braunas sėdėjo Heiligvaldenšteino parke ir gurkšnojo alų. Cia, kaip bus netrukus papasakota, gyventojų atmintyje dar buvo išlikę nereti karai ir linčo teismai. Bet žvelgiant į tą miestą, nejučiomis užplūsta minty s apie vaikystę, ir čia slypi bene didžiausias Vokietijos žavesys — šitos mažytės, vaidybiškos patriarchalinės monarchijos, kur karalius atrodo toks pat savas kaip namų virėjas. Vokiečių kareiviai prie daugybės sargybinių būdelių buvo panašūs į vokiškus žaislus, ryškiai reljefiškos dantytos pilies sienos, nuauksintos saulės spindulių, labiau panėšėjo Į paauksuotą meduolį. Diena pasitaikė kaip reta: dangus tokio ryškaus Berlyno mėlio, kad galėjai juo- mėgautis pačiame Potsdame, dar daugiau— tokio sodraus švytinčio mėlynumo, kurį vaikas išspaudžia iš šilingą tekainuojančios dažų dėžutės. Net ir pilkų senatvės randų išvagoti medžių kamienai atrodė jauni, apsipylę vis dar rausvais, smailiais pumpurais; vaiskios žydrynės fone jie buvo panašūs į begalę vaikiškų piešinių.
Kad ir kasdieniškas, kaip visada paskendes žemiškuose rūpes-ciuose. tėvas Braunas buvo nusiteikęs romantiškai, nors šiaip ir nemėgo pasakoti savo svajonių. Svaiginamas skaisčių, ryškių šitos dienos spalvų, tarp šito miesto kuorų, menančių riterių laikus, jis išties pasijuto tarsi patekęs į pasaką. Vaikėziškai džiaugsmingai tartum jaunėlis brolis jis žvilgčiojo į grėsmingą lazdą-špagą, kuria Flambo taip mėgdavo švytuoti vaikščiodamas; dabar ji buvo stačiai atremta į stalą greta aukšto bokalo su Miuncheno alumi. Negana to, šitoje tingaus nerūpestingumo būsenoje tėvas Braunas susivokė net gumbuotoje ir gremėzdiškoje nušiurusio savo skėčio rankenoje miglotai įžvelgiąs žmogėdros milžino vėzdą iš spalvotos vaikų knygelės. Bet pats jis jokios literatūros niekad sukūręs nebuvo, jei neminėsim pasakos, kuri tuojau bus pasekta.