— Vis dėlto įdomu,— prabilo jis,— ar šitokioje karalystėje žmogus iš tiesų galėtų patirti kokių nuotykių, jeigu jų ieškotų? Fonas būtų žavingas, bet man vis atrodo, kad čia dažniau kovojama faneriniais kardais negu tikrais siaubingais kalavijais.
— Jūs apsirinkate,— tarė bičiulis.— Vietiniai ne tik kapojasi kalavijais, be_t žudo vienas kitą ir be kalavijų. Atsitinka ir dar baisesnių dalykų.
— Nejaugi? Ką jūs sakote? — sukluso tėvas Braunas.
— Na taip,— atsakė pašnekovas.— Dar galėčiau pridurti, kad tai vienintelė vieta Europoje, kur nušovė žmogų be šaunamojo ginklo.
— Strėle iš lanko? — šiek tiek nustebo tėvas Braunas.
— Kulka į kaktą,— atsakė Flambo.— Ar negirdėjote, kas atsitiko velioniui šitos karalystės valdovui? Prieš dvi dešimtis metų tai buvo viena didžiausių mįslių policijai, Tikriausiai pamenate, kad karalystė buvo prijungta1 prie Vokietijos imperijos anksty-viausiuoju Bismarko imperijos kūrimo laikotarpiu — žinia, priverstiniai ir ne itin lengvai. Imperija (arba valstybė, trokštanti ja tapti) pasiuntė kunigaikštį Otą fon Grosenmarką valdyti karalystę imperijos interesais. Mes matėme jo portretą paveikslų galerijoje— pagyvenęs džentelmenas, gal ir visai simpatiškas, kai dar turėjo plaukus bei antakius ir nebuvo susiraukšlėjęs kaip grifas; bet kaip tuojau papasakosiu, jam rūpesčių pakako. Fon Grosenmarkas buvo užgrūdintas karys, išgarsintas pergalių, bet šita nykštukinė valstybėlė tapo jam kietu riešutu. Jis pralaimėjo kelis mūšius įžymiems broliams Arnholdams — trims patriotams partizanams, kuriems Svinbernas paskyrė eilėraštį; be abejonės, jums įsiminė eilutės:
Vilkai su šermuonėlių mantijomis,
Karūnuotos varnos ir karaliai —
Jie renkasi pulkais it plėšrūnai,
Bet Trejetas jų nepabūgs 28.
Na, daugmaž taip. Labai abejotina, ar apskritai būtų pavykę okupuoti Heiligvaldenšteiną, bet vienas iš trijų brolių, Paulis, niekingai, užtat ryžtingai nusprendė, kad patriotizmas nieko gero nežada, išdavęs visus sukilimo planus, padėjo jį sužlugdyti ir per tai iškilo į kunigaikščio Oto kamerherius. Liudvigas, vienintelis tikras didvyris tarp Svinberno didvyrių, žuvo su kardu rankoje, o trečiasis, Heinrichas, nors ir ne išdavikas, bet visados lėtas ir netgi baikštus, lyginant su energingais broliais, išėjo vos ne į tyrlaukius atsiskyrėliu, užsikrėtė krikščionišku kvietizmu, vos netapdamas kvakeriu, ir nustojo bendrauti su žmonėmis, išdalinęs beveik visą savo turtą vargšams. Man pasakojo, kad ne taip seniai žmonės jį retkarčiais sutikdavo apylinkėse — su juodu apsiaustu, beveik apakusį, susivėlusiais žilais plaukais, bet nuostabiai romaus veido.
— Zinau,— pertarė tėvas Braunas.— Aš pats esu jį matęs.
Bičiulis pažvelgė į jį šiek tiek suglumęs.
— Aš net nenumaniau, kad esate čia lankęsis,— tarė jis.— Ko gero, žinote tiek pat kiek aš. Žodžiu, tai Arnholdų istorija ir jis yra paskutinis, likęs gyvas .. Beje, ir iš visų šitos dramos veikėjų.
— Vadinasi, kunigaikštis irgi seniai miręs?
— Miręs,— patvirtino Flambo,— bet tai turbūt ir viskas, ką galime apie jį pasakyti. Matote, į gyvenimo pabaigą jo nervai pašlijo; juk šitai neretai pasitaiko tironams. Jis vis tankino dienines ir naktines sargybas aplinkuil pilį, kol dryžuotų būdelių pridygo vos ne daugiau kaip namų mieste; visus įtariamuosius šaudydavo be gailesčio. Kunigaikštis beveik neišeidavo iš mažo kambarėlio painaus kambarių labirinto centre, ir netgi šitoje kamaraitėje jis turėjo lyg ir kajutę, lyg ir spintą, apkaltą plienu sakytum seifą ar kreiserį. Pasakojama, kad po šitos kajutės grindimis buvo dar viena slėptuvė, duobė, kurioje galėjo tilpti tiktai Jis vienas; taigi Otas fon Grosenmarkas taip bijojo kapo, kad buvo pasifengęs gyvas lįsti į visai panašią duobę. Bet tai dar ne viskas. Gyventojai, numalšinus sukilimą, paprastai visada nuginkluojami, bet Otas pareikalavo (vyriausybės labai retai šito
Vertimas pažodinis.
reikalauja) nuginkluoti juos visiškai ir besąlygiškai. Tai įvykdė — neapsakomai pedantiškai ir griežtai, mažoje ir gerai pažįstamoje teritorijoje—puikiai išmuštruoti valdininkai, tad jeigu žmogaus jėga ir mokslas apskritai gali suteikti absoliutų tikrumą kuo nors, tai kunigaikštis Otas buvo absoliučiai tikras, kad į Heiligvaldenšteiną nepateks net žaislinis pistoletas.
— Žmogaus mokslas niekada negali būti absoliučiai tikras dėl šitokių dalykų,— tarė tėvas Braunas. vis dar neatitraukdamas akių nuo rausvais pumpurais aplipusių šakų viršum galvos,— jau vien dėl to, kad sunku ką nors apibrėžti labai tiksliai. Na, kas yra ginklas? Žmonės būdavo žudomi pačiais nekalčiausiais namų apyvokos rakandais, ne tik virduliais, bet, ko gero, ir jų apvalkalais. Antra vertus, jeigu parodytumėte revolverį senovės britui, kažin ar jis susivoktų, jog tai ginklas (žinia, kol į jį neiššausi). O gal kas nors vartojo tokį naujovišką šaunamąjį ginklą, kad jis nė nebuvo panašus į šaunamąjį ginklą. Gal jis buvo panašus į antpirštį ar dievai žino ką. Ar kulka buvo kokia nors ypatinga?
— Aš nieko tikro apie tai negirdėjau,— atsakė Flambo,— tad žinau toli gražu ne viską, tiek kiek papasakojo- mano senas kolega Grimas. Jis buvo labai sumanus detektyvas čia, Vokietijoje, ir bandė mane suimti; istorija baigėsi tuo, kad aš suėmiau jį ir mudu smagiai pasišnekėjome. Heiligvaldenšteine jis vadovavo kunigaikščio Oto mirties aplinkybių tyrimui, bet pamiršau paklausti jį dėl tos kulkos. Pasak Grimo, įvykiai klostėsi taip.
Flambo akimirką nutilo, vienu mauku išlenkė vos ne visą bokalą tamsaus alaus, paskui kalbėjo toliau:
— Tą vakarą kunigaikštis turėjo išeiti iš savo slėptuvės į vieną iš oficialių patalpų priimti kažkokių svečių, su kuriais tikrai norėjęs susitikti. Tai buvo ekspertai geologai, siųsti, patikrinti senos legendos, kad aplinkinėse uolose esama aukso; kai kas tvirtino, jog kaip tik dėl to mažytis miestas-valstybė taip ilgai išlaikė savo įtaką ir sugebėdavo vesti derybas su kaimynais, nors jį be paliovos daužė patrankų sviediniais kur kas didesnės armijos. Kol kas to aukso neaptiko net patys uoliausi ieškotojai, nors...
— Nors jie, be jokios abejonės, būtų suradę žaislinį pistoletą,— šypsodamasis įsiterpė tėvas Braunas.— Na, o tas iš brolių, kuris tapo išdaviku? Argi jis neturėjo ką papasakoti kunigaikščiui?
— Jis daug kartų prisiekinėjo, kad nieko nežino apie auksą,— atsakė Flambo,— kad tai vienintelė paslaptis, kurios broliai jam taip ir neatskleidę. Reikia pripažinti, kad tai šiek tiek susišaukia su nerišliais didžiojo Liudvigo žodžiais jo mirties valandą. Jis pažvelgė į Heinrichą, bet parodė pirštu į Paulį ir išstenėjo: „Tu jam nepasakei..." ir daugiau nebeįstengė ištarti . Taigi kunigaikščio Oto laukė įžymių geologų ir mineralogų iš Paryžiaus ir Berlyno deputacija, ta proga kuo iškilmingiausiai pasidabinusi, nes niekas kitas taip nemėgsta puikuotis pasižymėjimo ženklais kaip mokslininkai; tai įsiminė kiekvienam, bent kartą buvusiam Karališkosios akademijos kviestiniame vakare. Susirinko išvaizdi draugija, tačiau smarkiai vėluodama, ir kamerheris — jo portretą jūs irgi matėte: juodi antakiai, įdėmios akys ir bereikšmė šypsena — taigi kamerheris pastebėjo, kad susirinkę visi, išskyrus patį kunigaikštį. Jis apėjo visas sales paskui, prisiminęs valdovą ištinkančius beprotiškos baimės priepuolius, nuskubėjo į slapčiausią jo prieglobstį. Ten irgi buvo tuščia, bet plieninį bokštą ar kabiną, pastatytą tame kambaryje, ne iš karto pavyko atrakinti. Tuščia buvo ir ten. Jis pažvelgė į duobę po grindimis — sakytum dar gilesnę ir panašesnę į kapą, bent taip jis vėliau pasakojo. Tuo momentu išgirdo ūžesį ir riksmus, sklindančius iš salių bei koridorių gilumos.