Iš pradžių tai buvo tarsi tolimas gaudesys minios, kurią sukrėtė kažkoks' neįtikėtinas įvykis, greičiausiai nutikęs dar už pilies sienų. Paskui tas triukšmas neįtikėtinai priartėjo, ganėtinai garsus, kad galėtum atskirti kiekvieną žodį, jeigu jie nebūtų gožę vienas kito. Paskui siaubingai aiškiai nuskambėjo žodžiai, vis arčiau arčiau, kol galų gale į kambarį įpuolė žmogus ir išrėkė naujieną — šitokios naujienos visada trumpos it telegramos .
Otas, Heiligvaldenšteino ir Grosenmarko kunigaikštis, tysojo anapus pilies sienų besidriekiančiame miške, tirštėjančių sutemų sudrėkintoje žolėje, atmetęs rankas į šalis, atsuktu į mėnulį veidu. Kraujas vis dar pulsuodamas tekėjo iš peršauto smilkinio ir sutraiškyto žandikaulio; tai ir buvo vienintelis judėjimas, primenąs gyvybę . Jis vilkėjo paradinę baltą ir geltoną uniformą, tarsi pasirengęs priimti svečius rūmų salėje, tiktai perpetė ar kakta-juostė atrišta ir sumaigyta, gulėjo greta. Jis mirė dar prieš pakeliant nuo žemės. Bet nors ir miręs, jis buvo mįslė — visada tūnojęs slapčiausiame pilies užkampyje, kažkodėl atsidūrė drėgname miške, beginklis ir vienas.
— Kas aptiko kūną? — paklausė tėvas Braunas.
— Mergina, viena iš rūmų freilinų, Hedviga fon... nebepa-menu, kaip ten toliau,— atsakė bičiulis.— Ji skynė gėles miške.
— Ir daug priskynė? — pasidomėjo dvasininkas, abejingai žiūrinėdamas šakų raizginį viršum savo galvos .
— Taip,— atsakė Flambo,— man įstrigo atmintin kamerherio, o gal mano draugužio Grimo, ar gal kieno kito žodžiai, koks tai buvo kraupus reginys: jie atbėgo, išgirdę merginą klykiant ir išvydo ją su pavasarinių gėlių puokšte pasilenkusią prie to... sudarkyto lavono kraujo klane. Bet svarbiausia — jis mirė prieš atskubant pagalbai, tad, savaime aišku, dabar reikėjo pranešti tą žinią į.pilį. Ji sukėlė visuotinį siaubą, toli pra lenkiantį įprastinę rūmininkų paniką, žuvus valdovui. Svetimšaliai svečiai, ypač kalnakasybos ekspertai, neapsakomai sutriko ir susijaudino, kaip ir daugelis aukštų Prūsijos valdininkų. Netrukus pradėjo aiškėti, jog aukso, ieškojimas yra kur kas svarbesnis dalykas, negu anksčiau manyta. Ekspertams ir valdininkams žadėjo didžiules premijas arba- tarptautines privilegijas, kažkas netgi pareiškė mintį, jog velionio kunigaikščio slaptasis būstas bei sustiprinta sargyba mažiau susiję su pasikėsinimų baime negu su konfidencialiomis paieškomis, kurios...
— Ar gėlės buvo su ilgais kotais? — paklausė tėvas Braunas.
Flambo suglumęs spoksojo į jį.
— Koks jūs nepaprastas žmogus! — sušuko.— Kaip tik tai pastebėjo mano draugužis Grimas. Jis pasakė, jog šlykščiausias dalykas, bent jam taip pasirodė,— dar kokčiau už kraują ir kulkos padarytas žaizdas,— buvo tos gėlės beveik be kotelių, nuskintos prie pat žiedų.
— Žinoma,— pritarė dvasininkas,— kai suaugusi mergina tikrai skina gėles, ji skina su ilgais kotais. Jeigu ji skabė tik žiedus, kaip daro vaikas, vadinasi, ji...
Jis neryžtingai nutilo.
— Vadinasi? — spyrė jį bičiulis.
— Na, galima pagalvoti, jog skindama ji jaudinosi, skubėjo, kad turėtų kuo pateisinti savo buvimą toje vietoje po to, kai... na, po to, kai ji jau buvo ten.
— Numanau, kurlink jūs kreipiate,— niaukdamasis tarė Flambo.— Bet šitą įtarimą, kaip ir bet kurį kitą paneigia viena detalė— nebuvo rasta ginklo. Žinia, jis galėjo būti nužudytas, kaip ką tik sakėte, bet kuo, net ir perpete, bet mes turime išsiaiškinti ne kaip jis buvo nužudytas, o kaip buvo nušautas. Ir ši" fakto negalima paaiškinti. Mergina buvo skrupulingai iškratyta; tiesą sakant, ji buvo laikoma truputį įtartina, nors ir buvo klastingojo seno kamerherio Pauliaus Arnholdo dukterėčia bei globotinė. Hedviga buvo kupina romantiškų polėkių, ir, galimas daiktas, simpatizavo revoliuciniam entuziazmui, nuo seno rusenusiam šeimoje. Romantika yra romantika, bet niekaip nesuvarysi stambios kulkos kam nors į kaktą ar žandikaulį be šautuvo ar pistoleto. O pistoleto nebuvo, nors šauta du kartus. Palieku tą galvosūkį jums, mielas drauge.
— O iš ko sprendžiate, kad šauta du kartus? — paklausė mažasis dvasininkas.
— Galvoje įstrigo tik viena kulka,— paaiškino pašnekovas,— bet antros kulkos skylė buvo perpetėje.
Glotni tėvo Brauno kakta ūmai susiraukšlėjo.
— Ar antros kulkos nerado? — primygtinai paklausė jis.
Flambo šiek tiek sutriko.
— Kažkaip nepamenu,— atsakė.
—' Palaukite! Palaukite! Palaukite! —sušuko Braunas, neįprastai susidomėjęs, vis labiau raukdamas kaktą.— Nepalaikykite manęs akiplėša. Leiskite man visa tai apmąstyti.
— Labai prašom,— nusijuokė Flambo ir baigė gerti alų.
Svelnus vėjelis judino sukrautus pumpurus ant medžių šakų,
varinėjo baltus bei rausvus debesėlius padange, ir nuo to ji atrodė dar žydriau, o visa aplinka — dar spalvingiau ir įstabiau. Seniausias pilies kuoras, Drakono bokštas, pūpsojo groteskiškas, bet drauge toks įprastas akiai kaip alaus bokalas. O už jo driekėsi giria, kurioje tąsyk tįsojo negyvėlis.
— O kaip susiklostė tos Hedvigos gyvenimas? — pagaliau paklausė kunigas.
— Ji ištekėjo už generolo Švarco,— atsakė Flambo.— Tikriausiai esate girdėjęs apie jo karjerą, gana romantišką. Jis buvo spėjęs pagarsėti dar prieš padarydamas žygdarbius prie Sadovos ii1 Gravelotės; juk iškilo iš' eilinių, o tai be galo retai pasitaiko net pačioje mažiausioje Vokietijos...
Tėvas Braunas staiga pašoko.
— Iškilo iš eilinių! — šūktelėjo jis, ir sudėjo lūpas lyg švilpdamas.— Tik pamanykite, kokia keista istorija! Koks keistas nužudymo būdas, bet, matyt, kitokios galimybės nebuvo. Tiesiog sunku įsivaizduoti: taip neapkęsti ir šitaip kantriai laukti...
— Apie ką jūs čia kalbate? — nesusivokė Flambo.— Tai kokiu būdu jis nužudytas?
— Perpete,— miglotai pasakė Braunas. I§klausęs Flambo protestus jis kalbėjo:— Taip, taip, aš nepamiršau kulkos. Turbūt reikėjo pasakyti taip: jis žuvo nuo perpetės. Suprantu, ausiai tai skamba ne taip įprastai kaip „mirė nuo ligos“.
— Jaučiu,— tarė Flambo,— kad jums jau kilo kažkokia mintis, bet ką daryti su kulka Oto galvoje — jos taip; lengvai neatsikratysi. Aš jums jau aiškinau: žudikas lengvai būtų galėjęs jį pasmaugti. Tačiau nušovė. Kas? Ir kaip?
— Nušovė jo paties įsakymu,— tarė kunigas.
— Jūs, manote, kad tai savižudybė?
— Aš nesakiau „jo noru",— pataisė tėvas Braunas.— Aš sakiau: „jo įsakymu".
— Na gerai, dėstykite savo teoriją.
Tevas Braunas nusijuokė.
— Aš juk tiktai ilsiuosi,— tarė jis.— AS nekuriu teorijų. Bet ši vieta primena man pasakų šalį, tad jeigu norite paseksiu jums pasaką.
Rožiniai debesiukai, panašūs į saldumynus, suplaukę į būrį, sutūpė ant paauksuota pilies meduolio dantytų sienų, o rausvi kūdikiški pumpurų piršteliai, rodos, suskato skleistis ir tiestis jų link; mėlynas dangus vakarėjant pradėjo dažytis violetine spalva, ir tėvas Braunas ūmai vėl prabilo:
— Vakaras buvo apniukęs, nuo medžių dar kapnojo lietaus lašai, o žolėje jau blizgėjo rasa, kai kunigaikštis Otas fon Gro-senmarkas skubiai išėjo iŠ pilies pro šalutines duris ir sparčiu žingsniu patraukė į mišką. Vienas iš nesuskaitomų sargybinių atidavė pagarbą, tačiau jis nė nepastebėjo. Kunigaikštis apskritai nenorėjo, kad jį kas pažintų. Net apsidžiaugė, kai medžiai milžinai, pilki ir jau sudrėkę nuo lietaus, prarijo jį tartum akivaras. Jis specialiai pasirinko nuošaliausią savo rūmų kampą, bet net ir ta vieta nebuvo tokia nuošali, kokios jam norėjosi. Sičia nors galima nebijoti, kad koks tarnas ar diplomatas, ims sekti iš paskos, nes jis išėjo, pagautas netikėto impulso. Visi tie išsipustę diplomatai, likę pilyje, jo nebedomino. Otas staiga, pajuto, kad išsivers be jų.