Didžioji jo aistra buvo ne mirties baimė (nes ji kur kas tauresnė), o keistas aukso troškulys. Dėl to aukso1 legendos jis paliko Grosenmarką ir užkariavo Heiligvaldenšteiną. Dėl aukso, tiktai dėl aukso jis papirko išdaviką ir žiauriai nužudė didvyrį, dėl aukso jis ilgai tardė ir visaip bandė klastingąjį kamerherį, kol galų gale patikėjo, kad šis iš tiesų nieko nežino. Dėl aukso jis, nors ir nenoriai, ne kartą mokėjo pinigus ir žadėjo sumokėti dar daugiau, tikėdamasis didelio grobio; dėl aukso jis ir dabar sakytum koks vagis išsmuko iš savo rūmų į lietų, nes jam kilo ita mintis, kaip užvaldyti savo akių džiaugsmą; be to, pigiai.
Atokiau nuo vingiuoto kalnų tako, kuriuo kopė kunigaikštis, tarp statmenai it kolonos kylančių uolų, kalnagūbriu stūksančįų virš miesto, buvo atsiskyrėlio buveinė — urvas, apaugęs dyg/a-krūmiais. Cia daugelį metų slėpėsi nuo- pasaulio trečiasis iš garsiųjų brolių Arnholdų. Jis, atrodė kunigaikščiui Otui, neturėtų pagrindo nesakyti, kur paslėptas auksas. Metų metus jis žinojo tą vietą ir nė piršto nepajudino,, kad jį pasiimtų; net ir tada, kai dar nebuvo tapęs asketu, išsižadėjęs nuosavybės ir malonumų. Tiesa, kadaise jis buvo priešas, bet juk atsiskyrėlis negali turėti priešų. Viena kita nuolaida jam, pagiriamasis žodis jo principams. ir atsiskyrėlis turbūt atskleis žemiškų turtų paslaptį. Nežiūrint ištisos kariškų saugumo priemonių sistemos, sukurtos jo įsakymu, Otas nebuvo bailys; bet kuriuo atveju jo godumas stelbė baimę. Tiesą sakant, ir bijoti nebuvo pagrindo. Kadangi buvo tikras, jog visoje kunigaikštystėje niekas neturi ginklo, galėjo jaustis dar š.imtą kartų tikresnis, kad jo nėra toje landynėje ant kalvos pas tą kvakerį, mintantį augalais, gyvenantį su dviem nepraustaburniais seniais tarnais ir jau daug metų negirdėjusį kitų žmonių balsų. Piktdžiugiškai šypsodamasis, kunigaikštis Otas žvilgtelėjo žemyn, į žibintų skaisčiai apšviestus kvadratinius miesto labirintus po savo kojomis. Visur, kiek tik aprėpia akis, stovi sargyboje ginkluoti jo draugai, o priešai neturi nė žiupsnelio parako. Sargyba stovi visur, net ir prie šito- kalnų tako — tereiktų jam sušukti, ir kareiviai bėgte pasileistų aukštyn, į kalną, jau neminint to, kad ir mišką, ir kalnagūbrį reguliariai apeina patruliai: sargyba budi ir nuo tolumo padūmavusiuose, nykštukiškai atrodančiuose miškuose anapus upės, kad priešai neprasiskverbtų į miestą jokiais šunkeliais. O aplink pilį stovi sargyba prie vakarinių vartų ir prie rytinių vartų, ir prie šiaurinių vartų, ir prie pietinių vartų, ir iš visų keturių pusių supa grandine. Jis iš tiesų saugus.
Tai pasidarė dar aiškiau, kai jis užkopė į viršūnę ir išvydo, kaip plyna aplink buvusio priešo būstą. Otas stovėjo- nedidelėje akmeninėje aikštelėje, iš trijų pusių užsibaigiančioje skardžiais. Užpakalyje juodavo urvo anga, atitverta žaliais dygiakrūmiais, tokia žema, jog sunku buvo patikėti, kad ten pralįstų žmogus. Priešakyje stūksojo stati uola, už jos plačiai nusidriekusi ūka-notalyguma. Ant platformos stovėjo senas bronzinis analojus, o gal piupitras, rodos, net linkstantis nuo didžiulės Biblijos svorio, Bronza ar varis buvo pažaliavęs nuo kalnų oro, ir Otui išsyk dingtelėjo mintis: "Jei čia ir buvo ginklų, jie visai surūdijo". Mėnuo, pakilęs iš už uolų ir kalnynų, užliejo negyva šviesa, lietus nustojo lijęs.
\ Prie analojaus stovėjo iškaršęs senis juoda mantija, kurios klostės krito statmenai , lyg atkartodamos aplinkinių uolų skardžius; balti jo plaukai ir virpantis balsas tarsi pleveno' vėjyje,, o žvilgsnis buvo įsmeigtas į tolius už lygumos. Matyt , jis atlikinėjo 'įprastinį religinį ritualą.
— „Jie kliaujasi savo' žirgais ...“
— ne,— neįprastai mandagiai kreipėsi Heiligvaldenšteino valdovas;;— norėčiau tarti jums kelis žodžius.
— „...ir savo kovos vežimais,— vos girdimai skaitė senis,—
0 mes kliauJamės Galybių Viešpaties vardu.. “
Paskutinių žodžių nebegalima buvo išgirsti, bet jis pagarbiai užvertė savo- knygą ir, būdamas beveik aklas, apčiuopė analojaus kraštą ir įsitvėrė jo. Iš juoduojančios žemos angos po uolos iškyšuliu bematant išniro abu jo tarnai ir atsistojo šalia. Jie irgi vilkėjo blausiai juodais apsiaustais, bet plaukai dar buvo nepaliesti sidabro šerkšno , o veido bruožai nesukaustyti rafinuotumo šerkšno. Jie buvo- kaimiečiai , kroatai ar madjarai , plačių , šiurkščių veidų ir tankiai mirksintys. Kunigaikštis pirmąkart pasijuto lyg ir nejaukiai , bet kario drąsa ir diplomato savitvarda jo nepaliko.
— Turbūt mes nebuvome susitikę po tos baisios kanonados, kai žuvo vargšas jūsų brolis,— tarė jis.
— Visi mano broliai mirę,— atsakė senis, vis dar žvelgdamas
1 tolius už lygumos. Paskui, staigiai atsukęs į Otą išsekusį, subtilią bruožų veidą, ant kurio kuokštais it varvekliai krito balti plaukai, jis pridūrė: — Matote, juk ir aš jau miręs.
— Manau, suprasite,— kalbėjo kunigaikštis beveik švelniu tonu,,— kad aš atėjau čia ne persekioti jūsų tarsi anų šiurpių negandų šešėlis. Nebesiaiškinsim, kas buvo kaltas, o kas teisus , bet vienu atžvilgiu mes tikrai niekad nesuklysdavome, nes jūs visada būdavote teisus. Kad ir ką žmonės kalbėtų apie jūsų šeimos politiką, niekam niekad nekilo minties, kad jus valdo tik aukso troškimas; j ūsų elgesys iškėlė jus aukščiau įtarimų , kad ...
Senis su aptriušusia juoda mantija nė nekrusteldamas įsmeigė į jį ašarojančias žydras akis, o jo veide nušvito kažkokia gležna išmintis. Bet išgirdęs žodį „auksas“, jis ištiesė ranką , lyg kažin-ką. atstumdamas , ir nusisuko į kalnus.
— Jis prabilo apie auksą,— tarė.— Jis prabilo apie tai , kas nedora. Padarykite, kad nebekalbėtų ,
Kunigaikštis turėjo prūsams būdingą ydą: jis manė , kad sėkmė— tai ne atsitiktinumas, o į gimt a savybė. Otas manė, kad jis
ir į jį panašūs yra sutverti nugalėti tautas, kurios sutvertos tanfi. kad būtų nugalėtas. Buvo besižiojąs atsakyti atsiskyrėliui, l/et burn:t suveržė ir atėmė balsą stiprus minkštas gniaužtas, 'staigiai apsivyniojęs apie jo galvą lyg turniketas. Praslinko ga/ keturiasdešimt sekundžių, kol Otas susivokė, jog tai padarė7 anie tarnai vengrai su jo paties karine perpete. i
Senis linkstančiomis kojomis grįžo prie Biblijos ant/ v arinio stovo, kažkaip bauginamai lėtai ėmė versti lapus, kųi surado švento Jokūbo laišką, ir pradėjo skaityti: 1
— „Liežuvis yra mažas narys, bet...“
Nuo to kraują stingdančio balso kunigaikštis ūmai apsisuko ir pasileido tuo pačiu kalnų taku žemyn. Tik pusiaukelėje iki pilį supančio miško jis pabandė nusmaukti dusinančią perpetę nuo kaklo ir smakro. Dar ir dar, ir dar kartą, bet vis bergždžiai; žmonės, kurie suvystė jį, išmanė, kad vienas dalykas atrišti mazgą, kai jis. priešais akis, ir visai kas kita, kai tas mazgas ant pakaušio. Jo kojos galėjo lengvai šokinėti po kalnus it antilopės, jo rankos galėjo bet kaip mojuoti, bet kaip signalizuoti, tačiau kalbėti jos negalėjo. Oto krūtinėje šėlo šėtonas, bet jis buvo nebylys.
Jis prisiartino prie miško, juosiančio pilį, ir tiktai tada aiškiai suprato, kuo baigsis jo nebylumas ir kad toji baigtis numatyta iš anksto. Jis dar kartą piktai pažvelgė į ryškios žibintų šviesos nutviekstus miesto kvartalų labirintus po savo kojomis, bet nebesišypsojo. Negailestingai ironiškai prisiminė frazes, dar neseniai skambėjusias mintyse visiškai kita nuotaika. Apačioje, kiek tiktai aprėpia akis, stovi sargyboje jo draugai, ir kiekvienas nudės jį, jei nepasakys slaptažodžio. Sargybų buvo taip tankiai, kad mišką ir kalnagūbrį patikrindavo reguliariais laiko tarpais, todėl miške iki ryto išsislapstyti neįmanoma. Sargyba budėjo ir tolimiausiose prieigose, kad priešai neprasismelktų į miestą aplinkiniais keliais; todėl nėra vilties sugrįžti iš kitos pusės. Tereikėtų surikti, ir kareiviai atbėgtų į kalną. Tačiau surikti jis negali.