Mėnuo vis kilo, kaskart ryškiau sidabruodamas žemę; nakties dangus mėlynavo pro juodas pušis, apstojusias pilį. Kažin kokios gėlės, plačiai išsiskleidusios, plunksniniais žiedlapiais — kaip gyvas nebuvo-šitokių matęs — ir žėrinčios, ir tartum išblukusios mėnesienoje, neapsakomai fantastiškos, tarsi pulkais aplipusios medžių šaknis. Galbūt jo protą ūmai aptemdė keista nelaisvė, kurią dabar nešiojosi' su savimi, bet šitame miške jam pasivaideno kažkas be galo vokiška — tikra pasaka. Sudirginta vaizduotė vedė jį prie žmogėdros pilies — Otas buvo. pamiršęs, kad žmogėdra yra jis pats. Prisiminė, kaip vaikystėje klausinėjo ūiartlą, ar sename gimtinės parke nevaikšto lokiai. Jis pasilenkė nuskinti gėlės, lyg ji būtų talismanas, išsklaidantis kerus. Kotas būvo stipresnis, negu jis manė, ir lūždamas negarsiai trakštelėjo. Jis\ norėjo atsargiai užsikišti gėlę už perpetės, bet pasigirdo šau karnas:
—Kas ten eina?
Tik\tada Otas prisiminė, kad perpetė visai ne tenai, kur jai dera bū\i.
Jis bdė surikti, bet buvo bebalsis. Sargybinis pašaukė dar kartą, po- tp driokstelėjo šūvis; kulka suzvimbė ir nutilo, įsmigusi į taikinį. Otas fon Grosenmarkas kuo ramiausiai išsitiesė po pasakos medžiais, jis nebedarys niekam blogo nei auksu, nei plienu, tik sidabrinis mėnulio pieštukas tai šen, tai ten nušvies ir išryškins įmantrius jo uniformos raštus ar gilias raukšles kaktoje. Tegu viešpats atleidžia jo sielai.
Sargybinis, kuris šovė, vykdydamas griežtą įsakymą, savaime aišku, atbėgo pažiūrėti laimikio. Jis buvo eilinis, pavarde Švarcas, vėliau nelikęs nežinomu kariniuose sluoksniuose. Švarcas aptiko vyriškį karininko uniforma, taip apsimuturiavusį veidą savotiška kauke iš savo paties perpetės, kad tebuvo matyti tik atmerktos nebegyvos akys, spindinčios mėnulio šviesoje. Kulka per kaukę įsmigo smilkinin; štai kodėl peršauta ir perpetė, nors šauta tiktai vieną kartą. Jaunasis Švarcas impulsyviai nuplėšė paslaptingą šilko kaukę ir nusviedė į žolę, ir tiktai tada pamatė, ką nušovęs.
Kas buvo po- to, sunku tiksliai atkurti. Būčiau linkęs tikėti, kfad aname miškelyje, kad ir kokia kraupi būtų tikrovė, ir toliau tęsėsi pasaka. Ar jaunoji panelė, vardu Hedviga, jau anksčiau pažinojo kareivį, kurį išgelbėjo ir už kurio vėliau ištekėjo, ar netyčia atsidūrė įvykio vietoje ir jiedu susipažino tik tą naktį,— šito, matyt, niekada nesužinosime. Bet, manau, išdrįsime teigti, jog toji Hedviga — didvyrė, pelnytai ištekėjusi už žmogaus, pagarsėjusio kaip savotiškas didvyris. Ji pasielgė drąsiai ir išmintingai:' įkalbėjo sargybinį grįžti į savo' postą, kur niekas nebe-sietų jo su įvykusia nelaime; jis bus tik vienas patikimiausių ■ ir drausmingiausių iš pusšimčio sargybinių, esančių netoJiese. O ipati pasiliko prie lavono ir ėmė šauktis pagalbos. Hedvigos taip pat niekas negalėjo įtarti, nes ji neturėjo ir negalėjo turėti šaunamojo ginklo.
— Na, tikiuosi, kad jie laimingi,— linksmai pasakė tėvas Braunas stodamasis.
— Kur jūs susiruošėte? — paklausė bičiulis. /
— Noriu dar kartą žvilgtelėti į kamerherio' portretą, į ją Arnholdą, kuris išdavė savo brolius,— atsakė kunigas.— Įdomu, kokiu laipsniu ... na, jeigu žmogus išdavė du kartus, ar nua to jo išdavystė mažėja? /
Ir jis ilgai mąstė prie portreto—žilaplaukio vyriškio sil juodais antakiais ir saldžia, tartum priklijuota šypsena, pri estarau-jančia atgrasiam ir jspėjančiam žvilgsniui. j
'š rinkinio
"TtVO BRAUNO NEPATIKLUMAS"
STRĖLĖ IŠ DANGAUS
/
Yra pagrindo bugštauti, kad gal šimtas detektyviniŲ apsakymų prasideda žinia, jog nužudytas koks amerikietis .milijonierius; tas įvykis kažkodėl laikomas siaubinga nelaime. Jaučiu malonumą pareikšti jums, kad ir šis apsakymas prasideda nužudytu milijonieriumi, tikriau, net trimis nužudytais milijonieriais, nors kai kam tai gali pasirodyti embarass de richesse Tačiau būtent
šis sutapimas, o gal ir pastovumas pasirenkant objektą, išskyrė aprašomąjį atsitikimą iš banalių kriminalinių istorijų srauto, suteikė jam ypatingos svarbos, ko jis, beje, ir vertas.
Sklido kalbos, kad visi jie tapo aukomis vendetos ar prakeikimo, persekiojusio žmones, kuriems į rankas pakliūdavo labai brangi, istoriniu požiūriu vertinga relikvija — brangakmeniais inkrustuota, keistokos formos taurė, vadinama. "Koptų taure“. Jos kilmė buvo nežinoma, bet paskirtis spėjamai religinė; kai kas dėl jos savininkų mirties kaltino kažkokius fanatikus Rytų krikščionis, pasipiktinusius tuo, kad taurė nuėjo per tokių vertelgų rankas. Siaip ar taip,. paslaptingasis žudikas, — gal fanatikas, o gal ir ne,— jau sukėlė nerimastim ir sensacija dvelkiantį sujudimą žurnalistų bei liežuvautojų pasaulyje. Bevardis asmuo gavo vardą, teisingiau pravardę. Tačiau mes pradėsime pasakojimą tik nuo trečios aukos, nes tiktai tada gauna progą pasireikšti tėvas Braunas, šitos istorijos apmatų herojus.
Pirmą kartą. nužengęs nuo transatlantinio lainerio denio į Amerikos žemę, tėvas Braunas, kaip ir d a ugelis anglų iki jo, patyrė, kad jis žymesnis asmuo negu būtų galėjęs pamanyti. Zemo ūgio vyriškis neįsimenančiu trumparegio veidu, dėvintis apiblukusia sutana, jokiame žmonių sambūryje tėvynėje nebūtų atkreipęs niekieno dėmesio, nebent tuo neišvaizdumu. Tačiau Amerikoje, kaip niekur kitur, puoselėjama šlovė. Žmogus, išsprendęs keletą painių kriminalistikos problemų ir daugelį metų bendraujantis su eksnusikaltėliu ir detektyvu Flambo, pelnė šioje šalyje pagarbą, kai tuo tarpu Anglijoje tiktai kai kas buvo 9į tą girdėjęs apie jį. Apvaliame tėvo Brauno veide sustingo nuostaba, kai prieplaukoje tarsi plėšikų.gauja jį apspito žurnalistai,, klausinėdami jo nuomonės apie dalykus, užvis mažiausiai jo išmanomus, kaip antai,
moteriškų rūbų detalės ar nusikaltimų statistika salyje, kurią jis ką\ tik išvydo. Apsuptam tokio glaudaus juodais kostiumais apsirengusių reporterių rato, jam išsyk krito į akis atokiau stovinti žmogysta, taip pat juodai apsitaisiusi, nepaisant akinančios vidurvasario saulėkaitos spalvingoje krantinėje, bet visiškai vieniša. Aukštas išgeltusio veido vyriškis su milžiniškais tamsiais akiniais pa|aukė, kol žurnalistai paleido tėvą Brauną, ir, rankos mostu sulaikęs jį, tarė:
— Atsiprašau, gal kartais ieškote kapitono Veino?
Tėvą Brauną galima' kažkiek pateisinti; tuo labiau kad jis ir pats nuoširdžiai jautėsi kaltas. Cia derėtų priminti, kad jis pirmą kartą atvyko į Ameriką, o svarbiausia — pirmą kartą pamatė šitokius vėžlio kiauto didumo akinius; toji mada dar nebuvo pasiekusi Anglijos. Iš pat pradžių jam pasirodė, kad mato išverstakę jūrų pabaisą, kurios galva šiek tiek primena naro šalmą. Apskritai vyriškis buvo madingai apsirengęs, ir naivuolis Braunas negalėjo atsistebėti, kodėl šitoks puošeiva darko save akiniais. Daugmaž šitaip, jo nuomone, atrodytų dabita, ekstravagantiškumo dėlei prisitaisęs medinę koją. Pats klausimas irgi sutrikdė jį. Ilgame sąraše žmonių, su kuriais tėvas Braunas vylėsi susitikti Amerikoje, iš tiesų buvo įrašytas amerikietis aviatorius, pavarde Veinas, Prancūzijoje gyvenančių jo bičiulių draugas, bet tėvas Braunas visai nesitikėjo taip greitai apie jį išgirsti.
— Atleiskite,— dvejodamas tarė jis,— ar jūs ir esate kapitonas Veinas?, O gal jūs... gal pažįstate jį?
— Esu absoliučiai tikras, jog aš ne kapitonas Veinas,— atsakė vyriškis su gigantiškais akiniais ir nejudriu, tartum iš medžio išs k a ptuotu veidu.— Man tatai galutinai paaiškėjo tuomet, kai p a li kau jj laukti jūsų automobilyj e. O antras klausimas kur kas problemiškesnis. Manau, kad pažįstu Veiną ir jo dėdę, taip pat senąjį Mertoną. Aš pažįstu senąjį Mertoną, bet senasis Mertonas nepažįsta manęs.. Jis mano, kad tai jo pranašumas, o aš manau — mano. Aišku?