— Man tai pasirodė beveik neįmanoma,— susiraukęs tarė tėvas Braunas.— Atleiskite , jeigu jus užgavau, bet nesugalvojau kito būdo pasitikrinti. Sunku net sugalvoti ką nors labiau neįtikėtina— įsivaizduokite kapitoną Veiną , praskrendantį milžiniš-' ku aeroplanu palei langą kaip tik tuo momentu , kai buvo įvykdyta
žmogžudystė, ir dar taip , kad niekas jo nepastebėtų, Arba dar geriau — orų pagyvenusį džentelmeną, apsimetantį raudonodžiu ir tykojantį su lanku ir strėlėmis iš už krūmų nudėti žmogų , kurį būtų galėjęs nudaigoti dviem dešimtim daug paprastesnių būdų. Bet aš turėjau įsitikinti, ar tiedu žmonės neturi nieko bendro su nužudymu, todėl ir privalėjau juos apkaltinti , kad įrodyčiau nekaltumą.
— Ir kaipgi jūs įrodėte jų nekaltumą? — paklausė advokatas Bleikas, nekantriai palinkdamas į priekį.
— Apkaltinti jie susijaudino,— atsakė dvasininkas.
— Paaiškinkite, kaipgi jus suprasti.
— Jums leidus, norėčiau pasakyti,— ramiai dėstė tėvas Braunas,—■ kad privalėjau įtarti ne tiktai juos, bet ir visus kitus. Aš įtariau misterį Kreiką, taip pat įtariau kapitoną Veiną ta prasme, kad ėmiausi spręsti, ar įmanoma, ar galima jų kaltė. Jiems pasakiau, kad padariau tam tikras išvadas; dabar norėčiau pasakyti jiems, kokios buvo tos išvados. Tą akimirką, kai jie staiga pasipiktino, suvokę, ko aš juos, nieko nenutuokiančius, klausinėju, supratau, kad jiedu nekalti. Kol nenujautė, kad yra kaltinami, jie liudijo patys prieš save, net išaiškino man, kokiu būdu galėję padaryti nusikaltimą. O kai ūmai, tartum perkūnui trenkus, suprato, kad yra kaltinami, įtūžę net pradėjo rėkti; jie susivokė labai vėlai, tačiau kur kas anksčiau, negu aš juos apkaltinau. Turbūt nė vienas kaltas šitaip nesielgtų. Kaltininkas arba nuo pat pradžios būtų irzlus ir įtarus, arba iki pat galo apsimetinėtų nekaltu avinėliu. Bet jis neapkaltintų savęs, o po to pašokęs įnirtingai nepradėtų neigti hipotezės, kurią pats ir padėjo, sukurti. Šitaip elgtis gali tik tas, kas iš tikrųjų nenujaučia, kam savo kalbomis gali pasitarnauti. Žudiką persekioja sąžinė; jis negali trumpam pamiršti savo nusikaltimo, o vėliau susizgribęs jį neigti. Todėl aš išbraukiau jus abu iš įtariamųjų tarpo, o kitus išbraukiau dėl kitų priežasčių, kurių dabar nėra reikalo aptarinėti. Stai kad ir sekretorius... Bet ne tai dabar svarbiausia. Aš ką tik kalbėjau telefonu su Viltonu ir jis man leido pranešti jums rimtų naujienų. Manau, visi jūs žinote, kas buvo Viltonas, ir ko jis siekė.
— Aš žinau, kad Viltonas persekiojo Danielį Dumą ir nėrėsi iš kailio, kad jį surastų,— atsakė Piteris Veinas.— Be to, esu girdėjęs, kad jis senojo Horderio sūnus; vadinasi, tai kraujo kerštas. Žodžiu, jis ieško žmogaus, pasivadinusio Dumu.
— Tai štai,— tarė tėvas Braunas.— Jis jį surado.
Piteris Veinas net pašoko iš susijaudinimo.
— Surado' žudiką! — suriko jis.— Ar jau suėmė?
— Ne,— tarė tėvas Braunas apsiniaukusiu veidu.— Aš jau sakiau,.kad naujienos rimtos, netgi rimtesnės, negu jūs manėte. Deja, vargšelis Viltonas prisiėmė nežmonišką atsakomybę. Ir, deja, jis užkrauna nežmonišką atsakomybę ir ant mūsų pečių. Jis susekė nusikaltėlį ir kai galų gale prirėmė jį prie sienos... Trumpai tariant, Viltonas pats nuteisė jį ir pats įvykdė nuosprendį.
— Jūs manote, kad Danielis Dumas...— pradėjo advokatas.
— Aš manau, kad Danielis Dumas nebegyvas,— užbaigė dvasininkas.— Jiedu žiauriai grūmėsi, ir Viltonas jį nužudė.
— Taip niekšui ir reikia,— suniurnėjo misteris Hikoris Kreikas.
— Aš irgi nesmerkiu Viltono, tuo labiau kad jis keršijo už tėvą,— pritarė Veinas.— Juk tai tolygu sutrypti gyvatę.
— Aš su jumis nesutinku,— pasakė tėvas Braunas.— Man regis, visi romantiškai tauškiame, kas kam į galvą šauna, kad tik pateisintume linčiavimą ir savateismĮ; bet ar patiems neteks gailėtis, jei nebeliks mūsų įstatymų ir laisvių? Be to, man atrodo nelogiška ieškoti priežasčių, teisinančių Viltono padarytą žmogžudystę, net nepasidomėjus, kokiais motyvais vadovaudamasis tokį pat nusikaltimą įvykdė Dumas. Jis nepanašus į eilinį vulgarų plėšiką; ko gero, jis buvo už įstatymo ribų atsidūręs maniakas, apsėstas vienintelės minties: turėti taurę. Jis reikalaudavo taurės grasinimais ir tik supratęs savo pastangų bergždumą žudydavo; juk abi aukos surastos prie savo namų. Viltono poelgis smerktinas tuo, kad mes niekada nebesužinosime Durno motyvų.
— O,, nebeturiu kantrybės klausytis šitų sentimentų,— piktai šūktelėjo Vein-as.— Niekingo žmogžudžio motyvai! Jeigu Viltonas nudobė nusikaltėlį, tai padarė pasiutiškai gerą darbą, ir kalba baigta.
— Teisingai, teisingai,— energingai linkčiojo galvą dėdė.
Tėvas Braunas lėtai ir dar labiau apsiniaukęs nužvelgė pusračiu susėdusių žmonių veidus.
— Ar iš tiesų visi jūs taip manote? — paklausė, bet jau klausdamas suvokė, kad jis anglas ir svetimoje šalyje; suvokė, kad šie žmonės, nors ir draugai, bet svetimšaliai, ir jų širdyse kunkuliuoja aistros, svetimos jo tėvynainiams; gaivalinga Laukinių Vakarų dvasia akina juos maištauti ir linčiuoti, o neretai viena ir kita. Stai ir dabar jie jau buvo pasiryžę viskam.
— Na ką gi,— atsidusdamas tarė tėvas Braunas,— matau, kad jūs visi kaip vienas atleidote tam nelaimingajam nusikaltimą ar asmeninio keršto aktą, kaip jūs jį pavadintumėt. Tokiu atveju jam nebepakenks, jeigu pasakysiu jums šiek tiek daugiau.
Jis staigiai atsistojo, ir visi, dar nenutuokdami, ką tai galėtų reikšti, išsyk pajuto, jog kažkas pasikeitė, sakytum padvelkė ledinio vėjo' gūsis.
— Viltonas nužudė Dumą gana neįprastu būdu,— pasakė jis.
— Nejaugi? O kaip? — iššaukiamai paklausė Kreikas.
— Strėle,— atsakė tėvas Braunas. '
Pailgame kambaryje pilkšvėjo sambrėškis; dienos šviesa jau geso, vis blyškesnė sklisdama pro didelį langą kitame kambaryje, kuriame mirė didysis milijonierius. Susirinkusių akys nejučiomis nukrypo į jį, bet niekas neištarė nė garso. Paskui pasigirdo Krei-ko balsas — spigus, senatviškai drebantis — tartum tęslus veblenimas.
— Ką jūs čia sakote? Ką jūs čia sakote? Brenderį Mertoną nužudė strėle. O šitą niekšą. — irgi strėle...
— Ir ta pačia- strėle,— tarė dvasininkas,— ir tą pačią akimirką.
Vėl įsiviešpatavo tyla, slegianti, tačiau tvinkstanti neišvengiamu sprogimu. Jaunasis Veinas sumikčiojo:
— Tai jūs sakote...
— Aš sakau, kad jūsų bičiulis Mertonas buvo pasivadinęs Danieliu Dumu,— tvirtai tarė tėvas Braunas — ir kito Danielio Durna nė nebuvo. Jūsų bičiulis Mertonas buvo pamišęs dėl šitos Koptų taurės; kiekvieną dieną meldėsi jai tarytum dievybei. Audringos jaunystės metais Mertonas tikrai nužudė du žmones, kad užgrobtų taurę, nors būčiau linkęs manyti, kad nužudė pripuolamai apiplėšimo metu. Siaip ar taip , taurė atiteko Mertonui; Dreidžas šitai žinojo ir šantažavo jį. O Viltonas persekiojo jį visai dėl kitos priežasties. Manau, kad jam atsivėrė akys jau betarnaujant čia. Trumpai drūtai, štai šituose namuose, štai šitame kabinete persekiojimas baigėsi, ir Viltonas nužudė savo tėvo žudiką.
Visi ilgai tylėjo. Paskui senasis Kreikas ėmė negarsiai barbenti pirštais į stalą murmėdamas:
— Tas Brenderis turbūt išprotėjo. Turbūt jis išprotėjo.
— O viešpatie! — pratrūko' Piteris Veinas.— Tai ką dabar daryti? Ką sakyti? Juk viskas keičiasi iš pagrindų! O laikraščių reporteriai? Ekonomikos tūzai? Juk Brenderis Mertonas — tai tokia figūra kaip Valstijų prezidentas arba Romos popiežius.
— Žinoma, kad esmė keičiasi,— negarsiai prabilo advokatas Bernardas Bleikas.—1 Visų pirma, skirtumas...
Tėvas Braunas taip trenkė į stalą, kad žvangtelėjo stiklinės; visų ausyse vaiduoklišku aidu atsiliepė paslaptingoji taurė, tebestovinti kabinete.