— Ne! — šaižiai riktelėja jis, tarsi būtų iššovęs iš pistoleto.— Jokių skirttlmų! Aš suteikiau jums galimybę pasigailėti to varguolio, kai jūs laikėte jį eiliniu nusikaltėliu. Jūs nenorėjote nė klausyti; jums visiems tada tiko savateismis. Jūsų nejaudino' tai, kad jį nudobė lyg .miško žvėrį, be tardymo ir be teismo; visi sakėte, kad jis gavo, ko nusipelnęs. Ką gi, puiku: Danielis Dumas gavo ko nusipelnęs, Brenderis Mertonas gavo ko nusipelnęs. Jeigu Dumas daugiau nevertas, tai nevertas nė Mertonas. Pasirinkite— ar jūsų laukinį savateismį, ar mūsų nuobodų legalumą; bet, vardan aukščiausiojo, arba neteisingumas visiems, arba teisingumas visiems.
Niekas neatsakė jam, tik advokatas suniurnėjo:
— O ką pasakys policija, jeigu pareikšime, kad ketiname dovanoti nusikaltimą?
— O ką jie pasakys, jeigu aš pareikšiu, kad jau dovanojote?— atšovė tėvas Braunas.— Misteri Bernardai Bleikai, jūs vėlokai pradėjote gerbti. įstatymus.
Patylėjęs jis švelniau pridūrė:
— Aš pats pasakysiu tiesą, jeigu valdžios atstovai mane paklaus, o jūs elkitės kaip norite. Pagaliau tai nebelabai svarbu. Viltonas paskambino man ir pasakė, jog aš jau galįs pranešti jums jo prisipažinimą; tuo metu, kai jūs jo klausėtės, Viltonas buvo nebepagaunamas.
Tėvas Braunas lėtai nuėjo į kabinetą ir stabtelėjo prie staliuko, ten, kur milijonierių ištiko mirtis. Koptų taurė tebestovėjo toje pačioje vietoje, jis susimąstęs įsižiūrėjo į vaivorykštės spalvomis žaižaruojantį taurės paviršių ir bedugnę dangaus žydrynę už jos.
ŠUO PRANAŠAS
— Taip,— tarė tėvas Braunas,— man mielas kiekvienas šuo, bet nelaikykime kūrinio kūrėju.
Žmonės linkę plepėti, ne visada linkę įsiklausyti į kito- žodžius. Kartais netgi jų talentas virsta savotišku bukumu. Tėvo Brauno bičiulis ir pašnekovas buvo jaunuolis, pavarde Finzas, tik ir laukiantis progos pliūptelėti idėjų ir pasakojimų lavina; jo žydros akys liepsnojo, o šviesūs plaukai buvo nubraukti nuo kaktos ne šukų, o greičiau pasaulio vėjų, nuolat pučiančių jam į veidą. Ir vis dėlto, užspringęs žodžių srautu, jis akimirką patylėjo, kol perprato kalambūrą.
—- Ar norite pasakyti, kad žmonės per daug popina juos? — paklausė jis.— Gal ir taip, nesiimu spręsti. Bet juk jie nuostabūs padarai. Kartais man rodos, kad jie žino kur kas daugiau už mus.
Tėvas Braunas nieko neatsakė; jis išsiblaškęs, bet meiliai glostė didžiulio medžioklinio šuns galvą.
— Beje,— tarė Finzas, vėl įsibėgėdamas monologui,— toje istorijoje , dėl kurios atėjau — jums jau girdėtoje, vadinamoje „Nužudymu be žmogžudžio"—taip pat dalyvauja šuo. Istorija keista, bet užvis keisčiausia — tai to šuns elgesys. Jau nekalbu apie tai, kad ir nusikaltimą gaubia paslaptis: juk kas galėjo nužudyti senąjį Driusą, jei jis buvo altanoje vienut vienas...
Ritmingai šunį glostanti ranka akimirką stabtelėjo.
— Vadinasi, tai įvyko altanoje? — abejingai paklausė tėvas Braunas.
— Aš maniau, kad jūs viską žinote iš laikraščių,— nusistebėjo Finzas.— Lukterkite, man regis, būsiu atsinešęs iškarpą su visomis smulkmenomis.
Jis išsitraukė iš kišenės laikraščio skiltį ir padavė dvasininkui, kuris pradėjo skaityti, viena ranka pakėlęs ją prie mirksinčrų akių, kita ir toliau išsiblaškęs glostydamas šunį. Sakytum gyva iliustracija alegoriniam pasakojimui apie žmogų, kurio kairė nežino, ką daro dešinė.
„Paplitusios istorijos apie paslaptingus nužudymus, kai lavonas aptinkamas patalpoje už uždarytų langų ir durų, o žmogžudžio nė kvapo, atrodo , pasitvirtina po stebinančių įvykių Krens-tone, Jorkšyro pakrantėje. Pulkininkas Driusas nudurtas durklo smūgiu iš užpakalio , bet žmogžudystės įrankio nerasta nei nusikaltimo vietoje, nei visoje apylinkėje.
Tarp kitko, altanoje, kur žuvo pulkininkas, tik vienas įėjimas, nuo kurio takeliu einama per visą sodą iki pat namo. Bet, kaip tokiais atvejais reta, įvykiai susiklostė taip, kad taką ir įėjimą spėjamu žmogžudystės metu be paliovos stebėjo keli žmonės; liudytojų parodymai patvirtina vieni kitus. Altana stovi tolimajame sodo pakrašty, ten nėra jokių vartelių nei įėjimų. Abipus takelio auga aukštos gėlės, taip tankiai susodintos. jog žingsnis, žengtas į šalį, iškart paliktų pėdsaką; jokiu kitu keliu pakliūti į altaną neįmanoma.
Nužudytojo sekretorius Patrikas Floidas pareiškė matęs visą sodą nuo tos akimirkos, kai pulkininkas Driusas paskutinį kartą pasirodė ■ ant altanos slenksčio, iki to momento, kai jį užtiko negyvą; visą tą laiką jis, Floidas, stovėjęs ant lipynės viršutinės pakopos ir karpęs sodo gyvatvorę. , Jo žodžius patvirtino žuvusiojo duktė Džaneta Drius, tuo metu sėdėjusi terasoje ir mačiusi Floidą dii\bant. Savo ruožtu bent iš dalies tai vėl patvirtina Donaldas Driusas, jos brolis, kuris, vėlai pakirdęs iš miego, dar su chalatu pastovėjo prie miegamojo lango ir pasidairė po sodą. Pagaliau visi tie parodymai sutampa su kaimyno daktaro Valentino (jis buvo trumpam užsukęs ir šnekučiavosi su mis Drius terasoje) ir advokato Obrio Treilo liudijimu. Misteris Treilas greičiausiai buvo paskutinis žmogus, matęs pulkininką gyvą — žinia, .neskaitant žudiko.
Visi kaip vienas tvirtina įvykių seką buvus tokią: maždaug pusę keturių popiet mis Drius atėjo takeliu pasiklausti tėvo, kada jis norėtų gerti arbatą. Pulkininkas atsakė, kad arbatos nenori ir laukia savo advokato Treilo; girdi, kai tiktai pasirodys, tegu ateina į altaną. Mergina grįždama takeliu sutiko Treilą ir pasakė jam, kur laukia tėvas. Advokatas ,nuėjo tenai. Gal pusvalandžiui prąslinkus jis išėjo, o pulkininkas išlydėjo jį ir, iš visko sprendžiant, atrodė ne tiktai gyvas ir sveikas, bet ir smagiai nusiteikęs. Paskutinę gyvenimo dieną pulkininkas buvo pyktelėjęs dėl sūnaus drybsojimo lovoje, bet, matyt, atsileido ir stebėtinai maloniai priėmė kitus lankytojus, tarp jų du giminaičius, atvykusius trumpam paviešėti. Kadangi per visą spėjamą tragedijos laikotarpį jie buvo išėję pasivaikščioti, tai neturėjo ko paliudyti. Tiesa, kai kas teigia, kad pulkininkas ne itin sutarė su daktaru Valentinu, bet jo užsukta tik persimesti žodeliu su namų šeimininko dukterimi, kurios atžvilgiu jis, atrodo, turi rimtų ketinimų.
Pasak advokato Treilo, pulkininkas liko altanoje visiškai vienas; ta; patvirtino Floidas, kuris nuo savo. lipynės viršaus būtų matęs bet ką ten įeinantį. Po dešimties minučių mis Drius vėl išėjo į sodą ir jau iš toli pamatė tėvą su baltuojančiu drobiniu švarku pasliką ant grindų. Į jos klyksmą subėgo visi kiti; altanoje jie aptiko pulkininką nebegyvą, gulintį šalia apversto pintinio krėslo. Daktaras Valentinas, kuris dar nebuvo spėjęs išeiti, nustatė, kad žaizda padaryta greičiausiai stiletu — smeigta tarp menčių ir perverta širdis; Policija ieškojo tokio ginklo visoje apylinkėje, bet neaptiko nė pėdsako".
—■ Vadinasi, pulkininkas Driusas dėvėjo baltą švarką? — paklausė tėvas Braunas, atidėdamas į šalį iškarpą.,
— Prie tokio rūbo jis priprato tropikuose,— paaiškinoi Finzas, šiek tiek nustebęs.— Ten jis sakėsi patyręs keistų nuotykių; manau, kad Valentino jis nemėgo todėl, kad ir daktaras buvo tarnavęs tropikuose. Bet apskritai šita istorija — mįslių mįslė. Laikraščio informacija visai tiksli; pačios tragedijos aš nemačiau, na, nedalyvavau, kai aptiko lavoną; tuo metu aš buvau išėjęs pasivaikščioti su giminaičiais ir šunimi—tuo šunimi, apie kurį norėjau jums papasakoti. Bet aš mačiau nusikaltimo vietą tokią, kaip aprašyta: tiesus lyg strėlė takas tarp mėlynų gėlių iki tamsaus altanos įėjimo, tuo taku eina advokatas su juodu kostiumu ir katiliuku, o virš žalios ,gyvatvorės aukštai iškilusi ruda galva ir juda žirklės. Tą rudaplaukę galvą atpažinsi kad ir iš toliausiai, ir jeigu žmonės sakosi ją matę visą laiką, vadinasi, matė iš tiesų. Sekretorius Floidas —— otiginalas, nenuorama ir nepasėda; jis amžinai griebiasi bet kokio darbo, kaip kad šj (kartą sodininko. Turbūt jis amerikietis ar bent jau persiėmęs amerikietiška gyvenimo samprata, anot jų, dalykišku požiūriu.