Tėvas Braunas susikaupęs linktelėjo.
— Ar nekilo kitokių hipotezių dėl nužudymo įrankio? — paklausė.
— Buvo dar viena hipotezė,— atsakė Finzas.— Ją išsakė vienas iš jaunųjų Driusų, aš turiu galvoje pusbrolius. ;Nei Herbertas, nei Haris iš pažiūros neatrodo galį rimtai pagelbėti tiriant nusikaltimą; Herbertas iš tikrųjų tipiškas sunkiosios kavalerijos atstovas, raitosios gvardijos puošmena, jam terūpi arkliai, bet jaunėsnysis, Haris, yra tarnavęs Indijos policijoje ir nutuokia apie šituos dalykus. Patikėkite, jis tikrai įžvalgus, net, sakyčiau, per daug įžvalgus; kiek žinau, jis turėjo palikti policiją dėl to, kad nesilaikė kažkokių biurokratinių nurodymų, pats imdavosi atsakomybės ir darydavo rizikingus žygius_ Taigi tam tikra prasme jis seklys, nors ir be pareigų, ir ėmėsi šios bylos rimčiau negu entuziastingas diletantas. Kaip tiktai su juo aš susiginčijau dėl nužudymo įrankio, ir sužinojau šį tą naujo. Kai užsiminiau apie šunį, kuris net apsiputojęs lojo ant Treilo, jis pasakė, kad labai įniršęs šuo ne loja, o urzgia.
— Teisingai,— pritarė dvasininkas.
— Driusas pridūrė pats girdėjęs Noksą prieš tai urzgiant ant kitų žmonių; pavyzdžiui, ant Floido, pulkininko sekretoriaus. Aš atkirtau, kad jis paneigia savo- paties argumentus: negalima tuo pačiu kaltinti kelių žmonių, tuo labiau Floido, naivaus tarsi pa-dykęs mokinukas. Be to, jis visą laiką buvo matomas, rudaplaukė galva kyšojo virš gyvatvorės, traukdama kiekvieno akį lyg purpurinė kakadu, atskridusi iš šiltų kraštų. „Suprantu, kad ne viskas čia skamba įtikinamai,— tarė mano pašnekovas,— bet paėjė-kim į sodą. Noriu parodyti jums tai, ko turbūt niekas kitas nematė". Mes kalbėjomės tą pačią dieną. .ir sode viskas dar buvo likę kaip buvę. Lipynė tebestovėjo prie gyvatvorės. Mano vedlys pasilenkė ir is susipynusių žolių po ja ištraukė kažkokį daiktą. Tai buvo sodininko žirklės, ant vieno smaigalio, rudavo sukepęs kraujas.
Trumpam įsivyravo tyla, paskui tėvas Braunas netikėtai paklausė:
— Kokiu tikslu buvo atvykęs advokatas?
— Mums jis pasakė, kad pulkininkas kvietęs jį pakeisti testamento,— atsakė Finzas.— Beje, dėl testamento. Jis buvo surašytas altanoje, tačiau ne mirties dieną.
— Aš taip ir maniau,— tarė tėvas Braunas,— nes būtų dalyvavę du liudininkai—
— Advokatas buvo atvykęs išvakarėse ir testamentas pasirašytas ta data, bet kitą dieną senis vėl siuntė jo pakviesti, nes suabejojo vienu iš1 liudytojų ■ ir norėjo pasitarti.
— O kas buvo liudininkai? — paklausė tėvas Braunas.
— Cia ir darosi įdomu,— karštai atsakė pasakotojas.— Liudininkai buvo Floidas ir Valentinas, užsienyje praktikavęs gydytojas, ar kaip čia jį .pavadinus., Jiedu susikivirčijo. Turiu jums pasakyti, kad sekretorius be paliovos kišasi į kitų reikalus. Jis vienas iš tų karštakošių, savo temperamento kaitrą dažniausiai, deja, sunaudojančių priekabėms ir niršiam įtarumui; jis iš tų, kurie niekada niekuo nepasitiki. Šitokie ugninės spalvos plaukų ir ugninės kaitros temperamento vyrukai būna' arba be galo patiklūs arba be galo nepatiklūs, o ,retkarčiais ir tokie, ir anokie drauge. Jis ne tik visų galų meistras, bet ir išmano geriau už kitus meistrus. Ir ne tiktai viską išmano, bet ir perspėja vienus dėl kitų. Žinant tokią Floido silpnybę, nereikėtų paisyti jo- įtarimų dėl, Valentino bet šituo atveju jis ko. -gero, neklysta. Floido tvirtinimu, Valentino pavardė visai ne Valentinas, nes kažkada jau buvo susitikęs jį, besivadinantį de Vijonu, todėl jo parašas padarytų testamentą negaliojančiu. Savaime aišku, jis maloniai paaiškino advokatui, ką šiuo atveju sako įstatymas. Jie klaikiai susiriejo.
Tėvas Braunas nusijuokė.
— Šitaip dažnai atsitinka tvirtinant testamentus,— tarė jis.— Tai pirmas požymis, kad tie žmonės ničnieko nepaveldi. Na, o ką sakė daktaras Valentinas? Be abejonės, universalusis sekretorius žinojo apie daktaro pavardę, daugiau negu jis pats. Bet juk ir daktaras galėjo turėti apie ją šiokios tokios informacijos.
Finzas akimirką patylėjo prieš atsakydamas.
— Daktaras Valentinas elgėsi keistai. Apskritai jis keistas žmogus. Jo ^ išvaizda gana patraukli, bet visai nemūsiška. Dar jaunas, bet užsiauginęs kvadratinę barzdą; jo veidas išblyškęs, siaubingai išblyškęs ir siaubingai rimtas. Jo akių išraiška skausminga, tarsi būtų pametęs akinius ar galva 'įsiskaudėjusi nuo minčių; bet jis dailiai nuaugęs ir visada nepriekaištingai apsirengęs— su katiliuku, tamsiu kostiumu ir raudonu kaspinėliu atlape. Laikosi gana šaltai ir išdidžiai, moka taip pažvelgti į žmogų, kad anas pasijunta nesavas. }(ai jį apkaltino pasikeitus pavardę, jis tik' paspoksojo kaip sfinksas, paskui nusijuokęs pasakė, kad amerikiečiai, matyt, nesusiduria su šitokiomis problemomis , nes neturi ko' keisti. Man regis, tada įniršo ir pulkininkas, prišnekėjo daktarui nemalonių dalykų; juolab kad pastarasis ketino tapti jų šeimos nariu. Nebūčiau įsiminęs šito. kivirčo, jei ne pokalbio nuotrupos, kurias atsitiktinai nugirdau lemtingos dienos vidurdienį. Nesmagu apie tai prisiminti, nes šiaip jau manęs niekas nebūtų sugundęs paslapčia klausytis. Eidamas vartų link kartu su abiem karininkais ir šunimi, išgirdau daktaro Valentino ir mis Drius balsus. Matyt, jiedu buvo trumpam pasitraukę į namo šešėlį, nuošalų kampelį už pražydusių gėlių lysvės, ir karštai kuždėjosi, protarpiais vos nešnypšdami— tikrų tikriausias įsimylėjėlių pasimatymas ir įsimylėjėlių kivirčai. Didžiosios dalies to, ką jie kalbėjo, nesiryžčiau atpasakoti, bet šiuo tragišku atveju privalau pasakyti, jog ne kartą nuskambėjo žodis „žudyti". Iš visko sprendžiant, mergina maldavo jo nežudyti kažkokio žmogaus, įtikinėjo, kad jokia nuoskauda nepateisintų žmogžudystės. Nedažnai 'kreipiamasi su tokiu prašymu į džentelmeną, užsukusį išgerti arbatos.
— Ar daktaras Valentinas atrodė labai supykęs po to vaido su sekretoriumi ir pulkininku,— paklausė dvasininkas,— na, dėl testamento paliudijimo?
— Visai ne,— atsakė Finzas,— nė perpus tiek , kiek sekretorius. Anas po paliudijimo išėjo baisiausiai burnodamas.
— O ką' jūs pasakytumėte apie patį testamentą? — paklausė tėvas Braunas.
— Pulkininkas buvo labai turtingas, tad nuo jo testamento priklausė daug kas. Treilas nepasakys mums, kokius pakeitimus darė velionis , bet neseniai, tikriau šįryt, aš girdėjau, kad didžiąją. dalį pinigų, skirtų sūnui, jis perrašė dukteriai. Jau pasakojau jums, kad Driusas negalėjo atleisti mano bičiuliui Donaldui lėbavimų.
— Besvarstydami nužudymo budą, visai išleidome iš akių motyvą,— susimąstęs tarė tėvas Braunas.— Esamomis aplinkybėmis mirtis daugiausia naudos, be abejonės, atnešė mis Drius.
— O viešpatie! Jūs taip, šaltakraujiškai kalbate,— sušuko Finzas, išplėtęs akis.— Nejau iš tiesų manote, kad ji...
— Ar ji ketina tekėti už daktaro Valentino? — paklausė dvasininkas.
— K.ai kas tam nepritaria,— atsakė jo bičiulis.— Bet daktarą aplinkiniai mėgsta ir gerbia; jis Įgudęs ir darbui atsidavęs chirurgas.,
— Toks atsidavęs,— pridūrė tėvas Braunas,— kad pasiima chirurgo- instrumentus eidamas pas jauną damą pavakarių. Juk jis turėjo naudotis lancetu ar kitu instrumentu,, o namo, rodos, nebuvo parėjęs.
Finzas net pašoko nuo staigios minties.
— Jūs manote, kad tuo pačiu lancetu...
Tėvas Braunas papurtė galvą.
— Visos šitos hipotezės nieko vertos,— tarė jis.— Problema ne ta, kas nužudė ar kuo nužudė, o kaip nužudė. Galime įtarti daug žmonių, taip pat galvoti apie daugybę įrankių: smeigtukų, žirklių, lancetų. Bet kaip žudikas prasmuko į altaną? Kaip būtų ten prasmukęs kad ir segtukas?