’ tybių į Skotland Jardą kaip pulkininko Driuso asmeninis sekretorius į policininkus, tiriančius pulkininko Driuso nužudymą. Patikėkite manimi, buvo baisiai smagu jJ stebėti. Floidas vaikštinėjo pasipūtęs, į nieką nežiūrėdamas, o ko paklaustas, atžariai ir nekantriai atšaudavo. Toks jo darkymasis išvedė Driuso dukterį iš kantrybės. Zinia, Floidas buvo susikūręs teoriją. Šitokių teorijų pilni romanai, bet ir pačiam Floidui derėtų būti romane; ten jis atrodytų ir komiškesnis, ir ne toks įkyrus.
— Ir kas tai per teorija?—paklausė pašnekovas,
— O, tai efektinga teorija,— karčiai atsakė Finzas.— Galėjo sukelti sensaciją, jei būtų tvėrusi dar bent dešimtį minučių. Floidas pasakė, kad pulkininkas buvo dar gyvas, kai jį rado altanoje, o daktaras nudūrė jį lancetu, neva pjaudamas rūbus. .
— Aišku,— pasakė dvasininkas.— Vadinasi, jis ilsėjosi, įsikniaubęs veidu į purvinas grindis.
— Stebėtina, kiek daug žmogus gali pasiekti užsispyrimu,— toliau kalbėjo pasakotojas.— Manau, kad Floidas bet kokia kaina būtų prastūmęs savo didžiąją teoriją į laikraščius ir, ko gero, net pasiekęs, kad daktarą suimtų, jei visi šitie tauškalai nebūtų susprogę lyg nuo dinamito užtaiso, suradus Hario' Driuso' kūną po Lemties uola. Tai ir yra išeities taškas. Manau, kad ta savižudybė— beveik prisipažinimas. Betgi visos tiesos jau niekas nebesužinos.
Abu kiek patylėjo,paskui dvasininkas santūriai prabilo:
— Man regis, kad žinau ir visą tiesą.
Finzas išsprogino akis.
— Tai bent! — sušuko jis.— J,r kaip jūs sužinojote visą tiesą? Ir kodėl manote, kad viskas vyko taip, o ne kitaip? Jūs sėdite prie savo stalo už šimtų mylių ir rašote pamokslą; ir jūs man sakote, kad žinote, kas atsitiko? Jeigu iš tikrųjų įminėte mįslę, tai nuo ko pradėjote? Kas jums pakišo tą mintį?
Tėvas Braunas pašoko. Taip susijaudinusį jį retai kam yra tekę matyti. Jo- pirmas šūksnis buvo lyg sprogimas.
— Suo! — suriko jis.— Na žinoma, šuo! Visa istorija jau būtų buvusi jūsų rankose, jei būtumėt įdėmiai stebėjęs šunį pajūryje.
Finzas spoksojo į jį, vis labiau stebėdamasis.
— Bet juk pirmiau jūs sakėte, kad mano spėlioji.mai dėl šuns absurdiški, kad šuo čia nieko dėtas.
— Ir dar kaip dėtas,— atrėmė tėvas Braunas.— Jūs ir pats tą būtumėt supratęs,- jei laikytumėt šunį šunimi, o ne Visagaliu, teisiančiu žmonių sielas.
Jis nutilo, paskui sumišęs, lyg atsiprašydamas, prisipažino:
— Žinote, aš neapsakomai myliu šunis. Ir man rodos, kad prietaringai liaupsindami mistinius šunų sugebėjimus, mažiausiai galvojame apie tą vargšą keturkojį. Pradėkime nuo smulkmenų: šuo loja ant advokato ir urzgia ant sekretoriaus.. Jūs stebėjotės, kaip aš galiu. atspėti tai, kas įvyko už kelių šimtų mylių; bet, būkime atviri, tai beveik jūsų vieno nuopelnas — jūs taip tiksliai nupasakojote man tuos žmones, kad aš juos ryškiai įsivaizduoju. Treilo tipo žmonės, nuolatos besiraukantys ir staiga be priežasties nusišypsantys, vis ką nors knibinėjantys, dažniausiai apie savo kaklą, yra nervingi, bemat sutrinkantys. Nesistebėčiau, jeigu ir Floidas, energingasis sekretorius, pasirodytų besąs nervingas ir irzlus; tarp kietakakčių jankių nemaža tokių. Priešingu atveju jis nebūtų susižeidęs pirštų žirklėmis ir išmetęs jų, kai išgirdo Džanetos Drius klyksmą.
Na o šunys negali pakęsti nervingų žmonių. Galbūt dėl to, kad tas nervingumas persiduoda šuniui, gal, kad šuo vis dėlto gyvulys ir jam būdingas agresyvumas, o gal ir dėl savo šuniškos puikybės, kurios turi per akis ir jaučiasi užgautas, kai jo nemyli.
Siaip ar taip, vargšeliui Noksui tie žmonės nepatiko tiktai todėl. kad jie jo bijojo. Aš įsitikinau, kad jūs tikrai protingas., o iš protingo juoktis nevalia. Bet kartais man atrodo, jog jūs per daug protingas, kad galėtumėt suprasti gyvulius. Retkarčiais protas kliudo jums suprasti ir žmones, ypač jeigu jų poelgių motyvai tokie pat paprasti kaip gyvulių. O gyvuliai primityvūs, jie gyvena truizmų pasaulyje. Kad ir šis atvejis: šuo loja ant žmogaus, o žmogus bėga nuo- šuns. Man regis, jums trūksta paprastumo suvokti faktą: šuo lojo todėl, kad jam nepatiko žmogus, o žmogus pabėgo todėl, kad išsigando šuns. Kitų motyvų jie neturi, bet jiems jų ir nereikia. Jūs čia norite įžvelgti paslaptį, tad nusprendžiate, kad šuo — aiškiaregis, paslaptii1Įas nelaimės pranašas. Jūs manote, kad žmogus spruko ne nuo šuns, o nuo kartuvių kilpos. Be1 rimtai pagalvojus, toks gilus psichologizavimas kiaušinio lukšto nevertas. Jeigu šuo iš tiesų galėtų suvokti, kas nužudė jo- šeimininką, jis nestovėtų amsėdamas, o pultų anam prie gerklės. Antra vertus nejaugi tikite, kad beširdis žmogus, galėjęs nužudyti seną draugą, o po to■ vaikštinėjęs su šypsena senojo draugo dukters ir mirtį konstatavusio daktaro akivaizdoje — nejaugi tikite, kad šitoks žmogus aplotas šuns, staiga pajustų sąžinės graužimą ir išsiduotų? Jis būtų pajutęs tragišką tokio sutapimo- ironiją; būtų buvęs sukrėstas, kaip ir nuo bet kokios kitos dramatiškos smulkmenos. Bet nebūtų bėgęs kaip akis išdegęs per visą sodą nuo vienintelio liudininko kuris visi gerai žino, negali kalbėti. Šitaip paniškai sprunkama ne nuo likimo ironijos, o nuo šuns dantų. Jums visa tai per daug paprasta.
Bet kai prieiname prie įvykių pajūryje, darosi kur kas įdomiau. Po jūsų pasakojimo aš daug ko negalėjau suprasti. Kodėl šuo puolė į vandenį ir tuoj pat sugrįžo atgal? Paprastai šunys taip nesielgia. Jei Noksas būtų buvęs dėl ko nors' sunerimęs, tai nė nebūtų bridęs įkandin lazdos. Jis veikiau būtų pabėgėjęs uostinėdamas to nerimo šaltinio link. Bet jeigu šuo jau pasileido paskui ką nors-—akmenį, lazdą, triušį — iš patyrimo žinau, kad . niekas jo nesulaikys, nebent griežta komanda, ir ta ne visada. Na-, o kad šuo- ibūtų persigalvojęs ir todėl pasukęs atgal — visiškai neįtikėtina.
— Bet jis spruko atgal,— nenusileido Finzas,-—ir grįžo be lazdos.
— O be lazdos jis grįžo dėl pačios rimčiausios priežasties pasaulyje,-—paaiškino dvasininkas.— Jis negalėjo jos surasti. Ir užkaukė dėl to, kad negalėjo jos surasti. Dėl šitokio dalyko kiekvienas šuo ims kaukti. Juk šuo, kaip turbūt niekas kitas, laikosi ritualo. Jis reikalauja taip pat tiksliai laikytis žaidimo taisyklių kaip vaikas tiksliai atkartoti visas pasakos smulkmenas. Sį kartą kažkas sutrukdė žaidimą. Suo grįžo rimtai pasiskųsti dėl lazdos elgesio. Iki šiol tokių dalykų nepasitaikydavo. Dar niekada: to išskirtinio tauraus šuns nebuvo taip įžeidusi kažin kokia nusususi lazda.
— Tai ką gi ta lazda padarė? — paklausė jaunuolis.
— Paskendo,— atsakė tėvas Braunas.
Finzas tylėdamas spoksojo į dvasininką, o šis kalbėjo toliau:
— Paskendo, nes tai buvo ne šiaip lazda, o plieninis strypas su plonyčiu apvalkalu ir aštriu smaigaliu. Kitaip sakant, laZda-rapyra. Turbūt nė v.ienam žmogžudžiui nėra pavykę šitaip neįprastai ir kartu natūraliai atsikratyti nužudymo- įrankio— išmesti į jūrą žaidžiant su šunimi.
— Atrodo, pradedu suprasti,— prisipažino Finzas,— bet net jeigu pasinaudota lazda-rapyra, aš neįsivaizduoju, kaip visa tai įvyko.
— Kai kas man paaiškėjo,— tarė tėvas Braunas,— vos jums pradėjus pasakoti, kai išgirdau žodį „altana". Ir dar, kai pasakėte, jog Driusas vilkėjo baltą švarką. Kadangi visi ieškojo trumpo ginklo, apie tai niekas nė nepagalvojo, bet prielaidos, kad pulkininkas buvo. nužudytas ilgu ginklu, panašiu į rapyrą, negalima visai atmesti.