Vorenas Vindas buvo neūžauga išsidraikiusiais žilais plaukais ir smailia bandele.,, iš pažiūros paliegęs, bet pašėlusiai energingas. Jo akys buvo nuostabios, spindinčios skaisčiau už žvaigždes ir traukiančios į save stipriau už magnetus; nors kartą j jas pažvelgęs, žmogus nelengvai pamiršdavo. Ir apskritai kaip reformatorius ir daugelio gerų iniciatyvų koordinatorius jis įrodė, kad tos akys teikia informaciją gerai galvai. Buvo begalė pasakojimų ir net legendų apie nepaprastą jo gebėjimą akies mirksniu argumentuotai įvertinti ką nors, ypač žmogaus charakterį. Sklido kalbos,kad jis pasirinko žmoną, kuri vėliau taip ilgai dirbo labdarybės darbą petys petin su juo, ištraukdamas ją iš viso pulko uniformuotų moterų (pasak vienos versijos — skaučių, pasak kitos— policininkių), žygiuojančių kolona per kažkokią oficialią šventę. Dar buvo mėgstama pasakoti, kaip pas jį' elgetaudami užklydo' trys valkatos, vienodai purvini ir nuplyšę. Nė nemirktelėjęs jis nusiuntė vieną į specializuotą nervų ligų kliniką, kitą — į alkoholikų prieglaudą, o trečią už nemenką algą pasisamdė liokajumi ir šis sėkmingai tarnavo jam jau ne vienerius metus. Neapsieita be anekdotų apie jo kandžias replikas ir sąmojingus atsakymus Ruzveltui, Henriui Fordui, misis Askvit ir kitiems asmenims, kuriems kiekvienas visuomenės veikėjas Amerikoje būtinai duoda istorinį interviu, bent jau laikraščio skiltyse. Ir iš tiesų — jis niekada nejautė pagarbaus drovumo tokių asmenų akivaizdoje, tad ir aprašomuoju momentu šaltakraujiškai suko savo išcentrinį popierių srautą, nors vyriškis priešais jį buvo ne ką mažiau įžymus už anksčiau minėtuosius.
Sailas T. Vendemas, milijonierius ir naftos magnatas, buvo liesas vyriškis pailgu geltonu veidu ir melsvai pilko atspalvio juodais plaukais; tos spalvos beveik nekrito į akis, nes misteris Vendemas stovėjo- nugara j langą ir baltą sandėlio sieną, bet dėl to visas jis kažkodėl atrodė dar labiau atgrasus. Siaurą elegantišką paltą. apsiūtą karakuliais, buvo susisagstęs iki kaklo. Energingą Vindo veidą ir žėrinčias akis buvo apšvietusi ryški šviesa iš. kito lango, atveriančio vaizdą į sodelį, nes kėdė ir stalas buvo. pas.pkti į jį. Nors Vindo veidas buvo susirūpinęs, tas susirūpinimas neatrodė turįs ką nors bendra su milijonieriui'"! merdineris ar asmeninis tarnas, augalotas, petingas vyrišk niais šviesiais plaukais, stovėjo šalia šeimininko stalo su pluoštu laiškų rankoje. Asmeninis sekretorius, dailus rudaplaukis jaunuolis prakauliu veidu, jau buvo padėjęs ranką ant durų rankenos, tarsi dar laukdamas šeimininko nurodymų ar paklusęs jo mostui. Kabinetas buvo apstatytas ne tiktai kukliai, bet netgi asketiškai, beveik tuščias; mat Vindas su jam būdingu pedantiškumu užėmė ir visą viršutinį aukštą, pavertė jį lyg archyvu, lyg sandėliu: visi jo popieriai ir daiktai buvo sukrauti į dėžes arba perrištus paikus.
— Vilsonai, atiduokite juos viršutinio aukšto klerkui,— tarė Vindas tarnui, laikančiam laiškus,— ir atneškite man brošiūrą apie Mineapolio naktinius klubus; rasite ją pakete, pažymėtame ,,G“. Man jos prireiks po pusvalandžio, o iki tol netrukdykite. Tai štai, misteri' Vendemai, jūsų pasiūlymas labai įdomus, bet negalėsiu galutinai nuspręsti, kol neperskaitysiu ataskaitos. Turėčiau gauti ją rytoj vidurdienį; tada, iškart jums paskambinsiu. Atleiskite, kol kas negaliu atsakyti konkrečiau.
Misteris Vendemas, matyt, suvokė, kad yra mandagiai išprašomas; pageltusio, niūraus jo veido išraiška rodė, kad jis į vertino padėties ironiją.
— Na, man turbūt metas eiti,— tarė jis.
— Labai malonu, kad apsilankėte, misteri Vendemai,— mandagiai pasakė Vindas.— Atleiskite, kad neišlydžiu jūsų, turiu skubų darbą. Feneri,— kreipėsi jis į sekretorių,— palydėkite misterį Vendemą iki, automobilio ir pusvalandžiui palikite mane vieną. Turiu šį tą apgalvoti; vėliau būsite man reikalingas.
Trys vyrai kartu. išėjo į koridorių ir uždarė duris. Augalotasis tarnas Vilsonas patraukė pas viršutinio aukšto klerką, o kiti du nuėjo priešinga. kryptimi lifto link, nes Vindo kambariai buvo keturioliktame aukšte. Vos žengę porą žingsnių, jie išvydo, kad visą koridorių užpildo besiartinanti impozantiška figūra. Vyriškis buvo labai aukštas, be galoi plačių pečių i(jo masyvumą pabrėžė baltas ar tik baltai atrodantis labai. šviesus pilkšvas kostiumas), su labai plačia balta panama ant galvos ir beveik tokia pat plačia aureole tokio pat baltumo plaukų. Šitoje aureolėje jo veidas atrodė valingas ir taurus kaip Romos imperatoriaus, tik vaikėziškai, vos ne kūdikiškai spindėjo akys ir palaimingai šypsojosi lūpos.
— Ar misteris Vil'idas kabinete?—žvaliai paklausė jis.
— Misteris Vorenas Vindas užsiėmęs,— atsakė Feneris,— jo negalima trukdyti jokia dingstimi. Drįstu prisistatyti: esu jo sekretorius ir galiu jam pasakyti bet kokį jūsų pageidavimą.
— Misteris Vorenas Vindas nepriimtų nei popiežiaus, nei karūnuotų galvų,— pridūrė Vendemas, naftos magnatas, gaižiai šyptelėjęs.— Misteris Vorenas Vindas perkūniškai išrankus. Aš atėjau įteikti jam smulkmenėlės — dvidešimties tūkstančių dolerių.. tam tikromis sąlygomis, o jis liepė man ateiti dar kartą, lyg būčiau pasiuntinukas, atbėgąs pašauktas. .
— Kaip gė,ra būti berniukui,— pasakė nepažJstamasis,— bet dar geriau būti pašauktam, o aš ir esu pašauktas nešti žinią, kurią jis privalo išgirsti. Tai šauksmas didžios ir žavingos šalies Tolimuosiuose Vakaruose, kur grūdinasi tikrasis Amerikietis, kol jūs čia snūduriuojate. Tad pasakykite jam, kad Artas Olboinas iš Okla-homa Sičio atvyko jo atversti.
— Aš jau sakiau, kad niekam nevalia ten eiti,— griežtai tarė rudaplaukis sekretorius.— Misteris Vindas įsakė - netrukdyti jt> pusvalandį.