— Ir vis dėlto,— rimtai tarė tėvas Braunas,— aš norėčiau užeiti ir žvilgtelti į jį pats..
— Deja tai neįmanoma,— atšovė sekretorius.— Dėl Dievo meilės, nejau jūs tikite prakeikimais?
— Jūs pamiršote,— šiek tiek pašaipiai įsiterpė milijonierius,— kad tai dvasiško tėvo darbas: dalinti palaiminimus ir prakeikimus. Stai ką, sere—jeigu jis prakeikimu buvo nutrenktas į pragarą, tai kodėl jums palaiminimu negrąžinus jo atgal? Ko verti jūsų laiminimai, jeigu jie negali įveikti kažkokio pašlemėko iš Airijos prakeikimo?
— Argi kas nors šiandien dar Ūki tokiais dalykais? — užprotestavo atvykėlis iš Vakarų.
— Manau, kad tėvas Braunas dar daug kuo tiki,— tarė Vendemas, kurio savimeilė kentėjo dėl neseniai patirto pažeminimo ir dabar vykstančio tuščiažodžiavimo.— Tėvas Braunas tiki, kad atsiskyrėlis perplaukė upę ant krokodilo, kurį maldomis išsikvietė nežinia iš kur, o paskui įsakė krokodilui dvėsti, ir tas klusniai nusibaigė. Tėvas Braunas tiki, kad kažkuris palaimintas šventasis pasimirė, o paskui iš savo lavono padarė tris lavonus, kad patenkintų visas tris parapijas, besivaržančias dėl teisės vadintis jo gimtine. Tėvas Braunas tiki, kad vienas šventasis pakabino apsiaustą ant saulės spindulio, o kitas ant apsiausto perplaukė per Atlantą,. Tėvas Braunas tiki, kad šventasis asilas buvo šešia-kojis, o Loreta namelis skraidė ore. Jis tiki, kad šimtai akmeninių mergelių raudojo ir aimanavo kiaurą dieną. Jam visai nesunku patikėti, kad žmogus gali pasprukti pro rakto skylutę arba dingti iš užrakinto kambario. Manau, kad jis ne per daug skaitosi su gamtos dėsniais.
— Siaip ar taip, aš privalau skaitytis su Voreno Vindo dėsniais,— pailsusiu balsu tarė sekretorius,— ir jį būtina palikti vieną, kai jis to pageidauja. Vilsonas gali pakartoti jums tą patį — zodis į žodį.— Augalotasis tarnas, siųstas brošiūros, kaip tiktai lėtu žingsniu praėjo koridoriumi, nešinas ja, bet nė nestabtelėjo prie durų.— Jis atsisės ant suolo šalia aukšte budinčio klerko ir lauks susidėjęs rankas kol bus pašauktas bet nei jis, nei aš niekada neisime nekviesti. Mes abu žinome, kieno duoną valgome, ir nebent tėvo Brauna šventųjų bei angelų tuntas priverstų mus tai pamiršti.
— Na, dėl šventųjų ir angelų...— pradėjo dvasininkas.
— Tai niekai,— užbaigė Feneris.— Nenorėčiau nė vieno užgauti, tačiau šitokie dalykai labai tiktų kriptoms, vienuolynams ir visokioms vietoms, kur vaidenamasi. Bet dvasios negali prasiskverbti pro uždarytas Amerikos viešbučio duris.
— Bet žmonės gali atidaryti duris, netgi Amerikos viešbutyje,— romiai prieštaravo tėvas Braunas.— Man atrodo, visų paprasčiausia būtų atidaryti duris.
— Tai būtų visų paprasčiausias būdas man prarasti tarnybą,— atsakė sekretorius.— Vorenas Vindas paprasčiausiai nebelaikytų sekretoriaus, nevykdančio jo nurodymų. Aš pats paprasčiausiai negaliu patikėti tomis pasakėlėms, kuriomis jūs tikite.
— Ką gi,— rimtai tarė dvasininkas,— žinia, aš tikiu daugeliu dalykų, kuriais jūs galbūt netikite. Tačiau ilgai užtruktų, kol išaiškinčiau, kuo tikiu, ir kodėl manau, jog neklystu. O juk tetruktų kokias dvi sekundes atidaryti šitas duris ir įrodyti, kad aš klystu.
Sitie žodžiai tarsi pakurstė a z a rtišką ir maištingą vakariečio temperamentą.
— Žinote, man labai knieti įrodyti, kad jūs klystate,— tarė Olbeinas, s taig i ai žengdamas pro juos,— ir aš į rodysiu.
Jis atvėrė duris iki galo ir pažvelgė į vidų. Pirmu žvilgsniu jis p amatė, kad Voreno V indo krėslas tušči a s. Antru žvilgsniu — kad tuščias ir kabinetas.
Feneris tarytum. įelektrintas puolė į vidų.
— Jis miegamajame,— šūktelėjo, — jis turi būti miegamajame.
Ir dingo kambariuose.
Kiti sustojo tuščiame kabinete, dairydamiesi aplinkui. As.ke-tiškas baldų paprastumas, jau minėtas anksčiau, verte vėrė akį tarytum primygtin is iššūkis. Žinoma. š i tame kambaryje net pelei nebūtų kur pasislėpti, j a u neka lba nt ap ie žmogų. Nebuvo užuolaidų ir, kas visai nebūdinga Amerikos viešbučiams, spintų. Netgi r ašomoj o vietoje stovėjo p a prast as stalas su siauru stalčiumi ir nuolaidžiu viršumi. Kėdės — kieti, aukštomis atkaltėmis griaučiai. Kitą akimirką tarpduryje pasirodė sekretorius, apibėgęs kitus du kambarius. Jo akyse buvo sustingęs neigimas, o lūpos judėjo tars i savaime, labiau tvirtindamos tą ne i gimą, negu klausdamos:
— Jis pro čia neišėjo?
Kitiems kažkodėl nė į galvą nešovė pa ne i gti tą neiginį. Jų mąstymas tarytum atsiirenkė Į akliną sieną, kaip toji sandėlio siena už prie šingo la n go, v a k a rėj ant iš baltos lėtai virstanti pilkšva. Vendemas priėjo prie. palangės, kurios buvo atsirėmęs prieš pusvalandį, ir pažvelgė pro atvirą langą. Nei lietvamzdžio, nei gaisrininkų kopėčių, nei kokio iškyšulio ar atramos kojai — tik statmenai besileidžianti į skersgatvį siena; ničnieko panašaus nebuvo ir daugelio aukštų sienos masyve viršum jų galvų. Kitoje gatvės pusėj e a pskri ta i jokių nelygumų, tik kalkėmis balintos sandėlio sienos nykuma. Jis įsižiūrėjo į ap ač i ą, tartum tikėtųsi išvysti iššokusio f ilantropo pa l aikus, bet tepamatė juodą dėmelę— greičiausiai pistoletą,.kurį buvo užtikęs dvasininkas. Tuo tarpu Feneris priėjo prie kito lango tokioj e pat. lygioje ir neįveikiamoje sienoje, bet ats i ver i a nčio ne į skers gatvį, o į nedidelį dekoratyvinį park ą. Cia k e! e t as medžiųužstojo dalį vaizdo, bet jie tik g ūžėsi milžiniškos, žmoga u s rankų sukurtos uolos papėdėje. Abu atsigręžė nuo la n gų ir pažvelgė vienas į kitą; tirštėja nčioje prietemoje ant poliruotų stalų pilkšvėdami sparčiai geso paskutinieji sid a briniai dienos a tspindž i ai. Feneris pasuko jun-
19. Tęvas Braunas giklį, tarytum jį dirgintų pačios sutemos, ir kambarys, užlietas elektros šviesos, ūmai įgavo ryškius kontūrus.
289
— Kaip jūs neseniai pastebėjote,— niūriai tarė Vendemas,— joks šūvis iš. apačios jo nepasiektų, net jeigu šautų kulka. Bet net jeigu ta kulka būtų pataikiusi, jis negalėjo su sprogti kaip muilo burbulas.
Sekretorius, išblyškęs dar labiau negu paprastai, irzliai žvilgtelėjo į tūžmingą milijonieriaus veidą.
— Iš kur tos laidotuvių nuotaikos? Kuo čia dėtos kulkos ir muilo burbulai? O kodėl jis negali būti gyvas?
— Ir iš tiesų — kodėl? — šaltai įgėlė Vendemas.— Jeigu pasakysite man, kur jis yra, tai pasakysiu, kaip jis ten pateko.
Kiek pagalvojęs, sekretorius pogižiai sumurmėjo:
— Ko gero, jūsų tiesa. Kalbėjom, kalbėjom, kol prisikalbėjom. Bus gražu, jeigu jūs arba aš patikėsime, kad tas prakeikimas kažką reiškia. Bet kas galėjo prieiti prie Vindo, uždaryto šičia?
Misteris Olboinas iš. Oklahomos stovėjo išsižergęs vidury kambario, baltų jo plaukų aureolė, kaip ir apvalios akys, tarsi skleiste skleidė aplinkui nuostabą. Jis įsiterpė i pokalbį abejingai, su nekaltu išpaikinto vaiko' įžūlumu:
— Jūs ne itin jį mėgote, misteri Vendemai, argi ne taip?
Prakaulus geltonas misterio Vendemo veidas tarsi dar labiau
apsiniaukė ir dar labiau ištįso, bet jis šyptelėjo ir ramiai tarė:
—- Jeigu jau imsimės nagrinėti sutapimus, tai, man regis, Jūs pasakėte , jog prerijų vėjas nupūs mūsų žymiausias personas tartum usnies pūkelius.
— Sakiau, nė nesiginu,— atlapaširdiškai prisipažino vakarietis,— bet, velniai rautų, kaipgi tai galėjo atsitikti?
Įsiviešpatavusią tylą nutraukė Feneris, staigiai pratrūkęs beveik riksmu:
— Aš tiktai tiek tegaliu pasakyti apie šitą įvykį: jo paprasčiausiai nebuvo. Negalėjo būti.
— Oi, ne,— pasigirdo tėvo Brauno balsas iš kampo,— jis tikrai buvo.