— Nėra?! — sušuko Valantenas ir pirmą kartą atsistojo.
— Dingo. Išdūmė. Išgaravo,— atsakė Aivenas su prancūzišku humoru.— Jo skrybėlės ir palto taip pat nėra. Be viso to , dar štai ką jums pasakysiu. Aš išbėgau iš namų paieškoti kokių nors jo pėdsakų ir radau vieną ir labai didelį pėdsaką.
— Ką tu turi galvoje? — p.aklausė Valantenas.
— Aš jums jį parodysiu,— pasakė tarnas išeidamas ir sugrįžo su žvilgančiu kavalerijos kardu , kurio ašmenys ir smaigalis buvo kraujuotas. Kiekvienas iš esančių kambaryje žvelgė į jį kaip į perkūną iš giedro dangaus. Bet prityręs Aivenas gana ramiai pasakė:
— Aš jį radau. numestą krūmuose už penkiasdešimties jardų į Paryžiaus pusę. Kitaip sakant, radau jį kaip tik ten, kur gerbiamas misteris Breinas numetė jį pabėgdamas.
Vėl stojo tyla, bet dabar jau kitokia. Valantenas paėmė kardą ir apžiūrėjo jį, paskendęs giliuose apmąstymuose, paskui pagarbiai atsigręžė į O’ Brajeną.
— Vade,— tarė jis.—Mes tikime, kad jūs visuomet pateiksite šį ginklą, jei jo prireiks policijai. O dabar,— pridūrė jis, sukiš-damas kardą į skambančias makštis,— leiskite man grąžinti jums šį ginklą.
Betrūko tik plojimų,— taip viskas atrodė simboliška.
Nilui O’Brajenui šis veiksmas davė teisę į egzistenciją. Išėjęs vėl. paklajoti po paslaptingąjį sodą ryte, jis jau buvo nusimetęs įprastinį tragizmą. Dabar jis turėjo daugelį priežasčių būti laimingas. Lordas Galovėjus buvo džentelmenas ir jo atsiprašė. Ledi Margaretė buvo kažkas daugiau negu ledi, bent jau moteris , ir , ko gero, davė jam šį tą daugiau negu atsiprašymas, kai jie lėtai vaikštinėjo tarp senų gėlių lysvių prieš pusryčius. Visa kompanija pralinksmėjo, nors mirties mįslė tebebuvo neįminta. Įtarimo našta buvo numesta nuo jų visų ir perkelta į Paryžių ant keistojo milijonieriaus — žmogaus, kurio jie beveik nepažinojo. Velruas buvo išvytas iš namų, tiksliau, pats save išvijo.
Vis dėlto mįslė liko. Ir kai O’Brajenas klestelėjo ant suolo sode šalia daktaro Saimeno, šis įžvalgiai moksliškai mąstantis žmogus iš karto atnaujino temą. O'Brajenas nebuvo dėkingas pašnekovas, nes jo mintys sukosi apie malonesnius dalykus.
— Nepasakyčiau, kad tai mane labai domintų,— atvirai pasakė airis.— Ypač dabar, kai viskas atrodo taip paprasta. Matyt, Breinas dėl kažkokios priežasties neapkentė šio nepažįstamojo, nusiviliojo jį į sodą ir nužudė mano kardu. Paskui nukūrė į miestą, pakelėje nusviesdamas kardą. Beje, Aivenas sakė, kad mirusiojo kišenėje buvo rastas amerikietiškas doleris. Taigi jis buvo Breino kraštietis, o tai jau daug ką pasako. Aš čia nebematau neaiškumų.
— Yra penki dideli neaiškumai,— ramiai pasakė daktaras,— tarsi aukštos sienos sienų viduje. Nesupraskit manęs klaidingai. Neabejoju, kad tai padarė Breinas. Jo pabėgimas, manau, tai įrodo. Bet kaip jis tai padarė? Pirmas neaiškumas: kam žmogui žudyti kitą žmogų didžiuliu kardu, kai beveik gali nužudyti kišeniniu peiliuku ir įsidėti jį atgal į kišenę? Antras neaiškumas: kodėl nebuvo jokio triukšmo ar riksmo? Nejaugi vyriškis, išvydęs besiartinantį žmogų, mosikuojantį riestu rytietišku kardu, taip jau ir tylės? Trečias neaiškumas: tarnas visą vakarą saugojo priekines duris. Į Valanteno sodą net žiurkė pro niekur neprasmuko. Kaipgi nužudytasis žmogus pateko į sodą? Ketvirtas neaiškumas: kaip Breinas, esant toms pačioms sąlygoms, išsigavo iš sodo?
— O penktasis? — paklausė Nilas, nukreipęs žvilgsnį į anglų kunigą, kuris takeliu lėtai ėjo į juos.
— Smulkmena,— atsakė daktaras.— Bet manau, kad gana keista. Kai pirmą kartą pamačiau, kaip nukirsta galva, pamaniau, jog žudiko smogta gal daugiau negu kartą. Bet apžiūrėjęs kūną, radau daug įpjovų kakle, kitaip sakant, įkirtimai padaryti po to, kai galva jau buvo nulėkusi. Nejaugi Breinas taip velniškai nekentė savo priešo, kad dar kapojo jo kūną mėnesienoje?
— Siaubinga! — pasakė O’Brajenas ir krūptelėjo.
Kol jfe kalbėjosi, prie jų priėjo Braunas, mažasis kunigas, ir droviai palaukė, kol jie baigs kalbėtis. Paskui neryžtingai tarė: .
— Atsiprašau, kad pertrauksiu, bet esu pasiųstas pasakyti jums naujieną!
— Naujieną? — pakartojo Saimenas, gana skausmingai žiūrėdamas į jį pro akinius.
— Taip, atleiskite,— pasakė tėvas Braunas švelniai.— Žinote, įvyko dar viena žmogžudystė.
Abu vyrai pašoko nuo suolo — šis net susiūbavo.
— O dar keisčiau,— kalbėjo kunigas, įsmeigęs blausų žvilgsnį į rododendrus,— kad žmogžudystė tos pačios bjaurios rūšies — dar vienas galvos nukirtimas. Rasta antra kraujais paplūdusi galva upėje už kelių jardų nuo Breino kelio į Paryžių, taigi jie mano, kad jis...
— O dangau! — sušuko O'Brajenas.— Nejaugi Breinas maniakas?
— Yra amerikietiška vendeta,— ramiai pasakė kunigas. Paskui pridūrė:—Jie nori, kad ateitumėt į biblioteką ir apžiūrėtumėt ją.
Vadas O’Brajenas nuėjo paskui kitus į kvotą, jausdamas šleikštulį. Kaip kareivis jis bjaurėjosi visomis šitomis slaptomis skerdynėmis. Kada pagaliau šie ekstravagantiški amputavimai liausis? Iš pradžių nukirsta viena galva, paskui kita; šiuo atveju (jis karčiai tarė sau) patarlė, kad „dvi galvos geriau nei viena“, neteisinga. Eidamas per kabinetą, jis vos nesusvyravo nuo pritrenkiančio sutapimo. Ant Valanteno stalo gulėjo spalvota trečios krauju pasruvusios galvos nuotrauka. Ir tai buvo paties Valanteno galva. Dar kartą pasižiūrėjęs jis pamatė, kad tai tik nacionalistų laikraštis „Giljotina", kuris kiekvieną savaitę vaizduodavo vieną iš savo politinių oponentų išverstomis akimis ir iškreiptais ' veido bruožais tuoj po egzekucijos; mat Valantenas buvo garsus antiklerikalas. Jame viskas sukilo prieš didįjį intelekto brutalumą, kuris būdingas tiktai Prancūzijai. Jis suvokė Paryžių kaip visumą, pradedant gotikos bažnyčiomis ir baigiant didžiulėmis karikatūromis laikraščiuose. Jis prisiminė gigantišką revoliucijos pašaipą. Matė visą miestą kaip vieną bjaurią visumą, pradedant kruvinu eskizu, gulinčiu ant Valanteno stalo, ir baigiant tūkstančiais lietvamzdžių, kur didysis velnias rodo dantis ant Dievo Motinos katedros.
Biblioteka buvo ilga, žema ir tamsi. Šviesa į ją sklido tik pro žemų užuolaidų apačią ir tebeturėjo rausvą ryto atspalvį. Valantenas ir jo tarnas Aivenas laukė jų prie aukštesniojo nuožulnaus stalo galo, ant kurio gulėjo baisūs palaikai, prieblandoje atrodantys milžiniški. Didelė juoda figūra ir geltonas sode rasto žmogaus veidas buvo beveik nepasikeitęs. Antroji galva, išgriebta tą rytą upėje tarp nendrių, gulėjo šalia palaikų, nuo jos tebelašėjo vanduo. Valanteno žmonės tebeieškojo antrojo lavono, kuris, buvo manoma, turėtų iškilti.
Tėvas Braunas, kuris atrodė toli gražu ne toks jautrus kaip O'Brajenas, priėjo prie antrosios galvos ir atidžiai ją apžiūrėjo. Tai buvo ne ką daugiau kaip kuokštas šlapių žilų plaukų rau-
3. Tėvas Bra unas donoje lygioje" ryto šviesoje. Veidas, kuris atrodė bjaurus, nurausvintas, ir galbūt nusikaltėliško tipo, buvo smarkiai apdaužytas medžių ir akmenų, kol galva plūduriavo vandenyje.
33
— Labas rytas, vade O'Brajenai,— pasisveikino Valantenas nuoširdžiai.— Manau, girdėjote apie paskutinį Breino skerdynių eksperimentą.
Tėvas Braunas tebebuvo palinkęs virš žilaplaukės galvos, ir, nepakeldamas akių, tarė:
— Manau, neabejotina, kad ir šią galvą nukirto Breinas.
— Taip, tai savaime suprantama,— pasakė Valantenas, susikišęs rankas į kišenes.— Nužudyta tokiu pat būdu kaip ir pirmą kartą. Galva rasta tik už kelių jardų nuo pirmosios. Ir nukirsta tuo- pačiu ginklu, kurį, kaip žinoma, jis išsinešė.
— Taip, taip, žinau,— atsakė tėvas Braunas nuolankiai.— Ir, žinote, vis dėlto abejoju, ar Breinas galėjo nukirsti šią galvą.