Visi trys krūptelėjo; tiesą sakant, jie buvo pamiršę neišvaizdų žmogelį, sukursčiusį atidaryti duris. Dabar prisiminę, iškart pakeitė pažiūrą: visi jautėsi kalti, palaikę jį prietaringu fantazuo-toju, nors jis tik užsiminė apie tai, kuo jie dabar įsitikino savo akimis.
— Se tau! — suriko impulsyvus vakarietis, matyt, pratęs iškloti viską, kas' jam šauna į galvą.— P gal- 'Čia iš tikrųjų kokie bu r tai?
— Turiu prisipažinti,— tarė Feneris, rūškanai įąistebei'lijęs į stalą,— kad dvasiškojo tėvo nuojauta, matyt, turėjo rimtą pagrindą. Norėčiau sužinoti, ar jis gali dar ką nors pasakyti mums.
— Gal jis gali pasakyti,— sarkastiškai pridūrė Vendemas,— ką mums. dabar daryti, velniairautų!
Mažasis dvasininkas buvo linkęs vertinti padėtį santūriai, bet real i stiškai. "
— Aš tiktai manyčiau,— tarė jis,— kad pirmiausia derėtų pranešti šito viešbučio vyresnybei, o. paskui pasidairyti, ar mano pažįstamas, numetęs pistoletą, nėra palikęs dar kokių pėdsakų. Jis dingo už „Mėnulio pjautuvo*1 kito galo, kur yra sodelis. Ten stovi suoliukai ir mėgsta rinktis valkatos.
Betarpiški . pasitarimai su viešbučio administracija ir vėlesni pasitarimai užuolankomis su policijos vyresnybe truko netrumpai, tad kai jie išėjo į ilgą-- klasikinį kolonados puslankį, jau buvo tamsu. „Mėnulio pjautuvas" atrodė nejaukus kaip.ir jo bendravardis danguje; pastarasis, skleisdamas ryškią, bet vaiduoklišką šviesą, kaip tiktai kilo iš už juoduojančių medžių viršūnių, kai jie, p a s ukę už namo kampo, atsidūrė prie nedidelio parko. Naktis tarsi užklojo šydu d i d žiąją dalį to, kas buvo grynai miestiška, dirbtina parke; kai ketvertas vyriškių įžengė į medžių šešėlį, visi pasijuto lyg s taiga at sidūrę už daugelio šimtų mylių nuo savo namų. Siek tiek paėjėjo- tylėdami, bet Olboinas, bene impulsyviausias iš visų, nebeištvėrė.
— Man jau gana,— sušuko jis,— pasiduodu! Nė sapne nesapnavau, kad ateisiu į tokį nuotykį, bet ką daryti, kai tas nuotykis pats ateina pas tave? Prašau atleisti, tėve Braunai, aš turbūt pereisiu į jūsų pusę, .kol jūsų pasakos pildysis. Nuo šiol aš tikiu p a sakomis. Stai jūs, misteri Vendemai, pareiškėte, jog esate ateistas ir tikite tiktai tuo, ką matote. Na1 tai ką jūs pamatėte? Ar, tei singiau, ko nematėte?
— Tai man žinoti,— atsainiai burbtelėjo Vendemas, krestelėdamas galvą.
— Viskas dėl to, kad šitas mėnuo ir medžiai dirgina kiekvieno nervus,— atkakliai tvirtino Feneris.— Mėnesienoje medžiai visada atrodo keist a i, jų šakos išsikėtoja. Pažiūrėkite kad ir į šitą...
— Taip,— tarė tėvas Braunas, stabtelėdamas ir įsižiūrėdamas į mėnulį pro šakų raizginį.— Iš- tiesų labai keista šaka.— Patylėjęs pridūrė: — Sakyčiau, kad tai nulūžusi šaka.
' Bet šį kartą jo balse pasigirdo tokia- gaidelė, kad bendrakeleiviai pašiurpo.. Iš tikrųjų, nuo medžio silueto, juoduojančio mėnulio fone, karojo kažkoks daiktas, panašus į nudžiūvusią šaką; tačiau tai nebuvo nudžiūvusi šaka. Kai jie priėjo arčiau, Feneris, ne savu balsu riktelėjęs, atšoko Į šalį. Paskui vėl pribėgo prie medžio ir atleido kilpą, veržiančią lieso žmogaus su nukarusiais žilų plaukų kuokštais kaklą. Nuleisdamas kūną žemėn, jis jautė, kad laiko rankose numirėlį. Virvė buvo daugybę kartų apvyniota apie šaką, 'ir tik trumpas galas karojo nuo jos iki lavono. Didelė sodo statinė buvo nuriedėjusi per kokį jardą į šalį nuo pakaruoklio kojų tartum suoliukas, nuspirtas savižudžio.
— O viešpatie! — sukuždėjo Olboinas; sunku suprasti, ar tai būta maldos, ar dievagojimosi.— Kaip tas tip'as pasakė? Jeigu jis sužinotų,, tai turbūt- pasikartų". Ar ne taip, tėve Braunai?
— Taip,— atsakė dvasininkas.
— Ir aš,— kimiai tarė Vendemas,— niekad nesapnavau, kad ką nors tokio pamatysiu arba pasakysiu. Bet ką gi čia bepridurti? Kad prakeikimas išsipildė?
Feneris stovėjo užsidengęs raf\komis veidą. Dvasininkas palietė jo alkūnę ir švelniai paklausė:
— Ar buvote labai prisirišęs prie velionio?
Sekretorius atitraukė rankas; išblyškęs jo veidas mėnesienoje atrodė pamėkliškas.
— Neapkenčiau jo iš 'visos širdies,— tarė jis,— ir jeigu jį nužudė prakeikimas, gal tai buvo manasis.
Dvasininko ranka spustelėjo sekretoriaus alkūnę; jis nuoširdžiai, kaip iki tol nebuvo kalbėjęs, tarė:
— Meldžiu nusiraminti, tai ne dėl jūsų prakeikimo.
Policijai nebuvo lengva apklausti ketvertą liudytojų, turinčių
ką pasakyti šitoje byloje. Visi jie buvo garbingi, netgi verti pasitikėjimo žmonės, o vienas, Saitas Vendemas, naftos tresto savininkas, labai galingas ir įtakingas. Pirmą policininką, išdrįsusį skeptiškai vertinti jo parodymus, išsyk pervėrė plieniniai magnato rūstybės žaibai.
— Nedrįskite man kartoti, kad laikyčiausi faktų,— šiurkščiai nutraukė jis.— Aš šimtus kartų laikiausi faktų, kai dar jūsų nebuvo pasaulyje, tik retais atvejais faktai laikydavosi manęs. Aš jums dėstau tikrus faktus, tik sugebėkite juos suprasti.
Apklausą atliekantis policininkas buvo jaunyvas ir neaukšto laipsnio; jis miglotai suvokė, kad milijonierius — tokia politinė figūra, su kuriai negalima elgtis kaip su eiliniu piliečiu. Todėl jis perdavė magnatą ir. kitus liudytojus flegmatiškesniam savo viršininkui, kažkokiam inspektoriui Kolinsui, žilam vyriškiui, įgudusiam kalbėti storžieviškai raminamu tonu;' jo išvaizda sakytum bylojo: aš geraširdis, bet neapkenčiu, kai paistomi niekai.
— Taigi, taigi,— pasakė j is, žiburiuojančiomis akimis nužvelgdamas tris liudytojus,— iš visko sprendžiant, smagi pasakaitė.
Tėvas Braunas grįžo prie savo kasdieninių priedermių, bet Sailas Vendemas atidėjo dar kokiai valandai net gigantišką naftos rinkų tyrimo' darbą, kad. paliudytų stulbinančius savo išgyvenimus. Fenerio sekretoriavimas faktiškai pasibaigė su darbdavio mirtimi. o impozantiškajam Artui Olboinui, nei Niujorke, nei kur nors kitur . neturinčiam kitų tikslų, tik Gyvybės Kvėpavimo platinimą ir Didžiosios Dvasios religijos skelbimą, šiuo metu netrukdė niekas. Tad visi trys išsirikiavo inspektoriaus kabinete, pasiruošę patvirtinti vienas kito parodymus.
— Gal bus geriau, jei iš pat pradžių pasakysiu,— žvaliai prabilo inspektorius,— 'kad beprasmiška pusti man į akis mistišką miglą. Aš praktikas, be to, policininkas, tad palikime tuos dalykus visokių religijų dvasininkams. Tas kunigas, atrodo, bus susukęs jums visiems galvas pramanais apie siaubingą mirtį ir atpildą, bet aš ketinu visiškai atriboti jj ir jo religiją nuo bylos tyrimo. Jeigu Vindas išėjo iš kabineto, vadinasi, kažkas jį išleido. Ir jeigu Vindas rastas pakartas po medžiu, vadinasi, kažkas jį ten pakorė.
— Teisingai,— tarė Feneris,— bet jeigu visi liudijame, kad niekas jo neišleido, tai problema, kaip jį kas nors sugebėjo pakarti?
— O kaip ant veido sugeba išaugti nosis? — savo ruožtu paklausė inspektorius.— Ant jo veido buvo nosis, o ant kaklo kilpa. Šitokie faktai, o aš, kaip jau minėjau, praktikas ir remiuosi tik faktais. Stebuklų pasaulyje nebūna, vadinasi, tai padarė žmogus.
Olboinas stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų; stambi jo figūra buvo ,tarsi natūralus fonas Heknesniems -ir judresniems vyrams, stovintiems priešakyje. Pamokslininkas panarino šarmotą galvą, lyg pasinėręs į savo- mintis, bet po paskutinių inspektoriaus žodžių kilstelėjo ją, papurtė liūto karčius, tarytum pabudęs iš snaudulio, nors dar apsvaigęs. Jis žingtelėja į grupelės vidurį, ir visiems pasirodė, jog tapo '<l.ar masyvesnis negu anksčiau. Jie turbūt per greit palaikė jį kvailiu arba šarlatanu; jis ne visiškai klydo, sakydamas jaučiąs savyje nepaprastą gyvybinę jėgą, kaip tas prerijų vėjas, vieną dieną galįs nupūsti visokią smulkmę.