— Vadinasi, jus, misteri Kolinsai, praktikas,— prabilo jis švelniai, bet ir įtaigiai.— Trumpoje kalboje jus du ar tris kartus pabrėžėte esąs praktikas, tad manau, nesuklydau. Ką gi, tai labai įdomus faktelis tam, kas imsis aprašinėti jūsų gyvenimą, išsilavinimą ir užstalės pokalbius, pridedant portretą, kai buvote penkerių metų amžiaus, jūsų senelės dagerotipą ir gimtojo miesto vaizdų. Esu tikras, kad jūsų biografas nepamirš paminėti ir to fakto, kad jūsų nosis buvo kaip mopso, ir dar su spuogu, ir kad buvote toks išpampęs, jog per pilvą nebematėte kojų. O kadangi jūs praktikas, tai gal bepraktikuodamas atgaivinsite Voreną Vindą ir jį patį pasiklausite, kaip žmogus išeina pro uždarytas medines duris. Bet man regis, jūs klystate. Jūs nesate praktiškas žmogus. Jūs praktiškas nesusipratimas, štai kas jūs. Aukščiausiasis panl')ro su mumis pajuokauti, sutverdamas jus.
Dramatiškai apsisukęs, jis gracingai žengė durų link, apstulbusiam inspektoriui dar nespėjus atgauti žadą; suvėlinti kontrargumentai nebegalėjo aptemdyti Olboino triumfo.
— Manau, kad jūs absoliučiai teisus,— pritarė Feneris.— Jeigu praktikai šitokie, geriau turėti reikalų su dvasininkais.
Kai valdžia suprato, kas šitos bylos liudytojai ir kokios galimos pasekmės, buvo dar kartą 'bandyta sukurti oficialią įvykio versiją.. Istorija jau prasiskverbė į laikraščių puslapius pačia sensacingiausiai ir netgi begėdiškai mistifikuota forma. Keli interviu su Vendemu apie paslaptingą nuotykį, straipsniai apie tėvą Brauną ir jo mistišką nuojautą netrukus privertė sluoksnius, formuojančius visuomenės nuomonę, imtis pastangų nukreipti ją išmintingesne vaga. Dar kartą paieškota aplinkinio, subtilesnio priėjimo ,prie nepatogių liudytojų. Jiems lyg tarp kitko buvo užsiminta, jog tokius anormalius reiškinius studijuojąs profesorius Veiras; jį itin sudominęs tas stebinantis atsitikimas. Profesorius Veiras, garsus psichologas, itin daug dirbęs kriminalistikos srityje. Tiktai vėliau jie sužinojo, kad jis palaiko ryšius su policija.
Profesorius Veiras buvo malonus džentelmenas, apsirengęs ramių šviesiai pilkų tonų kostiumu, su margu kaklaraiščiu ir smailia šviesia barzdele. Žmonėms, nesusidūrusiems su tam tikru mokslininkų tipu, jis labiau panėšėjo į peizažų tapytoją. Jo manieros darė ne tiktai mandagaus, bet ir atviro žmogaus įspūdį.
— Taip, taip, suprantu,—tarė jis šypsodamasis,— galiu įsivaizduoti, ką jums teko patirti. Policija neskina žvaigždžių tokiais atvejais, kai prireikia psichologijos išmanymo. Savaime aišku, senis Kolinsas pareiškė, kad j] tedomina faktai..Nesąmonė! Šitokiose bylose mums pabrėžtinai svarbu ne tiktai faktai. Kur kas svarbiau vaizduotė.
— Jūs manote,— grėsmingai paklausė Vendemas,— kad visa tai, ką mes laikome faktais, tėra vaizduotės žaismas?
— Jokiu būdu,— atsakė profesorius.— Aš tik manau, kad policija elgiasi kvailai, nuvertindama tokiose bylose psichologinį elementą. Be jokios abejonės, psichologinis elementas yra viskas visame kame, nors pas mus dar tik pradedama tai suprasti. Imkime, pavyzdžiui, elementą, vadinamą individualybe. Jau anksčiau esu girdėjęs apie tą dvasininką, tėvą Brauną, vieną pačių iškiliausių nūdienos asmenybių. Jas paprastai gaubia 6avita atmosfera,, ir nė vienas su juo bendraujantis žmogus nesuvokia, kiek jo nervai ir netgi pojūčiai gali būti tos atmosferos veikiami ir kokį laiko tarpą. Žmonės hipnotizuojami, taip, taip, nuolat hipnotizuojami; juk hipnozė, kaip ir visa kita, yra kokybės dalykas; ji šiek tiek veikia bet kuriame kasdieniškame pokalbyje ir visai nebūtina hipnotizuoti. scenoje, su fraku, žiopsant publikai. Tėvo Brauno religija seniai perprato šią aplinkos psichologiją, ji žino, kaip vienu metu paveikti visą organizmą, netgi sakykim uoslę. Ji išmano įdomiausius muzikos poveikio efektus gyvuliams bei žmonėms, ji gali...
— Nustokite! — nebeištvėrė Feneris.— Gal norite įteigti mums, kad jis atėjo koridoriumi, bažnyčios vargonais nešinas?
—- Na ką jūs, jis mob kur kas geresnių dalykų,— nusijuokė profesorius Veiras.— Jis sugeba sukoncentruoti visų tų dvasinių garsu ir vaizdinių ir netgi kvapų esmę į kelis santūrius gestus; virtuoziškai, kaip gerų manierų mokykloje. Galbūt jis pajėgus vien savo- buvimu taip sukoncentruoti jūsų mintis į antgamtiškus reiškinius, kad realūs dalykai nepastebimai išsisklaidys iš jūsų sąmonės. Jūs turbūt nenustebsite išgirdę,— kalbėjo jis, vėl tapdamas geraširdišku,— kad kuo daugiau mes tiriame tą problemą, tuo labiau abejotini darosi visi liudytojų parodymai. Nerasite nė vieno liudytojo iš dvidešimties, kuris būtų tikrai pastabus. Nė vieno iš šimto, kuris stebėtų profesionaliai, ir, tiesą sakant, nė vieno iš šimto, kuris galėtų iš pradžių stebėti, paskui įsiminti, ir galų gale papasakoti. Nuolatos kartojami moksliniai eksperimentai patvirtina, jog įtampos veikiami žmonės manydavo, jog durys uždarytos, kai jos būdavo atviros, arba atviros, kai jos būdavo uždarytos. Žmonės painiodavo langų ir durų skaičių sienoje, priešais kurią stovėdavo. Saulėtą vidurdienį- juos ištikdavo regėjimo haliucinacijos. Tai atsitikdavo netgi be kieno nors hipnotinio efekto; o juk šiuo atveju mes susidūrėme su labai stipria, turinčia įtaigos jėgą asmenybe, siekiančia, kad jūsų atmintyje užsifiksuotų tiktai vienas epizodas: padūkęs airis mojuoja pistoletu, paleidžia į dangų prakeikimą ir tuščią šūvį, kurio aidai sukėlė perkūniją.
— Profesoriau! - sušuko Feneris.— As net ir mirties valandą galėčiau prisiekti, kad durys nebuvo atsidariusios.
— Pastarieji eksperimentai,— lyg niekur nieko kalbėjo profesorius,— leidžia daryti prielaidą , kad mūsų sąmonė nėra nepertraukiama būsena, o greitai besikeičiančių vaizdų seka tartum kinematografe. Todėl gali pasitaikyti, kad kažkas,, taip sakant, praslenka' viena ar kita kryptimi, tarp kadrų. Tas kažkas pasinaudoja tik ta akimirka, kai įvyksta užtemimas. Sutartinė fokusininkų kalbai ir visi .rankų miklumo triukai susiję su tuo, ką mes vadiname juodais apakimo tvyksniais tarp regėjimo tvyksnių. Taigi tasai dvasininkas ir transcedentinių idėjų skelbėjęs Įteigė jums tras-cedentinį vaizdinį; pavyzdžiui, senovės keltą, kuris tarsi titanas sugriauna bokštą savo prakeikimu. Galbūt jis įtvirtino vaizdinį kokiu nors nežymiu, bet įsakmiu .gestu , nukreipdamas jūsų akis ir mintis į nežinomą piktadarį, tykantį apačioje. O galbūt dar kas nors atsitiko arba dar kas nors praėjo pro šalį.
— Vilsonas, Vindo tarnas, praėjo koridoriumi,— burbtelėjo Olboinas,— ir atsisėdo ant suolo laukti, bet nemanau, kad jis būtų itin išblaškęs mūsų dėmesį.
—- Labai ar nelabai — sunku šitą nuspręsti,— atrėmė Veiras, — bet tai galėjo atsitikti praeinant tarnui arba, kas labiau įtikėtina, jūsų akims sekant kokius nors dvasininko gestus, kai jis jums sekė stebuklingą pasaką. Kaip tik per vieną iš tų juodų tvyksnių misteris Vorenas Vindas ir išsmuko pro duris pasitikti savo mirties. Tai pats įtikimiausias išaiškinimas. Jis iliustruoja naują mokslo dėsnį: sąmonė yra ne ištisinė linija, o punktyrinė.
— Reto punktyro linija — sumurmėjo Feneris.— Dar tiksliau — vien juodi taškai.
— Nejaugi iš. tikrųjų tikite,— paklausė Veiras,— kad jūsų šefas buvo uždarytas kambaryje kaip kalėjimo kameroje?
— Jau geriau patikėti tuo, negu manyti, kad mane patį reikėtų uždaryti kambaryje — psichiatrinėje palatoje. Stai kodėl man nepatinka jūsų hipotezės, profesoriau. Aš greičiau patikėsiu dvasininku , kuris tiki stebuklu, negu liausiuos tikėjęs, kad kiekvienas žmogus turi teisę tikėti faktu. Dvasininkas man sako, kad žmogus kreipiasi į Dievą , apie kurį aš ničnieko nežinau, prašydamas atkeršyti už jo skriaudas pagal aukščiausiojo teisingumo dėsnius, <ajpie kuriuos taip pat ničnieko nežinau. Neturiu ko pridurti tuo klausimu,, nebent tai, kad nieko čia nenutuokiu. Bet jeigu to skurdžiaus airio malda ir pistoleto šūvis buvo išgirstas aukštybėse, tai jos gali reaguoti taip, kad mes nė nesuprasime. O jūs raginate netikėti šio pasaulio faktais, nors juos suvokia) penki mano jutimo organai . Anot jūsų, ištisa .procesija amų su muškietomis galėjo pramarširuoti per šitą kambarį, kol mes šnekėjomės, jei 'tik jie būtų stengęsi statyti kojas pagal mūsų protų užtemimų tvy.ksnius. Sventųjų tėvų stebuklai—krokodilo materializavima-sis arba apsiausto pakabinimas ant saulės spindulio—atrodo beveik natūralūs, lyginant su jūsiškiais.