— Na ką gi,— gana atžariai tarė profesorius Veiras,— jei jūs tvirtai nusprendėte 'tikėti savo dvasininku ir jo antgamtišku airiu, nieko nebegaliu pridurti. Gaila, kad neturėjote progos susipažinti su psichologija.
— Ko ne, tai ne,— šaltai atsakė Feneris,— užtat turėjau progą susipažinti su psichologais.
Ir mandagiai nusilenkęs, išsivedė savo delegaciją iš kabineto. Jis netarė nė žodžio , kol jie neišėjo į -gatvę, bet ten ugningai kreipėsi į abu bendraminčius.
— Paklaikę bepročiai! — tūžo Feneris.— Ar jie įsivaizduoja, kokia velniava užvirs pasaulyje, jeigu niekas nebetikės savo akims? Būtų gera paleisti kulką į jo kvailą makaulę, o paskui pasiaiškinti, kad tai padariau per tamsos tvyksnį. Ar tėvo Brauno stebuklas antgamtiškas, ar ne, bet jis pasakė, kad tas stebuklas įvyks, ir jis įvyko, O visi šitie prakeikti ekscentrikai- tesugeba spoksoti, kol kas nors dedasi, o paskui šaukti, kad to nebuvo. Klausykite, man regis, mes tiesiog privalome pagarsirtti tą mažytį tėvo Brauno sugebėjimų demonstravimą , Juk visi trys esame normalūs, blaiviai mąstantys žmonės, mes niekada niekuo netikėjome , Mes nebuvome išgėrę , nebuvome apimti religinės ekstazės. Stačiai viskas dėjosi taip , kaip jis buvo nusakęs.
— Visiškai sutinku,— tarė milijonierius.— Kas žino, gal čia prasi.de.da didi epocha religijos istorijoje; šiaip ar taip, ,tėvas Braunas, pats priklausantis šitai sferai, be abejonės, paliks joje ženklų pėdsaką.
Po kelių dienų tėvas Braunas gavo labai .mandagų laiškelį, pasirašytą Sailo T. Vendemo, kviečiantį nurodytą valandą atvykti į butą, iš kurio- dingo velionis Vindas, ir išsiaiškinti tą nepaprastą įvykį , Tas įvykis jau buvo pradėjęs dominuoti laikraščių puslapiuose, jo aprašymus visur entuziastingai garbstė' okultizmo entuziastai. Žingsniuodamas į „Mėnulio ,pjautuvą“ ir kopdamas laiptais į lifto aikštelę, tėvas Braunas matė rėksmingas antraštes: „Dingusio be žinios savižudybė11, „Prakeikimas užneria kilpą filantropui". Jis rado tą pačią trijulę, su kuria išsiskyrė: Vendemą, Olboiną ir sekretorių , bet iš karto pajuto. kad jų tonas visiškai pasikeitęs — pagarbus ir net nuolankus. Jie stovėjo prie Vindo stalo, ant kurio gulėjo didelis popieriaus lapas ir rašymo reikmenys; visi trys atsisuko pasisveikinti su juo.
— Tėve Braunai,— prabilo trijulės oratorius, žilaplaukis svečias iš Tolimųjų Vakarų, susikaupęs dėl savo vaidmens atsakingumo,— pasikvietėme jus čia, visų pirma norėdami atsiprašyti ir padėkoti. Mes pripažįstame, kad kaip tik jūs pirmas pajutote ženklą, iš. dangaus. Mes visi trys buvome kietakakčiai skeptikai, bet dabar supratome, jog žmogus privalo pramušti tą kiautą, jei nori aprėpti didžiąsias paslaptis už savo suvokimo ribų. Jūs pripažįstate tas paslaptis, pripažįstate nematerialistinį reiškinių aiškinimą, ir mes pasitikime jumis. Antra, mes jaučiame, kad šitas .dokumentas būtų neužbaigtas .be jūsų parašo. Mes surašėme tikslius faktus Psichikos reiškinių tyrinėjimo draugijai, nes laikraščių pranešimų negalėtume pavadinti tiksliais. Papasakojome, kaip gatvėje buvo ištartas prakeikimas; kaip žmogus buvo uždarytas šitame kambaryje' tartum kalėjimo kameroje; kaip prakeikimas tirpdyte ištirpdė jį ore, o paskui nesuvokiamu būdu materializavo pakaruokliu savižudžiu. ■ Tai ir viskas, ką galime pasakyti apie šitą istoriją, bet mes visa tai žinome ir patys matėme. Kadangi jūs pats pirmas patikėjote stebuklu, mes visi manome, kad jums ir dera pasirašyti čia pirmam.
— Bet, tiesą sakant, man nesinorėtų čia. pasirašyti,— sutrikęs tarė tėvas Braunas..
— Nenorite pasirašyti pirmas?
— Ne, aš apskritai nenoriu čia pasirašyti,— kukliai atsakė tėvas Braunas.— Supraskite, mano profesijos žmogui netinka juoktis iš stebuklų.
— Bet juk jūs pats tai pavadinote stebuklu,— išpūtė akis Olboinas.
—' Nuoširdžiai apgailestauju,— tarė tėvas Braunas.— Deja, bus atsitikęs nesusipratimas. Nemanau, kad būčiau tai vadinęs stebuklu. Aš tiktai pasakiau, kas gali atsitikti. Jūs prieštaravote, kad to negali atsitikti, nes tai Qfitų stebuklas. Bet atsitiko. Ir jūs pasakėte, kad tai stebuklas. Bet nuo pradžios iki pat pabaigos aš nepasakiau nė žodžio apie stebuklus arba magiją, arba apie panašius dalykus.
— O aš maniau, jūs" tikite stebuklais,— įsiterpė sekretorius.
— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— aš tikiu stebuklais. Aš tikiu, kad yra tigrų žmogėdrų, bet nematau jų bėgiojant aplinkui. Jeigu man reikia stebuklų, žinau, kur jų ieškoti.
— Aš nesuprantu jūsų požiūrio, tėve Braunai,— nuoširdžiai prisipažino. Vendemas.— Juk jis labai ribotas, o- jūs man neatro-dote ribotas, nors esate dvasininkas. Nejau nematote, kad šitoks stebuklas apverstų aukštyn kojomis bet kokį materializmą? Jis garsiai paskelbtų pasauliui, kad nežemiškos jėgos gali veikti ir veikia. Jūs pasitarnautumėte religijai kaip nė vienas dvasininkas iki jūsų.
Tėvas Braunas šiek tiek įsitempė, apkūni jo figūra Įgijo kažkokio nesąmoningo ir neapibrėžto orumo.
— Nejaugi siūlote, kad aš pasitarnaučiau religijai sąmoningu melu? Ne visai aiškiai supratau,'ką jūs norėjote pasakyti; atvirai kalbant, ir jums pačiam tai nėra aišku. Galbūt melu ir galima pasitarnauti religijai, bet esu tvirtai Įsitikinęs, kad Dievui nepasitarnausi melu. Ir jeigu primygtinai postringaujate, ar jums nebūtų naudinga šiek tiek apie tai išmanyti?
— Man sunku jus suprasti,— prisipažino milijonierius.
— Aš taip ir maniau,— paprastai tarė tėvas Braunas.— Jūs teigiate, kad čia veikė nežemiškos jėgos. l(as per nežemiškos jėgos? Turbūt nemanote, kad viešpaties angelai nunešė ir pakorė jį ant parko medžio? O dėl puolusių angelų — ne, žinoma, ne. Sitą nedorą darbą padarė žmonės, bet jie ir' liko savo nedorumo rėmuose. jie nebuvo tokie nedori, kad pasinaudotų piktųjų dvasių pagalba. Aš šį tą nutuokiu apie satanizmą, kaip nuodėmklausys privalau nutuokti. Zinau, kas tai yra ir kaip pasireiškia tikrovėje. Tai ir puikybė, ir klasta. Tai savimeilė, tai noras bauginti nekaltus tik dalinai paaiškinamais dalykais, šiurpinti vaikus. Stai kodėl satanistai taip yra pamėgę paslaptis ir įšventinimus, ir slaptas draugijas, ir taip toliau..Jų akys mato tiktai save; kad ir kokie būtų didingi ir .grėsmingi, jie visada tuo dangsto niekingą, beprotišką grimasą.— Omai jis pasipurtė lyg nuo ledinio vėjo gūsio.— Gal jau pakaks, patikėkite manimi, jie čia niekuo dėti. Nejaugi manote, kad tam vargšui pakvaišusiam mano airiui, galvotrūkčiais bėgusiam gatve, iškart išplepėjusiam man pusę to, ką žinojo, ir pasprukusiam iš baimės, kad neišplepėtų daugiau,— nejaugi manote, kad šėtonas būtų patikėjęs jam savo paslaptis? Aš galiu patikėti, kad jis buvo susimokęs su dviem kitais, dar žemiau puolusiais negu jis, bet kai prabėgdamas skersgatviu jis iššovė iš pistoleto ir suriko prakeikimą, jis buvo nesavas iš įniršio.
— Bet ką visa ta velniava reiškia?—- net pyktelėjo Vendemas. — Žaislinis pistoletas ir prasčioko prakeikimas negali padaryti to, kas įvyko, jei čia' nėra' stebuklo. Vindas nuo to nedingtų kaip dūmas ir neatsirastų už ketvirčio mylios su kilpa ant kaklo.