— Negali tai negali,— griežtai tarė tėvas Braunas,— o .ką jis gali padaryti?.
— Ir vėl nebesuprantu jūsų,- niūriai tarė milijonierius.
— Aš sakau: ką jis gali padaryti? — pakartojo dvasininkas, pirmąkart lyg ir imdamas nekantrauti..— Jūs vis kartojate, kad tuščias pistoleto šūvis negalėjo, padaryti to, negalėjo padaryti ano; kad jeigu viskas klostėsi taip, negalėjo įvykti žmogžudystė arba negalėjo įvykti stebuklas. Ar jums neateina į galvą paklausti save: o kas gi galėjo atsitikti? Kas atsitiktų, jeigu kažkoks beprotis nei iš šio, nei iš to pykšteltų iš pistoleto po jūsų langu? Kaip tada pasielgtumėte?
Vendemas susimąstė.
— Turbūt žvilgtelėčiau pro langą,— tarė jis.
— Taip,— tarė tėvas Braunas,— jūs žvilgtelėtumėte pro langą. Stai ir visa istorija. Liūdna istorija, bet jau baigta. Beje, yra ir lengvinančių aplinkybių..
— Tai kodėl žvilgtelėjimas pro langą nužudė jį? — paklausė Olboinas.— Juk jei būtų iškritęs pro langą, lavonas būtų gulėjęs skersgatvyje..
— Ne,— tyliai tarė tėvas Braunas.— Jis neiškrito. Jis pakilo aukštyn,
Jo žodžiai nuskambėjo tartum gongo dūžis, tartum lemties balsas, bet jis kalbėjo toliau:
— Jis p<rkilo, bet ne su sparnais; ne su gerųjų ar blogųjų angelų sparnais. Jis pakilo ant virvės galo, taip kaip jį matėte parke. Kilpa suspaudė kaklą tą akimirką, kai jis iškišo galvą pro langą. Turbūt prisimenate Vilsoną, galiūną jo tarną, o juk Vindas buvo ne ką sunkesnis už krevetę. Argi Vilsonas neišėjo į viršutinį aukštą, pilną paketų, perrištų virvėmis? Ar po tos dienos matėte Vilsoną? Drįstu manyti, kad ne.
— Kitaip tariant,— prabilo sekretorius,— Vilsonas ištraukė jį iš lango tartum upėtakį meškere?
— Taip,— atsakė dvasininkas,— ir per kitą langą nuleido žemyn, į parką, kur trečiasis sąmokslininkas pakorė jį ant medžio. Prisiminkite, kad skersgatvis visada tuščias, kad., priešpriešiais aklina siena, kad viskas buvo padaryta per penkias minutes po to, kai airis davė ženklą šaudamas. Nusikaltėlių buvo trejetas; ar galėtumėte atspėti, kas jie?
Visi trys spoksojo į tuščią lango kva d r a tą ir akliną baltą s ieną už jo; nė vienas neatsiliepė.
— Beje,— tarė tėvas Braunas,-nemanykite, kad smerkiu jus dėl antgamtiškų išvadų. Priežastis iš tiesų labai paprasta. Visi
trys prisiekinėjote, kad esate užkietėję materialistai , o faktiškai visi balansavote ant tikėjimo ribos — tikėjimo bet kuo. Siandieną taip balansuoja tūkstančiai žmonių, bet ant siaurutės ribos ilgai neišstovėsi. Jūs nenurimsite, kol kuo nors neįtikėsite; štai kodėl misteris Vendemas peršukavo naujausias religijas , misteris Olboinas cituoja Šventąjį Raštą, kurdamas savąją kvėpavimo religiją, o misteris Feneris bamba ant to paties Dievo, kurį neigia. Stai čia ir pasireiškia jūsų dvilypumas: tikėti nenatūraliais reiškiniais jums atrodo natūralu, o pripažinti tik natūralius — nenatūralu , Juk tereikėjo menkučio .postūmio, kad patikėtumėte- tuo, kas nenatūralu , antgamtiška, nors tikrumoje tie reiškiniai buvo visai natūralūs. Ne tiktai natūralūs , bet tiesiog nenatūraliai paprasti. Man rodos, .paprastesnę istoriją sunku ir sugalvoti.
Feneris susijuokė , bet tuoj pat apsiniaukė ,
— Niekaip nesuprantu vieno dalyko,— tarė jis.— Jeigu tai padarė Vilsonas,, tai kodėl Vindas laikė tokį žmogų ir netgi artimai bendravo? Kodėl jį nužudė žmogus, su kuriuo .kasdien bendravo ilgus metus? Juk jis garsėjo sugebejimu iškart permatyti žmones.
Tėvas Braunas trinktelėjo skėčiu į grindis , nors retai teparodydavo savo pyktį.
— Taip,— tarė jis. bevefk įniršęs,— dėl to jį ir nužudė. Kaip tiktai dėl to. Kad įsivaizdavo esąs žmonių likimų teisėjas ,
Trijulė sužiuro į jį, bet jis kalbėjo toliau , lyg jų čia nė nebūtų ,
—- Kas yra. žmogus, užsimanęs teisti kitus? — paklausė jis , nelaukdamas atsakymo.— Juk šitie trys — tai valkatos, kurie kadaise paprašė išmaldos , o jis mikliai, net nedvejodamas pavarė juos į kairę ir į dešinę , sakytum neegzistuotų nei mandagumas, nei noras pasikalbėti, nei teisė pasirinkti draugą. Dvi dešimtis metų ruseno jų neapykanta, kilusi tą akimirką, kai jis vos žvilgtelėjęs nusprendė jų likimus ,
— Taip,— tarė sekretorius.— Dabar aš supratau... ir supratau, kaip jūs, suprantate... viską viską
— Tebūnu aš prakeiktas, jei ką nors supratau,— garsiai sušuko nenustygstantis džentelmenas iš Tolimųjų, Vakarų.— Tas jūsų Vilsonas su airiu atrodo du galvažudžiai, nudobę savo geradarį. Mano moralė, ar tai religija, ar ne., neturi gailesčio, šitokiems kraugeriškiems piktadariams.
— Taip.— jie piktadariai,— ramiai .pasakė Feneris.— Aš jų visai neteisinu , bet turbūt tėvo Brauno pareiga melstis už visus žmones, net ir tokius...
— Taip,— patvirtino tėvas Braunas,-mano pareiga melstis už visus žmones. net ir už tokius kaįp Vorenas Vindas ,
DARNVEJŲ GIMINES LEMTIS
Du peizažistai stovėjo įsižiūrėję į tą patį peizažą, jūros peizažą. Abiems jis imponavo, nors įspūdžiai šiek tiek ir skyrėsi. Vienam iš jų. kylančiai Londono žvaigždei, šis vaizdas buvo nematytas ir neįprastas. Kitam, vietiniam dailininkui, nors žinomam šiek tiek plačiau,— matytas jau ne sykį, ir gal kaip tik todėl dar įspūdingesnis..
Jei vertintume koloritą. ir natūrą dailininkų akimis, tai prieš juos driekėsi smėlio ruožas, o viršum jo saulėlydžio dangaus ruožas, nuspalvinąs apylinkę niūriais tonais: vaiduokliškai žalzganais, bronziniais, rudais ir pilkai rusvais; ne blankiais, o slėpinin-įgesniais gal net už' auksą, Tas lygias linijas ardė vienui vienas ilgas pastatas, nusitęsęs kone iki pat vandens; aplink jį' vešančios piktžolės ir nendrės tartum susiliejo su jūros dumbliais. Labiausiai krito į akis apgriuvusi viršutinė namo dalis, žiojėjanti gausybe langų kiaurymių ir vakarėjančiame danguje juoduojanti it karkasas, Apatiniame aukšte beveik visi langai buvo užmūryti, jų kontūrai vos- beįžiūrimi prietemoje, Bet vienas langas tebebuvo langas; visų keisčiausia, kad jame švietė žiburys,
— Ir kas |gali gyventi šituose griuvėsiuose? — sušuko londo-nietis, stambus, bohemiškos -išJVaizdos jaunuolis, truputį sendinamas susivėlusios rudos barzdos; visame Celsyje jis buvo žinomas !kaip Haris Peinas,
— Galite pagalvoti, kad vaiduokliai,— atsiliepė jo bičiulis Martinas Vudas.— Na .ką. gi, žmonės, kurie ten gyvena, tikrai panašūs į vaiduoklius,
Gal paradoksalu, bet londonietis, triukšmingai betarpiškas ir naivus, atrodė beveik kaimietis, o vietos dailininkas — įžvalgesnis ir daugiau patyręs žmogus, žiūrintis į jį su vyresniojo atlaidumu, Ir iš tiesų ori laikysena, tamsūs drabužiai, kJvadratinis neišraiškingas veidas ir glotniai nuskusti skruostai teikė jam pranašumo,
— Zinia, tai tiktai laiko ženklas,— kalbėjo jis toliau,— tikriau , ženklas praėjusių senų laikų, nusinešusių garsias gimines. Tame name gyvena paskutinieji kilmingos Darnvėjų giminės palikuonys,-bet mūsų dienomis nedaug surastumėte vargingesnių už juos, Jie nepajėgūs sutvarkyti viršutinio aukšto ir priversti lindėti tų griuvėsių apačioje, tarsi kokie šikšnosparniai arba pelėdos. O juk jie turi šeimyninių portretų iš Rožių karų laikotarpio, pirmųjų portretinės tapybos Anglijoje ■ pavyzdžių, Kai kurie nuostabūs; aš tai žinau, nes Darnvėjai buvo prašę manęs juos restauruoti.
Ypač vienas, iš pačių ankstyviausių, toks išraiškingas, kad net šiurpas -nukrečia'.
— O mane šiurpas nukrečia tik pažiūrėjus į ią laužą,— pasakė Peinas.
— Teisybę s,akant, ir .mane,— pritarė bičiulis.
Jiems nutilus, p,asigirdo šiuršenimas nendrynuose, abu nervingai krūptelėjo-—pakrantėje, lyg pabaidytas paukštis. šmėkštelėjo tamsus šešėlis. Bet tai būta tiktai vyriškio. sparčiai žingsniuojančio su juodu lagaminėliu rankoje; skvarbios akys prakauliame išgeltusiame- jo veide nepatikliai nužvelgė atvykėlį.