— Nesiryžčiau to tvirtinti,— santūriai paprieštaravo Vudas.— Meistrai darbavęsi tada, kai realizmas dar tiktai formavosi, kai dar niekam nė minties nekildavo juo piktnaudžiauti, tapydavo kur kas realistiškiau, negu mes manome. Jie tiksliai perteikdavo detales, kurias nūnai suvokiame sąlyginai. Galbūt jūs pasakysite, kad šito žmogaus antakiai ar akiduobės kiek asimetriški, bet jeigu jis staiga pasirodytų. čia, pats įsitikintumėte, kad vienas jo antakis aukštesnis. Aš nenustebčiau, jei jis būtų šlubas, o ta koja — sąmoningai nutapyta kreiva.,
— Betgi jis į velnią panašus! — ūmai ištrūko Peinui.— Atleiskite mano netaktą, dvasiškas tėve.
— Nieko baisaus, aš tikiu velniu,— atsakė dvasininkas keista veido išraiška.— Beje, legendose velnias irgi šlubas.
—— Klausykite—— užprotestavo Peinas,— nejau pradėsite įtikinėti kad jis velnias! Bet velniai rautų, kas jis per vienas?
— Lordas Darnvėjus, gyvenęs Henriko Septintojo ir Henriko Aštuntojo laikais,— paaiškino bičiulis.— Tarp kitko, ir apie jį pasakojamos įdomios legendos. Viena susijusi, su užrašu ant rėmo. Smulkiau apie tai galimai sužinoti iš užrašų senovinėje knygoje, kurią aptikau šiuose namuose. Abu tekstai labai įdomūs.
Peinas pasilenkė arčiau ir sukinėdamas galvą ėmė skaityti archaišką užrašą ant rėmo kraštų. Pakeitus senąją rašybą tas užrašas rimavosi daugmaž į tokį ketureilį:
Su septintuoju įpėdiniu aš sugrįšiu,
Su septintuoju dūžiu vėl išeisiu.
Ir nieks tą valandą manęs nesulaikys,
O mylima išverks akis.
— Nuo tokių eilių nyku darosi— tarė Peinas,—galbūt todėl, kad ničnieko nesupratau.
— Dar nykiau pasidarys, kai suprasite,— pusbalsiu tarė Vudas.— Vėliau surašyta1 kronika, kurią radau senoje knygoje:, išsamiai pasakoja, kaip tas gražuolis sugalvojo tokį savižudybės būdą, kad žmonai buvo nukirsta galva už jo nužudymą. Kita kronika, rašyta1 žymiai Vėliau, mini tragediją, įvykusią po septynių kartų, karaliaujant Georgams. Tas septintasis Darnvėjus nusižudė, prieš tai apdairiai įbėręs nuodų į žmonos vyno taurę. Tvirtinama, kad abi savižudybės Įvyko septintą valandą vakaro. Man peršasi išvada, kad tas tipas iš tikrųjų sugrįžta kas septinta karta ir, kaip sako eilėraštis, sukelia nekasdieniškų rūpesčių lengvapėdei damai, sutikusiai už jo tekėti..
— Sitas argumentas,— tarė Peinas,— gali šiek tiek nejaukiai nuteikti sekantį septintą džentelmeną.
Vudas pritildė balsą vos ne iki kuždesio.
— Tas, kurio laukiama atvykstant šįvakar, ir yra septintas.
Haris Peinas staiga atsitiesė ir atstatė galingą krūt i n ę ir pečius, tarytum žmogus, nusimetęs naštą.
— Kokius niekus mes visi tauzijame,— sušuko jis.— Esame išsilavinę žmonės ir, jei neklystu, gyvename mokslo amžiuje. Kol nebuvau prisikvėpavęs šitos prakeiktos priplėkusios atmosferos, kaip gyvas nebūčiau patikėjęs, kad galėčiau kalbėti apie tokius dalykus neprunkš'damas.
— Jūsų teisybė,— pritarė Vudas.— Kai pagyveni ilgesnį laiką šitoje požemio pilyje, daug ką imi matyti kitaip. Prisiplūkiau į valias restauruodamas šitą portretą; pradėjau jausti, kad jis kažkaip keistai veikia mane. Kitąsyk negaliu nuvyti minties, kad drobėje, nutapytas veidas kur kas gyvesnis negu šičia gyvenančių žmonių numirėliškos fizionomijos. Jis nelyginant talismanas ar magnetas valdo stichijas, nulemia žmonių bei daiktų ,likimus. Turbūt pagalvosite, kad nusifantazavau.
— Kas čia per triukšmas? — ūmai sukluso Peinas.
Visi nuščiuvo, bet nieko nebuvo girdėti, tiktai iš toli sklido monotoniškas jūros ošimas. Paskui jiems ,pradėjo rodytis, kad per tą ošimą prasimuša žmogaus balsas, iš pradžių kimiai, paskui vis garsiau ir arčiau. Greit nebeliko abejonių: kažkas lauke ūkavo.
Peinas atsisuko į žemą langą- ir pasilenkė prie jo. Per langą nieko negalėjai matyti, išskyrus griovyje tyvuliuojantį vandenį, kuriame atsispindėjo dangus ir kranto ruoželis. Bet apverstas vaizdas buvo pasikeitęs. Nuo .pakibusio kranto šešėlio kilo dar du tamsūs šešėliai — žmogaus kojos, stovinčios ant to kranto., Per siaurą lango ovalą buvo matyti tik tos dvi kojos, juoduojančios blyškaus melsvai raudono saulėlydžio fone. Atidžiai žiūrėdamas per langelį, Peinas visas persimainė.
— Kažkaip keistai jis stovi! — tarė jis nesavu balsu.
— Ne ne,— pa,kuždomis ramino jj Vudas.— Atspindžiai dažnokai šitaip iškraipo. Raibuliuoja vanduo, o jums atrodo...
— Kas atrodo? — griežtai paklausė dvasininkas.
— Kad tas žmogus apšlubęs kaire koja.
Ovalinis langas iš pat pradžių. atrodė Peinui kažkoks stebuklingas veidrodis, o dabar jam pasivaideno, kad mato tame lange-veidrodyje ir kitus nesuvokiamus likimo ženklus. Salia žmogaus vandenyje atsispindėjo dar kažkas, ko Peinas ^negalėjo' suprasti: trys plonytėlaitės kojos blyškiame dangaus fone, tarytum greta nepažįstamojo stovėtų trikojė pabaisa' —'milžiniškas voras ar paukštis. Paskui jo atminty iškilo realistiškesnis vaizdas: pagoniško orakulo trikojis. Omai trikojis dingo, o žmogaus kojos dingo iš regėjimo lauko.
Peinas atsisuko ir išvydo priešais save išbalusį mažordomo veidą; šis prasižiojo kažką sakyti ir iš burnos kyštelėjo vienintelis dantis.
— Tai jis atvyko,— tarė senasis Vainas.— Sįryt atplaukė garlaivis iš Australijos.
Grįždami iš bibliotekos į pokylių salę, jie girdėjo atvykėlio žingsnius dundant laiptais žemyn; jis tempė su savim, kažkokius daiktus, sudarančius nedidelį jo bagažą. Pamatęs vieną iš jįj, Peinas atlėgo ir nusijuokė. Paslaptingas trikojis pasirodė besąs fotoaparato teleskopinis stovas, lengvai sumaunamas ir ištraukiamas; ir pats j] tempiantis žmogus taipogi atrodė realus ir žemiškas. Jis dėvėjo tamsų, bet sportiško kirpimo kostiumą, pilkus flanelinius marškinius, sunkūs p batai gana nepagarbiai kaukšėjo senovinių menių tyloje. Kai jis ėjo artyn susipažinti su lūkuriuojančiu būreliu, buvo sunku pastebėti, kad jis šlubuoja. Tuo labiau kid Peinas, kaip ir visi kiti, negalėjo atitraukti akių nuo jo veido.
Australas, matyt, pajuto, kad jj pasitinka kažkaip keistai ir nejaukiai, bet kiekvienas iš čia esančių būtų galėjęs prisiekti, kad jis nežino, kodėl taip yra. Mergina, jau lyg ir sužadėta su juo, be abejonės, patraukė savo grožiu, bet, matyt, ir išgąsdino. Senasis mažordomas pasveikino jį su beveik feodalinių laikų ceremonialu, bet spoksojo į jį lyg į šeimos vaiduoklį. Dvasininko žvilgsnis buvo neįspėjamas, gal dėl to dar labiau slegiantis. Peino mintys pradėjo krypti nauja linkme — jis pajuto likimo ironiją, būdingą graikų tragedijoms. Pirma jis įsivaizdavo- nepažįstamąjį esant šėtoną, bet tikrovė, ko gero, buvo dar baisesnė, nes atvy-'kusysis įkūnijo aklą likimą. Darėsi kraupu, pagalvojus, kad jis eina į nusikaltimą nieko nenujausdamas kaip koks Edipas. Į giminės pilį jis atvyko taip nerūpestingai nusiteikęs, kad, vos išvydęs ją, sustojo nufotografuoti; bet netgi fotoaparatas ūmai tapo pa našus į tragiškosios pitijos trikojį.
Siek tiek vėliau, atsisveikindamas, Peinas nustebo, pajutęs, kad svečias ne toks nepastabus, kaip jam atrodė. Australas negar ■ siai pasakė jam:
— Neišeikite... ar bent netrukus vėl ateikite. Jūs panašus į gyvą žmogų. Nuo šitų namų man kraujas stingsta gyslose.
Kai Peinas iškopė į paviršių iš tų beveik požemio menių, visa krūtine įkvėpė nakties oro ir jūros kvapų, pasijuto tarsi ištrūkęs iš sapnų pragaro, kuriame grūdasi vienas per kitą įvykiai, bauginantys ir kartu nerealūs. Keistojo giminaičio atvykimas buvo per daug netikėtas ir, taip sakant, neįtikinantis. Jo bruožuose tarytum atgimė veidas iš portreto; tas antrininko panašumas baugino Peiną lyg kokia dvigalvė pabaisa. Tačiau ne viskas toje pilyje jam atrodė košmaras ir ne australo veidas giliausiai įstrigo atmintin.