— Berods, jūs sakėte,— kreipėsi Peinas į daktarą, jiems žir,gs-niuojant per juosvą smėlj palei juoduojančią jūrą,— sakėte, kad tą jaunikaitį sužiedavo su mis Darnvėj dėl šeimyninės sutarties ar kažko panašaus? Toks įspūdis, kad pasakojate perskaitytą romaną.
— Istorinį romaną,— pataisė daktaras Barnetas.— Darnvėjai užmigo letargo miegu prieš kelis šimtmečius, kai tebebuvo gyvi papročiai, apie kuriuos dabar tik skaitome knygose. Taip, atrodo, iš tiesų egzistuoja šeimos tradicija tuokti antros ar trečios eilės giminaičius, norint išvengti turto dalybų. Mano. galva, didžiai kvaila tradicija; ir jeigu jie dažnai ,tuokiasi tarpusavyje, pagal paveldimumo dėsnius neišvengiamai išsigimsta.
— Aš nemanyčiau, kad visi tos šeimos nariai išsigimę,'-- paprieštaravo Peinas.
— Ko gero, ne,— sutiko daktaras,— tas jaunuolis neatrodo išsigimęs, nors jis ir raišas.
— Jaunuolis! — sušuko Peinas, ūmai kažko įpykęs.—Jeigu jūs manote, kad jaunoji dama išsigimusi, tai drįstu manyti, kad jūst) paties skonis bus išsigimęs.
Daktaro veidas apsiniaukė.
— Manau, kad apie tai žinau (šiek tiek geriau už jus,— atrėžė
jis.
Likusią kelio dalį abu tylėjo; kiekvienas jautėsi nepagrįstai buvęs storžievis ir dėl to susilaukęs tokio pat nepelnyto atkirčio. Peinas dabar trko vienas su savo mintimis, nes jo bičiulis Vudas užtruko pilyje kažkokiais reikalais, susijusiais su paveikslais.
Peinas nesidrovėdamas naudojosi pusbrolio iš kolonijų kvietimu dažniau lankytis; atvykėlis vis dar jautės i it nesavas. Sekančiomis savaitėmis jis kur kas detaliau apžiūrėjo Darnvėjų pilies tamsius interjerus; beje, vertėtų paminėti, kad jis ne visą laiką s.kyrė pusbrolio iš kolonijų nuotaikai praskaidrinti. Mis D a rnvėj melancholija buvo labiau įsisenėjusi, tad ją dar labiau reikėjo' pralinksminti,— žodžiu, jis buvo pasiryžęs negailėti jėgų. Tačiau sąžinė retkarčiais imdavo .graužti jį, o padėties neaiškumas trikdė. Slinko savaitės, bet iš _naujojo Darnvėjaus elgesio negalima buvo suprasti, ar jis jaučiasi senos tradicijos įpareigotas, ar ne. Jis klydinėja tamsiomis galerijomis, ilgai stoviniuoda-
priešais lemtingąjį paveikslą. Sito . namo-kalėjimo- šešėliai jau ■kaupėsi virš jo galvos; australo pasitikėjimas savimi kasdien vis labiau tirpo. O Peinui niekaip nesisekė išsiaiškinti to, kas jam buvo svarbiausia. Kartą jis pabandė atverti širdį bičiuliui Martinui Vudui, kuris, kaip paprastai, triūsė pri e paveikslų, bet ir iš jo neišgirdo padrąsinančio žodžio.
—■ Man rodos, jums nėra ko ,kištis,— trumpai drūtai pasakė Vudas,— juk jie susižadėję.
— Savaime aišku, nesikišiu, jei jie susižadėję,— atrėmė bičiulis,— o jeigu ne? Aišku, aš nė neužsiminiau mis Darnvėj, bet ją pakankamai dažnai matau ir įsitikinau, kad ji nesijaučia sužadėta, net jei ir pripažįsta, kad taip buvę sutarta. O pusbrolis apie tai nekalba, lyg iš viso nebūtų nieko girdėjęs. Juk šitoks neaiškumas visus dirgina.
— Užvis labiausiai jus,— šiurkštokai pastebėjo Vudas.— Bet j e igu norite žinoti mano nuomonę, tai aš manau, !tad jis tie s io g bijo.
— Bijo, kad ji atstums? — paklausė Peinas.
— Priešingai: kad sutiks,— atsakė Vudas.— Dėl Dievo meilės, nežiūrėkite į mane tokiomis akimis! Aš nemanau, kad jis bijotų m is Darnvėj. Jis bijo paveikslo.
— Paveikslo? — perklausė Peinas.
— Prakeikimo, siejamo su paveikslu, — pat i ksli n o Vudas.— Ar jau pamiršote ketureilį apie Darnvėjų lemtį, laukiančią jo ir jos!
— Zinia, nepamiršau, bet paklausykite,— ėmė karščiuotis Peinas,— ir Darnvėjų lemties negalima dvejopai aiškinti. ,Iš pradžių sakėte, kad negaliu nieko tikėtis dėl šitos tradicijos, paskui — kad p ap ročio negalima laikytis dėl pr a k e i kimo. Bet jeigu p rakei -kimas gali sugriauti tradiciją, tai kodėl mis Darnvėj privalu laikytis tos tradicijos? Jeigu jie bijo tuoktis vienas su .kitu, vadinasi, kiekvienas iš jų gali tuoktis su kuo nori, ir dramos' kaip nebūta. Kodėl aš privalau saugoti jų šeimos tradicijas labiau už juos pačius? Man rodos, jūsų požiūris visai nelogiškas.
— Cia ir pats velnias koją nusilaužtų,— piktai burbtelėja Vudas, ir vėl įniko stuksenti plaktuku porėmj.
Ir š.tai vieną rytą naujasis paveldėtojas nutraukė užsitęsusią ir slopią tylą. Jis pasielgė šiek tiek nelauktai, gal kiek ir stačiokiškai, kaip, matyt, buvo pratęs, bet aiškiai kupinas dorų ketinimų. Australas atvirai paprašė jam patarti, bet ne vieno ar kito kaip Peinas, o visų iš karto. Kalbėdamas jis kreipėsi j visus susirinkusius, tartum politinis veikėjas, atvykęs pas rinkėjus. Jis pavadino tai „kortų atskleidimu". Laimė, mis Darnvėj nedalyvavo šitame forume; Peinas net pasipurtė, įsivaizdavęs, kaip ji būtų čia jautusis. Bet australas buvo nuoširdus; jam atrodė natūralu prašyti pagalbos ir informacijos. Jis sušaukė savotišką šeimos .tarybą ir paklojo savo kortas ant stalo, teisingiau sviedė jas ant stalo kaip nevilties apimtas žmogus, kurį dieną naktį persekioja neišsprendžiama problema. Per trumpą laiką pilies šešėliai, žemi langai ir įsmukusios grindys keistai paveikė jį, dar padidino tam tikrą panašumą, kuris nėjo visiems iš galvos.
Penketas vyriškių, skaičiuojant ir daktarą, sėdėjo aplink stalą. Peinas išsiblaškęs pagalvojo, kad vienintelės ryškios spalvos kambaryje— jo paties vasarinis kostiumas ir rudi plaukai, nes dvasininkas ir mažordomas buvo apsitaisę juodai, o Vudas ir Dam-vėjus kaip paprastai vilkėjo tamsiai pilkais kostiumais, kurie čionai atrodė beveik juodi. Galbūt dėl to kontrasto jaunuolis ir pavadino jį gyvu žmogumi. Tą akimirką Darnvėjus ūmai pasisuko krėsle, ir dailininkas net nustėro, suvokęs, kad jis kalba apie patį baisiausią dalyką pasaulyje.
— Ar čia yra tiesos?—paklausė jis.— Aš klausinėju save, kol ima svaigti galva. Nebūčiau patikėjęs, kad kada nors galvosiu apie tokius dalykus,— bet vis mąstau apie tą portretą, apie tą eilėraštį, ir apie sutapimą, ar kaip jūs šitai pavadintumėte... ir mane ima krėsti šaltis. Ar čia yra1 tiesos? Ar egzistuoja Damvėjų lemtis, ar tai tik idiotiškas atsitiktinis sutapimas? Ar turiu teisę vesti, ar aš tuo prisišauksiu iš dangaus kažką tamsaus, šiurpaus, nežinomo ant savo ir ant kito žmogaus galvos?
Jo žvilgsnis .klajojo aplink stalą ir įsmigo j ramų dvasininko veidą; atrodė, jog australas dabar kalba tik jam. Praktiškas Peino protas sukilo besiklausant, kaip prietarų problema pateikiama svarstyti tam kupinam prietarų tribunolui. Jis sėdėjo greta Darn-vėjaus ir Įsikišo dvasininkui dar nespėjus atsakyti.
— Aš sutinku, kad sutapimai stebinantys,— prabilo Peinas apsimestinai nerūpestingai,— tačiau mes...— Ir nuščiuvo it perkūno trenktas. Darnvėjus gręždamasis pasuko galvą, kairysis antakis kilstelėjo ir akimirką veidas iš portreto spoksojo į jj. Panašumas buvo toks kraupus, kad visi sudrebėjo. Senajam mažordomui ištrūko kimus atodūsis..
— Ne, tai beviltiška— išstenėjo jis— tai, su kuo mes susidūrėme, per daug siaubinga.
— Taip,— negarsiai pritarė dvasininkas,— mes iš tiesų susidūrėme su kažkuo siaubingu, siaubingiausiu iš visų man žinomų dalykų — su kvailumu.
— Ką jūs pasakėte? — perklausė Darnvėjus, nenuleisdamas nuo jo akių.
— Aš pasakiau: su kvailumu,— pakartojo dvasininkas.— I— šiol nesikišau, nes tai ne mano reikalas; aš tik laikinai pavaduoju šitos parapijos ganytoją ir lankydavausi pilyje mis Darnvėj kvietimu. Bet jeigu klausiate mane tiesiai, ką gi, mielai atsakysiu. Visiškai neabejoju, kad nėra jokios Darnvėjų lemties, drau-džiamčios jums vesti bet kurią merginą. Nė vienam žmogui negali būti nulemta padaryti net menkiausią nuodėmę. O ką jau kalbėti apie tokias sunkias kaip savižudybė ar žmogžudystė. Negalima priversti jūsų elgtis prieš savo sąžinę vien tik dėl to, kad jūsų pavardė Darnvėjus, o ne, sakysim, Braunas. Braunų lemtis,— pridūrė jis su sarkazmu,— arba dar geriau: „Tragiškoji Braunų lemtis".