— Ir j ūs nuoširdžiai patariate man šitaip galvoti? — sušuko aust ralas.
— Patarčiau jums daugiau galvoti apie kitką,— linksmai atsakė dvasininkas.— Kodėl apleidote besivystantį fotografijos meną? Kur pasidėjo jūsų aparatas? .. Sičia, apačioje, be abejonės, tamsu, bet viršutinio aukšto arkų nišose nesunkiai galima įsirengti puikiausią laboratoriją. Keletas darbininkų bematant uždengtų stiklinį stogą.
— Nejaugi? — užprotestavo Martinas Vudas.— O aš maniau, kad ikai,p tiktai jūs. iš paskutiniųjų .ginsite šituos nuostabius gotiškus skliautus. Juk tai bene geriausia, iką jūsų religija yra davusi pasauliui. Man atrodė, kad kaip tiktai jūs turėtumėte gerbti šitokį meną. Negaliu suprasti, kodėl pajutote tokį potraukį fotografavimui.
— Aš pajutau potraukį dienos šviesai,— atsakė tėvas Braunas,— ypač šitoje abejotinoje istorijoje; o fotografija, turi tą privalumą, kad priklauso nuo. dienos šviesos. O jeigu jūs nesuprantate, kad galėčiau sumalti j miltus visus pasaulio gotikinius skliautus, jei ta kaina išsaugočiau nors vienai žmogaus sielai ramybę, tai nutuokiate apie mano religiją dar mažiau negu jums atrodo.
Jaunasis australas pašoko iš vietos tartum naujai gimęs.
— Dievaži! Tai bent žodžiai! — sušuko jis.— Prisipažįstu, nesitikėjau to išgirsti iš jūsų. O žinote, dvasiškas tėve, aš įrodysiu , .kad dar nesu suguręs.
Senukas mažordomas nenuleido nuo jo išgąstingai nerimastingo žvilgsnio, tarytum jaunuolio protrūkyje būtų įžvelgęs pražūtį.
— Ir 'ką jūs ketinate .daryti? — virpančiu balsu paklausė.
— Ketinu nufotografuoti portretą,— atsakė Darnvėjus.
Tačiau savaitei tepraslinkus susikaupė tamsūs negandos debesys, užtemdę sveikos nuovokos saulę, kurios veltui šaukėsi dvasininkas, ir vėl nugramzdino pilį j Darnvėjų lemties sutemas. Įrengti naują studiją buvo visai nesunku; viduje ji nė kiek nesiskyrė nuo kitų studijų — tuščia, erdvi ir sklidina dienos šviesos. Bet žmogus, užlipęs laiptais iš požemio tamsumos, pasijusdavo lyg įžengęs j tviskantį, nenusakomą kaip praeitis pasaulį. Vudas, gerai ištyrinėjęs ' pilį, nugalėjo savo estetines pretenzijas ir pasiūlė įrengti tamsiąją laboratoriją kambarėlyje, kažkaip išlikusiame tarp antrojo aukšto griuvėsių. Darnvėjus, pasislėpęs nuo baltos dienos šviesos, kuisdavosi ten, apšviestas vyšninės lempos šviesos. Vudas kažkokia proga pajuokavo, kad ta raudona lempa padarė iš jo vandalą; tamsus kambarėlis su kruvinais atspindžiais ant sienų atrodė romantiškas tartum alchemiko ola.
Tą dieną, kai Darnvėjus buvo nusprendęs fotografuoti paslaptingąjį portretą , jis atsikėlė auštant ir vieninteliais sraigtiniais laiptais, jungiančiais abu aukštus, atsinešė Ji iš bibliotekos. Atrėmė portretą ant molberto, nutvieksto ryškios dienos šviesos, o priešais pasistatė fotoaparato trikojį. Jis pasakė norįs pasiųsti portreto reprodukciją žinomam antikvarui, rašiusiam straipsnį apie Darnvėjų pilies senienas. Tačiau visi suprato, jog antikvaras—.tik priedanga daug gilesniems dalykams. Tai buvo savotiška dvasinė dvikova — jei ne Darnvėjaus su demonišku paveikslu, tai bent Darnvėjaus su jo paties dvejonėmis. Jis ryžosi' suremti akis į akį blaivią fotografijos realybę su tamsia portretine mistika — ar naujojo meno saulės šviesa neišsklaidys senojo nakties šešėlių.
Galbūt todėl jis panoro viską daryti pats, nors ir žinojo taip ilgiau užtruksią. Kad ir kaip ten būtų, apsilankiusiems studijoje eksperimento dieną nesinorėjo ten ilgiau užtrukti, nes Darnvėjus buvo užsidengęs .galvą aparato gaubtu ir nesileido į kalbas. Ma-žordomas atnešė jam pietus, nes Darnvėjus atsisakė nusileisti žemyn; po kelių valandų senasis tarnas sugrįžo ir rado maistą beveik suvalgytą, bet, išnešdamas indus, vietoj padėkos išgirdo tik niurnėjimą. Peinas užlipo pažiūrėti, kaip jam sekasi, bet, kadangi fotografas nebuvo nusiteikęs šnekėtis, sugrįžo į apačią. Tėvas Braunas taip pat apsilankė studijoje neįkyriu pretekstu — perduoti Darnvėjui laišką nuo eksperto, kuriam buvo ketinama siųsti fotografiją. Jis paliko, laišką ant tuščios ryškinimo vonelės ir nusileido žemyn. Savo mintimis apie tą erdvų stiklinį narvą, kupiną dienos šviesos ir entuziasto. užsispyrimo—pasaulį, kurį tam tikra prasme sukūrė jis pats,— dvasininkas nepasidalino su niekuo. Beje, netrukus jis turės prisiminti, kad paskutinis nulipo įvijais laiptais, jungiančiais abu aukštus,, palikdamas viršuje vienišą vyriškį tuščiame kambaryje. Visi kiti stoviniavo svetainėje, esančioje greta bibliotekos, prie masyvaus juodmedžio laikrodžio, panašaus į titanišką karstą.
— Na, kaip sekasi Darnvėjui? — šiek tiek vėliau paklausė Peinas.— Juk jūs .ką tik aplankėte jį.
Dvasininkas persibraukė ranka kaktą.
— Nepagalvokite, kad man galvoje pasimaišė,— tarė jis, liūdnai šypteldamas.— Turbūt nuo dienos šviesos studijoje man a. raibo akys. Bet, garbės žodis, Darnvėjaus figūra, stovinti priešais tą portretą, kažkurią akimirką pasirodė man keista.
— O, tai dėl jo raišumo,— skubiai atsakė Barnetas.— Mes visi tą Žinome.
— Ką gi mes žinome? — šaižiai, bet pritildytu balsu paklausė Peinas.— Nemanau, kad mes viską arba' bent ką nors apie tai žinome. Kas atsitiko jo kojai? Ir kas atsitiko jo protėvio kojai?
— Apie tai šiek tiek rašoma knygoje, kurią neseniai varčiau šeimos archyve,— tarė Vudas.— Aš jums ją atnešiu.— Ir jis dingo bibliotekoje. .
— Man rodos,— ramiai tarė tėvas Braunas,— misteris Peinas paklausė ne šiaip sau.
' — Galiu iškloti viską iš karto,— pasakė Peinas dar tyliau.— Galų .gale juk viską galima logiškai išaiškinti. B.et kuris žmogus gali nusigrimuoti pagal portretą. Ir 'ką mes žinome apie tą Da m -vėjų? Elgiasi gana keistai...,
Visi nustebę sužiuro į jį, tik dvasininkas atrodė visiškai ramus.
— Manau, .kad senasis portretas niekada nebuvo fotografuotas,— tarė jis.— Todėl Darnvėjus ir nori tai padaryti. Nematau čia nieko blogo.
— Viskas labai paprastai išaiškinama,— tarė Vudas šypsodamasis; jis ką tik sugrįžo su knyga rankoje. Tuo metu jam už nugaros juodmedžio laikrodžio mechanizmas sugirgždėjo ir nuskambėjo septyni ritmingi dūžiai. Kartu su paskutiniu dūžiu viršuje kažkas driokstelėjo, ir namas sudrebėjo tarsi nuo perkūnijos. Tėvas Braunas puolė prie įvijų laiptų ir buvo jau ant trečios pakopos, bet tuo metu viskas nutilo.
— O Viešpatie! — sukliko Peinas.— Juk jis ten vienas!
. — Taigi, rasime jį ten vieną,— tarė tėvas Braunas neatsigręždamas ir dingo viršuje.
Likusieji, atitokę nuo išgąsčio, suparalyžiavusio kūną, vienas per kitą puolė akmeniniais laiptais aukštyn, į naująją studiją. Tėvas Braunas neapsiriko: jie rado Darnvėjų vieną, gulintį tarp aparato duženų; trys ilgos štatyvo kojos styrojoi groteskiškai atsikišusios, o sutrauktoji jo paties koja juodavo ant jgrindų kaip ketvirtoji. Iš pirmo žvilgsnio juoduojanti krūva atrodė apglėbta didžiulio šiurp'aus voro. Vos palietus paaiškėjo, kad Darnvėjt'" nebegyvas. Tik portretas kaip tniekur nieko stovėjo' ant molberttJ, geriau įsižiūrėjus imdavo rodytis, kad jo akys piktdžiugiškai šaiposi.
Gal valandai praslinkus, tėvas Braunas, besistengdamas apraminti paklaikusius namiškius, susidūrė su senuoju mažordomu, kažką murmančiu panosėje, monotoniškai, kaip anas laikrodis, Ūksėjęs ir mušęs mirties valandas. Net nesuprasdamas žodžių, dvasininkas žinojo, ką senis kartoja: