Omai ji. nusišypsojo..
— Man regis, supratau. Nors kalbate kaip lunatikas, aš supratau. O kas jį nužudė?
— Aš nežinau,— atsakė jis negudraudamas,— bet tėvas Braunas žino. Tėvas Braunas pasakė, kad tai padarė valia, laisva kaip jūros vėjas.
— Tėvas Braunas nuostabus žmogus,— patylėjusi tarė ji,— jis buvo vienintelis šviesulys mano gyvenime, kol...
— Kol? — perklausė Peinas, impulsyviai palinkdamas prie jos; jis taip stumtelėjo bronzinę baidyklę, kad toji vos išsilaikė ant postamento..
— Na, kol nepasirodėte jūs,— tarė ji ir vėl šyptelėjo.
Šitaip ėmė busti iš miego pilis. Siame pasakojime nebus aprašomos visos to pabudimo, stadijos, nors daug kas įvyko anksčiau, negu pakrantę užklojo naktis. Kai Haris Peinas vėl žingsniavo namo, jis buvo kupinas laimės, kaip tiktai gali būti laimingas žmogus mūsų laikiname pasaulyje. Jis brido per tamsius smėlynus, tuos pačius smėlynus, kuriuose tiek kartų. klajojo, norėdamas užsimiršti. Šį kartą viskas jame skambėjo, raudona jūra jo gyslose pasiekė aukščiausią potvynio ribą. Jo galvoje plaukė vaizdai, kaip pilis vėl skendi gėlynuose, bronzinis tritonas spindi lyg auksas, o fontanas trykšta tyru vandeniu ar vynu. Ir visa tai sutvisko, pražydo nuo vienintelio žodžio —„žmogžudystė", nors jis vis dar neperprato jo reikšmės. Jis tiesiog patikėjo tuo ir pasielgė išmintingai, nes buvo vienas iš tų žmonių, kurie girdi tiesos balsą.
Praslinko daugiau kaip mėnuo, kol Peinas pagaliau sugrįžo namo, į Londoną, susitikti su tėvu Braunu ir parodyti jam fotografiją. Širdies reikalai klostėsi sėkmingai, kiek tai įmanoma šitokios tragedijos šešėlyje, tad ir toji tragedija mažiau slėgė jį; antra vertus, ją vis tiek dengė Darnvėjų lemties šešėlis. Pastaruoju metu jis turėjo begales darbų, ir tik tada, kai Darnvėjų namuose gyvenimas lyg ir tvirtai įėjo į vėžes, o portretas seniai kabėjo ankstesnėje vietoje bibliotekoje, Peinui pavyko nufotografuoti jį su magnio blykste. Prieš pasiųsdamas fotografiją antikvarui, kaip buvo sutarta, Peinas užvežė ją dvasininkui, primygtinai to prašiusiam.
— Negaliu jūsų suprasti, tėve Braunai,— prisipažino jis.— Jūs elgiatės taip lyg būtumėt senų seniausiai išsprendęs tą problemą.
Dvasininkas susikrimtęs papurtė galvą.
— Turbūt aš kvailas per visą pilvą, bet niekaip neperprantu vienos smulkmenos. Viskas taip aišku, taip paprasta iki tam ti' momento, o paskui... Gal leistumėte man žvilgtelėti į fotografiją?
Jis pakėlė nuotrauką prie akių ir žemažiūriškai prisimerkė.
— Ar kartais neturite didinamojo stiklo? — paklausė po kelių akimirkų.
Peinas padavė jam stiklą, ir dvasininkas įniko įdėmiai studijuoti fotografiją. Po kurio laiko jis prabilo:
— Įsižiūrėkite į knygą lentynos krašte, prie pat rėmo; ji vadinasi „Popiežės Joanos istorija". Hm, Įdomu... O štai kita knyga, tiesiai virš jos, ant nugarėlės įspausta kažkas apie Islandiją. Viešpatie! Kaip netikėtai kitąsyk atsiskleidžia tiesa! Ir koks aš mulkis, kad nepastebėjau to būdamas tenai!
— Tai ką jūs čia aptikote? — nekantriai paklausė Peinas.
— Paskutinę nusikaltimo grandį,— atsakė tėvas Braunas,— ir tik dabar supratau visumą. Taip, manau, kad galėčiau .nupasakoti tą tragišką istoriją nuo pat pradžios iki pat pabaigos.
— Bet. kaip? — negalėjo atsistebėti Peinas.
— Ogi štai kaip,— šypsodamasis atsakė dvasininkas: — Darnvėjų bibliotekoje atsirado knygos apie popiežę Joaną ir Islandiją; taip pat dar viena, kurios pavadinimas prasideda: „Frydricho religija ... “ k kurį užbaigti man nebūtų sunku.
Matydamas pašnekovą nekantraujant, jis prabilo rimčiau:
— Tiesą sakant, šita smulkmena, paskutinė grandis, nėra jau tokia svarbi šioje istorijoje, buvo kur kas keistesnių dalykų, netgi tokių, kuriuos palaikėme akivaizdžiais įrodymais. Pradėsiu nuo to, kas turbūt gerokai jus nustebins. Darnvėjus mirė ne septintą valandą vakaro. Jis buvo nebegyvas visą dieną.
— Nustebins — šiek tiek per švelnus žodis,— niūriai pasakė Peinas,— juk abu matėme jį tą dieną vaikštinėjant po studiją.
— Ne, nematėme,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Mes tiktai matėme, ar manėme, kad matome jj, nustatinėjantį fotoaparatą. Argi jo galva nebuvo po juodu gaubtu, kai ėjote per kambarį? Bent taip buvo main įėjus. Neatsitiktinai p figūra pasirodė man keista. Ne dėl to, kad koja būtų buvusi trumpesnė, o dėl to, •kad ji tokia nebuvo. Jis vilkėjo tokiais pat tamsiais rūbais, bet žmogus, besistengiantis imituoti kitam žmogui būdingą pozą, visada krinta į akis, nes atrodo įsitempęs ir nenatūralus.
— Nejau iš tiesų manote,— sušuko Peinas krūptelėdamas,— kad ten buvo ne Darnvėjus?
— Ten buvo žudikas,— tarė tėvas Braunas.— Jis nužudė Darnvėjų dar auštant ir paslėpė lavoną tamsiame kambarėlyje, ir pat s pasislėpė ten pat. Juk ten ideali vieta slapstytis, paprastai niekas ten. neužeina, o jei ir užeitų, tai ne ką tematytų. O septintą valandą jis nuvertė lavoną ant grindų, kad būtų galima viską aiškinti Darinvėjų prakeikimu.
— Vis tiek nesuprantu,— prisipažino Peinas,— kodėl jis ėmėsi slapstyti lavoną keturiolika valandų? Kodėl jo- nenužudė septintą valandą vakaro?
— Leiskite man savo ruožtu paklausti jus,—1 tarė dvasininkas.— Kodėl portreto taip ir nenufotografavo? Todėl kad žmogžudys skubėjo nužudyti Darnvėjų, kol tas nespėjo- nufotografuoti. Matyt, jam buvo- labai svarbu, kad fotografija nepatektų ekspertui, žinančiam Darnvėjų relikvijas.
Patylėjęs dvasininkas negarsiai tęsė:
— Ar dar nesupratote, kaip viskas paprasta? Juk ir jūs pats buvote padaręs vieną prielaidą, tačiau tikrovė pasirodė besanti dar paprastesnė. Jūs pasakėte, kad bet kuris žmogus gali nusigrimuoti ir pasidaryti panašus į vaizduojamąjį sename portrete. Bet juk kur kas lengviau padaryti paveikslą panašų į gyvą žmogų. Trumpai tariant, jokios Darnvėjų lemties nebuvo. Nebuvo senovinio portreto, nebuvo senovinio ketureilio, nebuvo nei legendos apie vyrą, pražudžiusį savo žmoną. Tačiau buvo kitas žmogus, labai klastingas ir labai sumanus, kuris norėjo pražudyti varžovą, kad pasigrobtų jo nuotaką.
Dvasininkas liūdnai šyptelėjo tartum ramindamas ir tarė:
— Turbūt pagalvojote, kad kalbu apie jus. Tačiau ne jūs vienas lankėte tuos namus dėl romantiškų paskatų. Jūs pažįstate tą žmogų,, gal būtų teisingiau pasakius, manote, kad pažįstate. Tačiau Martino Vudo, menininko ir senienų rinkėjo, sieloje žiojėjo tamsios bedugnės, kurių neįtarė esant nė vienas iš jo pažįstamų dailininkų. Pamenate, Jį pakvietė į pilį restauruoti ir katalogi-zuoti paveikslų; nusigyvenusių aristokratų kalba tai reiškia, kad jis turėjo- pasakyti Darnvėjams, ko verti jų meno turtai. Jie nei kiek nebūtų nustebę, jeigu pilyje būtų atsiradęs portretas, kurio anksčiau niekas nematė. Bet tą paveikslą reikėjo meniškai nutapyti, ir Vudas tą padarė. Gal ir teisingi buvo jo žodžiai, kad jeigu tai ne Holbeino, tai ne menkesnio genijaus kūrinys.
— Aš pritrenktas,— tarė Peinas,— bet man iškyla - dešimtys klausimų, į kuriuos neturiu atsakymų. Iš kur jis sužinojo, kaip atrodo. Darnvėjus? Ir kaip jis jį nužudė? Gydytojai, atrodo, taip ir nesusigaudė.
— Mačiau pas mis Darnvėj fotografiją, kurią atsiuntė australas prieš atvykdamas,— atsakė dvasininkas.— O sužinojus, kaip atrodo naujasis įpėdinis, nebuvo sunku padaryti visa kita. Gal mes nežinome smulkmenų, bet jas galima numanyti. Pamenate, jis dažnai talkininkaudavo Darnvėjui tamsiame kambaryje; man rodos, tai ideali vieta, na, sakysim, įdurti žmogui užnuodyta adata., kai aplink pilna nuodų. Žodžiu, visa tai nesunkiai įvyk-
21. Tėvas Bra unas doma. Aš negalėjau suprasti kitko: kaip Vudas sugebėjo vienu metu būti dviejose vietose. Kaip jis galėjo ištempti lavoną iš tamsaus kambario ir atremti į fotoaparatą taip, kad po kelių sekundžių nugriūtų, nenulipdamas laiptais žemyn — ir tuo pačiu metu ieškoti bibliotekoje, knygos? Aš buvau mulkis, kad nė nepažvelgiau į knygas bibliotekos lentynose. Tiktai dabar, šitoje fotografijoje, atsitiktinai pastebėjau paprasčiausią faktą — knygą apie popiežę Joaną.