Brienė susirangė po apsiaustu, o jai prie šono jau žiovavo Podrikas. Ne visada buvau tokia įtari! — atsakydama norėjo šūktelėti ji Krabui. Kai buvau maža, tikėjau, kad visi vyrai yra kilnūs kaip mano tėvas. Net ir tie, kurie jai sakydavo, kokia ji graži mergaitė, kokia aukšta, kokia nuovoki ir protinga ir kaip grakščiai ji šoka. Bet septonė Rela atvėrė jai akis. „Jie taip šneka tik todėl, kad nori pelnyti tavo lordo tėvo palankumą, — paaiškino jai moteris. — Tiesą suprasi pažvelgusi į žiūrimąjį stiklą, o ne klausydamasi, ką mala vyrų liežuviai.“ Tai buvo žiauri pamoka, kurią gavusi Brienė baisiai raudojo, bet kartu ir užsigrūdino tam, kas vėliau nutiko Haigardene, kai seras Hailas ir jo draugai ėmė žaisti savo žaidimą. Mergelė šiame pasaulyje turi būti įtari, kitaip ji neilgai bus mergelė, ėmus lyti pagalvojo ji.
Bendrose riterių turnyro kautynėse prie Karčiojo tilto ji susirado savo „gerbėjus“ ir vieną po kito juos nugalėjo: ir Farou, ir Ambrosą, ir Gauruotį, ir Marką Malendorą, ir Reimondą Neilandą, ir Vilą Gandrą. Ji nubloškė nuo žirgo Harį Sojerį, suskaldė Robinui Poteriui šalmą ir apdovanojo jį bjauriu randu. Kritus paskutiniam iš jų, Motina atsiuntė jai Koningtoną. Tą kartą seras Ronetas rankoje laikė kalaviją, o ne rožę. Kiekvienas kirtis, kuriuo Brienė jį pavaišindavo, buvo mielesnis už bučinį.
Tą dieną paskutinis jos įtūžį pajuto Loras Tairelis. Jis Brienės niekada nemergino ir apskritai net kreiva akimi į ją nežiūrėjo, bet tądien ant jo skydo buvo nupieštos trys auksinės rožės, o Brienė jų nekentė. Pamačiusi gėles, ji įtūžo ir pasijuto kupina jėgų. Miegoti nuėjo galvodama apie jųdviejų dvikovą ir apie tai, kaip seras Džeimis apgaubia jai pečius vaivorykštiniu apsiaustu ir po smakru jį susega.
Kitą rytą tebelijo. Jiems papusryčiavus Vikruolis Dikas pasiūlė laukti, kol lietus liausis.
— O kada jis liausis? Rytoj? Po dviejų savaičių? O gal tuomet, kai vėl ateis vasara? Ne. Turime apsiaustus ir mūsų laukia ilgas kelias.
Merkė visą dieną. Siauras keliukas, kuriuo jie jojo, netrukus virto purvyne. Keli medžiai, kuriuos jie matė, stirksojo pliki, o nesiliaujantis lietus nukritusius jų lapus suplakė į šliuksinčią rudą paklotę. Nors ir su voverės kailių pamušalu, Diko apsiaustas permirko ir Brienė matė, kad jis dreba. Staiga jai to vyro pagailo. Aiškiai matyti, kad pastaruoju metu jam trūko maisto. Ji ėmė abejoti, ar kažkur iš tiesų yra kontrabandininkų urvas arba sugriuvusi Šnabždesių pilis. Alkani vyrai gali iškrėsti bet ką. Ši kelionė galbūt sąmokslas, skirtas jai apmulkinti. Toks įtarimas ją suerzino.
Kurį laiką atrodė, jog nesiliaujantis lietaus šnarėjimas vienintelis garsas pasaulyje. Nieko nepaisydamas, vikruolis Dikas atkakliai jojo į priekį. Brienė atidžiai stebėjo jį, susikūprinusį, tarsi tas lenkimasis arčiau balno gugos būtų galėjęs apsaugoti jį nuo drėgmės. Šį kartą sutemus pašonėje nebuvo nei kaimo, nei medžių, galėjusių teikti jiems užuoglaudą. Keliauninkams teko nakčiai įsikurti tarp didžiulių akmenų, per penkiasdešimt jardų toliau nuo potvynio vandens žymės. Akmenys bent jau saugojo nuo vėjo.
— Šiąnakt bus geriau budėti, miledi, — pasakė Krabas Brienei, mėginančiai iš jūros išmestų sausuolių kaip nors įkurti laužą. — Tokioje vietoje kaip ši gali būti šliuksėtojų.
— Šliuksėtojų? — Brienė įtariai jį nužvelgė.
— Pabaisų, — mėgaudamasis šiuo žodžiu, paaiškino Vikruolis Dikas. — Kol neprieini arčiau, jie atrodo kaip žmonės, bet jų galvos per didelės, o ten, kur tikriems žmonėms želia plaukai, jiems auga žvynai. Jie balsvi kaip žuvies pilvas ir su plėvėmis tarp pirštų. Šliuksėtojai visada šlapi ir atsiduoda žuvimi, bet už storų atsikišusių lūpų turi dvi eiles žalių ir aštrių kaip pjūklas dantų. Kai kas sako, girdi, Pirmieji Žmonės visus juos išžudė, bet tokiomis kalbomis netikėk. Jie ateina naktį grobti neklaužadų mažų vaikučių tapsėdami plėvėtomis pėdomis ir šliuksėdami. Mergaites pasilieka giminei tęsti, o berniukus suvalgo — sudrasko tais aštriais žaliais dantimis. — Jis plačiai nusišypsojo Podrikui. — Jie tave sudorotų, vaikine. Gyvą suėstų.
— Tegul tik pamėgina, aš juos nugalabysiu. — Podrikas delnu palietė savo kalaviją.
— Pamėgink. Imk ir pamėgink. Šliuksėtojų taip lengvai neįveiksi. — Dikas pamerkė akį Brienei. — Ar tu — negera mergaitė, miledi?
— Ne.
Tik kvaila. Kad ir kiek kibirkščių Brienė įskėlė su savo titnagu ir plienu, medis buvo pernelyg drėgnas ir neįsidegė. Prakurai rūko, ir tiek. Suirzusi ji atsisėdo nugara atsirėmusi į akmenį, tvirčiau susisupo į apsiaustą ir susitaikė su mintimi, jog teks praleisti šaltą ir drėgną naktį. Kramtydama bryzelį kietos sūdytos jautienos, ji svajojo apie šiltą maistą, o Vikruolis Dikas pasakojo, kaip seras Klarensas Krabas įveikė šliuksėtojų karalių. Jis puikus pasakotojaSy turėjo pripažinti Brienė, bet linksminti kalbomis mokėjo ir Markas Malendoras su savo beždžionėle.
Lijo ir saulėlydžio jie nematė, be to, neregėjo ir patekant mėnulio, mat dangus buvo apniukęs ir pilkas. Naktis buvo tamsi, be žvaigždžių. Pritrūkęs istorijų, Krabas atsigulė miegoti. Netrukus užknarkė ir Podrikas. Brienė sėdėjo atsirėmusi į riedulį ir klausėsi bangų šniokštimo. Ar tu prie jūros, Sansa? — svarstė ji. Ar Šnabždesiuose lauki laivo, kuris niekada neatplauks? Kas tave lydi? Jis sakė, kad plaukti norėjo trys žmonės. Ar prie judviejų su seru Dontosu prisidėjo Kipšas, ar radai savo mažąją sesutę?
Diena buvo ilga ir Brienė jautėsi pavargusi. Net sėdint atsirėmus į riedulį, net aplink tyliai šnarant lietui, nejučia jai ėmė merktis akys. Du kartus ji buvo beužsnūstanti. Antrą sykį pabudo beveik tą pačią akimirką besidaužančia širdimi, įsitikinusi, kad prie jos stovi kažkas aukštas ir milžiniškas. Brienės kojos ir rankos buvo sustirusios, apsiausto skvernai užkritę ant kulkšnių ir jas tarsi supančioję. Keliais spyriais ji išsivadavo iš pančių ir atsistojo. Vikruolis Dikas susirangęs gulėjo prie akmens, gana giliai įsirausęs į šlapią, sunkų smėlį, ir miegojo. Sapnas. Tai buvo tik sapnas.
Galbūt ji suklydo palikusi serą Kreitoną ir serą Iliferį. Rodos, jie buvo sąžiningi vyrai. Jei su manimi būtų jojęs Džeimis… — pagalvojo Brienė, bet Džeimis buvo karaliaus sargybos vyras ir privalėjo saugoti karalių. Be to, ji troško būti su Renliu. Prisiekiau, kad jį apsaugosiu, ir neapsaugojau. Paskui pažadėjau už jį atkeršyti ir… neatkeršijau. Užuot vykdžiusi pažadą, pabėgau su ledi Ketlina, bet apvyliau ir ją. Pasikeitė vėjo kryptis ir dabar lietaus lašai ritosi jos skruostais.
Kitą dieną kelias dar susiaurėjo ir iš pradžių virto akmenuotu takeliu, o paskui beveik visiškai išnyko. Prieš vidurdienį prie vėjo nugairintos uolos papėdės jis staiga baigėsi. Aukštai, ant tos uolos, dunksojo nedidelė pilis, niūriai žvelgdama į jūros bangas, o apniukusio pilko dangaus fone buvo matyti trys kreivi jos bokštai.
— Ar tai Šnabždesiai? — paklausė Podrikas.
— Ar ji tau panaši į prakeiktus griuvėsius? — atšovė Krabas ir nusispjovė. — Tai Siaubūno Guolis, buvusi senojo lordo Bruno rezidencija. Tačiau čia kelias baigiasi. Nuo čia mus ves tik pušys.
Brienė atidžiai apžiūrėjo uolą.
— Kaip mes ant jos užjosime?
— Paprastai. — Vikruolis Dikas pasuko savo arklį. — Laikykis arčiau Diko. Šliuksėtojai linkę grobti atsiliekančius.