Netrukus paaiškėjo, kad kelias aukštyn — tai status, akmenuotas ir slaptas takas, iškirstas uolos plyšyje. Didžioji jo dalis buvo atsiradusi natūraliai, tačiau šen bei ten buvo iškirsti kopimą lengvinantys laiptai. Iš abiejų pusių juos supo stačios uolų sienos, per šimtmečius nugairintos vėjo ir išėsdintos sūraus vandens. Kai kur jos buvo įgavusios beveik stebuklingus pavidalus. Jiems kopiant kelis juos parodė Vikruolis Dikas.
— Štai žmogėdros galva, matai? — tarė jis ir, pamačiusi ją, Brienė nusišypsojo. — O ten — akmeninis drakonas. Antras sparnas jam nutrupėjo dar tais laikais, kai mano tėvas buvo mažas berniukas. Virš jo kybo nusvirę speniai, kaip kokie raganos papai. — Ir jis atsigręžęs užmetė akį į Brienės krūtinę.
— Sere… Miledi… — sunerimęs prabilo Podrikas. — Ten raitelis.
— Kur?
Ant uolų jokio raitelio nebuvo matyti.
— Ant kelio. Ne akmeninis raitelis. Tikras. Jis seka paskui mus. Antai, — parodė vaikinas.
Sėdėdama balne, Brienė atsisuko. Jie buvo užkopę taip aukštai, kad jiems prieš akis atsivėrė daugybė jūros pakrantės lygų. Žirgas risnojo tuo pačiu keliu kaip ir jie, tik porą mylių atsilikęs. Ir vėl? Brienė įtariai nužvelgė Vikruolį Diką.
— Nešnairuok į mane, — tarė Krabas. — Tas raitelis, kad ir kas jis toks, su senuoju Vikruoliu Diku neturi nieko bendra. Tikriausiai kuris nors iš Bruno vyrų grįžta iš karo. Arba tai dainius, keliaujantis iš vienos pilies į kitą. — Jis pasukęs galvą nusispjovė. — Po galais, aišku viena: jis — ne šliuksėtojas. Tie padarai nejodinėja.
— Ne, — linktelėjo Brienė. Bent jau dėl to jiedu sutarė.
Paskutinis šimtas tako pėdų pasirodė pačios stačiausios ir klastingiausios. Po arklių kanopomis slydo palaidi nugludinti akmenukai ir tarškėdami akmeniniu taku ritosi žemyn. Išlindę iš uolos plyšio, jie atsidūrė prie pilies sienų. Nuo parapeto viršaus į juos stebeilijosi žmogus, paskui staiga dingo. Brienei dingtelėjo, jog tai galėjo būti moteris, tad ji Vikruoliui Dikui taip ir pasakė.
Jis pritarė.
— Brunas per senas vaikščioti ant sienų, o visi jo sūnūs ir vaikaičiai išvykę į karus. Pilyje liko tik moterys ir keli snarglėti vaikai.
Ji jau žiojosi vedlio pasiteirauti, kurį iš karalių lordas Brunas palaiko, bet dabar tai nebuvo svarbu. Bruno sūnūs išvykę; ko gero, kai kurie iš jų iš viso negrįš. Šiąnakt čia svetingumo nesulauksime. Pilyje, pilnoje senių, moterų ir vaikų, tikrai niekas neskubės atverti vartų nepažįstamiems ir ginkluotiems keliauninkams.
— Kalbi apie lordą Bruną, lyg jį pažinotum, — tarė ji Vikruoliui Dikui.
— Galbūt kadaise ir pažinojau.
Brienė žvilgtelėjo į jo liemenės priekį. Toje vietoje, nuo kurios buvo nuplėštas kažkoks ženklas, draikėsi keli palaidi siūlai ir buvo matyti apspuręs tamsesnės medžiagos lopinys. Ji neabejojo, kad jų vedlys — dezertyras. Gal paskui juos sekantis raitelis vienas iš jo ginklo brolių?
— Turime negaišuodami joti toliau, — paragino juos Vikruolis Dikas, — kol Brunas nepradėjo svarstyti, ką veikiame prie jo pilies sienų. Prakeiktą arbaletą geba užtaisyti net moteris. — Dikas mostelėjo į smiltainio kalvas mišku apaugusiais šlaitais, dunksančias tolumoje už pilies. — Toliau kelių nėra, tik upokšniai ir miško žvėrių takai, bet tegul miledi nesibaimina. Vikruolis Dikas šias vietas pažįsta.
Tačiau Brienė to ir bijojo. Uolos viršūnėje pūtė gūsingas vėjas, bet ji užuodė tik… paspęstus spąstus.
— Kur tas raitelis?
Mat ir jis netrukus turėjo užjoti ant uolos, nebent jo žirgas mokėjo žingsniuoti vandens paviršiumi.
— Kodėl jis tau parūpo? Jei tai koks nors kvailys iš Mergelių Duburio, gali būti, kad net neras to prakeikto tako. O jei ir ras, miškuose nuo jo paspruksime. Ten nebus kelių, kuriais jis galėtų paskui mus sekti.
Tik mūsų pėdsakai. Brienė ėmė svarstyti, ar nebūtų geriau pasitikti tą raitelį čia, su kalaviju rankoje. Bet jei tai keliaujantis dainius arba kuris nors iš lordo Bruno sūnųf aš visiškai apsikvailinsiu. Ir ji pagalvojo, jog Krabas teisus. Jei rytoj raitelis vis dar mus seks, galėsiu pasitikti jį tada.
— Tegul bus, kaip tu nori, — tarė ji sukdama kumelę link medžių.
Jiems už nugarų likusi lordo Bruno pilis vis tolo ir netrukus išnyko iš akių. Visur aplink, tarsi žalios, dangų siekiančios ietys, stovėjo didžiulės eglės ir išlakios pušys. Miško paklotė buvo iš nubyrėjusių spyglių, stora kaip pilies siena, be to, ant jos buvo prikritę pušų kankorėžių. Ji visiškai nuslopino arklių kanopų bildesį. Lynojo, paskui liovėsi, vėl ėmė lynoti, bet per pušų šakas ant jų užkrito vos keli lašai.
Mišku jie keliavo daug lėčiau. Brienė bakštino kumelę, ragindama ją risnoti per žalzganą prieblandą, ir jojo zigzagais lenkdama medžius. Ji suprato, kad pasiklysti čia tikrai nesunku. Kad ir kur žvilgtelėdavo, miškas visur atrodė toks pat. Net oras, rodės, kažkoks pilkai žalias ir nejudantis. Eglių šakos braižė jai rankas, o jų spygliai garsiai šnarėjo slysdami per neseniai perdažytą skydą. Kuo toliau, tuo labiau ją slėgė ši šiurpi tyla.
Tyla kėlė nerimą ir Dikui. Vakare, ėmus temti, jis pamėgino uždainuoti. „Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…“ — dusliai, tarsi būtų apsivyniojęs burną vilnonėmis kelnėmis, užtraukė jis. Jo žodžius, kaip ir vėją bei lietų, sugėrė pušys. Netrukus Dikas dainuoti liovėsi.
— Čia nejauku, — pasiskundė Podrikas. — Čia negera vieta.
Brienė jautė tą patį, bet tai pripažinus niekas nebūtų pasikeitę.
— Pušynas niūrus. Kita vertus, tai tik miškas. Čia mums nėra ko bijoti.
— O kaip šliuksėtojai? O galvos?
— Gudrus vaikinas, — nusijuokė Vikruolis Dikas.
Brienė suirzusi dėbtelėjo į savo palydovą.
— Nėra nei jokių šliuksėtojų, — paaiškino ji Podrikui, — nei galvų.
Jie tai jodavo kalvos šlaitu aukštyn, tai nuo jo leisdavosi. Netrukus Brienė pagavo save besimeldžiant, kad Vikruolis Dikas būtų doras žmogus ir tikrai žinotų, kur juos veda. Mat ji pati net nebuvo tikra, ar dabar vėl galėtų rasti jūrą. Ir dieną, ir naktį dangus buvo pilkas, apsiniaukęs ir jame nebuvo matyti nei saulės, nei žvaigždžių, padedančių rasti kelią.
Tą vakarą stovyklą jie įkūrė anksti, — nusileidę nuo kalvos ir atsidūrę prie žvilgančios, žalsvos pelkės krašto. Nutvieksta pilkšvai žalios šviesos, jiems prieš akis plytinti žemė atrodė gana tvirta, bet kai pamėgino joti toliau, arkliai įklimpo iki paslėpsnių. Teko apsisukti ir, šiaip taip išsikapanojus, grįžti ant tvirtesnės žemės.
— Nieko, — patikino juos Krabas. — Grįšime į kalvos viršūnę ir nusileisime kitu šlaitu.
Kitą dieną buvo tas pats. Jie jojo laviruodami tarp pušų ir klampynių, virš galvos plytėjo apniukęs dangus, nuolat lijo, jie aplenkdavo įgriuvas, urvus ir apsamanojusius senųjų tvirtovių griuvėsius. Kiekviena akmenų krūva turėjo savo istoriją ir Vikruolis Dikas visas jas papasakojo. Pasak jo, kiekviena pušis buvo aplaistyta Skeltnagio kyšulio vyrų krauju. Netrukus Brienės kantrybė ėmė sparčiai sekti.
— Ar dar ilgai reikės joti? — pagaliau paklausė ji. — Rodos, jau pamatėme visas iki vienos Skeltnagio kyšulyje augančias pušis.
— Toli gražu ne, — papurtė galvą Krabas. — Jau beveik atvykome. Matai, miškas retėja. Esame netoli Siaurosios jūros.
Gal tas kvailys, pas kurį jis žadėjo nuvesti, bus mano pačios atspindys kokio nors tvenkinio vandens paviršiujey dingtelėjo Brienei, tačiau dabar, kai jie sukorė tokį ilgą kelią, apsisukti ir grįžti taip pat nebuvo prasmės. Ir vis dėlto ji turėjo pripažinti, kaip baisiai pavargo. Ilgai sėdėjus balne, jos šlaunys pasidarė kietos kaip geležinės, be to, pastarosiomis naktimis ji miegodavo tik po keturias valandas, kol prie jos budėdavo Podrikas. Jei Vikruolis Dikas ketina juos nužudyti, Brienė neabejojo, kad tai turi įvykti čia, vietovėje, kurią jis gerai pažinojo. Gali būti, kad Krabas veda juos į kokį nors plėšikų urvą, kuriame turi giminaičių, klastingų kaip ir jis. O galbūt Dikas tiesiog vedžioja juos ratais laukdamas, kol pasivys tas raitelis. Nuo tos dienos, kai prajojo lordo Bruno pilį, daugiau jie to vyro nematė, tačiau tai dar nereiškė, kad jis jų ir toliau neseka.