Matyt, man teks jį nužudyti, tarė sau Brienė vieną naktį žingsniuodama po stovyklavietę. Vien pagalvojusi apie tai, ji pasijuto nesmagiai. Senasis Brienės kovų meistras visuomet abejodavo, ar jai užteks tvirtumo stoti į mūšį. „Tavo rankos stiprios kaip vyro, — ne kartą jai sakė seras Gudvinas, — bet širdis minkšta kaip ir visų mergelių. Lieti prakaitą pratybų aikštėje su buku kalaviju rankoje — tai viena, o suvaryti pėdą išgaląsto plieno žmogui į pilvą ir išvysti jo akyse gęstančią gyvybę — visai kas kita.“ Kad užsigrūdintų, seras Gudvinas siųsdavo Brienę pas jos tėvo mėsininką pjauti ėriukų ir skersti paršelių. Paršeliai žviegdavo, o ėriukai bliaudavo nelyginant persigandę vaikai. Kol gyvulius paskersdavo, Brienė pro ašaras nelabai ką įžiūrėdavo, o jos drabužiai taip primirkdavo kraujo, kad ji atiduodavo juos tarnaitei sudeginti. Bet seras Gudvinas vis dar abejojo. „Paršelis ir lieka paršelis. Su žmogumi — viskas kitaip. Kai buvau toks jaunas kaip tu ir tarnavau ginklanešiu, turėjau draugą — stiprų, vikrų, stropų, puikų kovotoją pratybų aikštėje. Visi žinojome, kad vieną gražią dieną jis taps puikiu riteriu. O tada kilo karas su Brastos Akmenimis. Mačiau, kaip mano draugas parklupdė savo priešininką ir išmušė jam iš rankų kirvį, bet, užuot baigęs dvikovą, akimirką sudelsė. Kautynėse akimirka prilygsta visam gyvenimui. Parklupdytas vyras išsitraukė durklą ir surado mano draugo šarvuose plyšį. Jo jėga, vikrumas, narsa, sunkiu darbu įgyti kovos įgūdžiai… visa tai nuėjo šuniui ant uodegos, nes, kai reikėjo žudyti, jam sudrebėjo ranka. Nepamiršk to, mergaite.“
Nepamiršiu, čia, pušyne, pažadėjo Brienė jo dvasiai. Ji atsisėdo ant akmens, išsitraukė kalaviją ir ėmė jį galąsti. Nepamiršiu ir melsiuosi, kad man ranka nesudrebėtų.
Rytojaus diena išaušo niūri, šalta ir apniukusi. Tekant saulės jie nematė, bet, kai tamsa virto prieblanda, Brienė suprato, kad laikas vėl balnoti arklius. Vikruoliui Dikui rodant kelią, jie vėl jojo per pušyną. Brienė sekė jam iš paskos, o Podrikas ant savo kuino traukė paskutinis.
Staiga jiems prieš akis iškilo pilis. Ką tik jie buvo tankmėje ir matė vien lygų lygas besidriekiantį mišką. Bet, apjoję didžiulį riedulį, priekyje rado proskyną. Dar už mylios miškas netikėtai baigėsi. Už jo plytėjo dangus, jūra ir… ant uolos krašto dunksojo sena apgriuvusi pilis, seniai apleista ir apžėlusi piktžolėmis.
— Tai Šnabždesiai, — tarė Vikruolis Dikas. — Įsiklausykite. Gal išgirsite kalbant galvas.
Podrikui net lūpa atvipo.
— Jau girdžiu…
Ir Brienė jas girdėjo. Tai buvo tylus ir švelnus murmėjimas, rodos, sklindantis ne tik iš pilies, bet ir iš po žemės. Artinantis prie uolų tas garsas stiprėjo. Tai jūra, staiga susivokė Brienė. Vanduo uolų pažemyje išgraužė ertmes ir šniokšdamas plūdo požeminiais urvais bei tuneliais.
— Jokių galvų nėra, — pasakė ji. — Tu girdi šnabždant bangas.
— Bangos nešnabžda. Tai galvos.
Pilis buvo sumūryta iš senų, neskaidytų akmenų, iš kurių kiekvienas buvo šiek tiek kitoks. Jų plyšiai buvo storai apkerpėję, o iš pamatų kyšojo sužėlę medeliai. Prie daugumos senų pilių būdavo dievų giraitės. Iš pirmo žvilgsnio, Šnabždesiai tik tą giraitę ir turėjo. Brienė žingine privedė savo kumelę prie uolos krašto, kur buvo nuvirtusi apsauginė siena. Čia dunksanti krūva suskilusių akmenų buvo apžėlusi vešliomis, nuodingomis raudonosiomis gebenėmis. Pririšusi kumelę prie medžio, Brienė atsargiai priėjo kuo arčiau prarajos. Žemai, už penkiasdešimties pėdų, nerimstančios bangos skalavo sugriuvusio bokšto liekanas. Dar toliau jos žvilgsnis užkliuvo už didelės ertmės.
— Tai senasis švyturio bokštas, — priėjęs ir sustojęs jai už nugaros, paaiškino Vikruolis Dikas. — Jis nuvirto, kai buvau du kartus jaunesnis už tavo Podą. Anksčiau čia į grotą vedė laiptai, bet, kai uola nuskilo, nugarmėjo ir jie. Nuo to laiko kontrabandininkai čia nebeužsuka. Anksčiau jie irkliniais laivais galėjo įplaukti į grotą, bet dabar nebeįplauktų. Matai?
Vieną ranką Dikas uždėjo jai ant peties, o kitą ištiesė į priekį.
Brienei pašiurpo oda. Jei dabar jis mane stumtelėtų, žnektelėčiau ant to bokšto liekanų. Ji žingtelėjo atatupsta.
— Neliesk manęs.
Krabas susiraukė.
— Aš tik…
— Man nerūpi, ką tu „tika. Kur vartai?
— Kitoje pusėje. — Jis sutriko. — Tas tavo kvailys… jis nėra kerštingas žmogus, tiesa? — nerimaudamas paklausė. — Matai, vakar vakare man toptelėjo, kad jis gali ant seno Vikruolio Diko pykti dėl žemėlapio, kurį jam pardaviau, ir dėl to, jog nutylėjau, kad kontrabandininkai čia jau nebeužsuka.
— Aukso, kurį gausi, tikrai pakaks su juo atsiskaityti, galėsi grąžinti visus pinigus, kuriuos tas vyras sumokėjo tau už pagalbų. — Brienė neįsivaizdavo, kad Dontosas Holardas galėtų kelti bent menkiausią pavojų. — Žinoma, jei jis čia.
Jie apjojo ratą palei pilies sienas. Pilis buvo trikampė su kvadratiniu bokštu kiekviename kampe. Jos vartai buvo beveik supuvę. Brienei trūktelėjus, medis trupėjo ilgomis drėgnomis atplaišomis, byrėjo ir viena vartų pusė — vos ant jos neužvirto. Už tų vartų ją vėl pasitiko žalsva prieblanda. Miško medžiai suskaldė sienas, prarijo pagrindinį bokštą ir tvirtovės kiemą. Tačiau už vartų tebebuvo nuleidžiamosios grotos, kurių aštrūs smaigai buvo giliai įsmigę į minkštą, patežusią žemę. Geležis buvo gerokai surūdijusi, bet Brienei papurčius grotas nelūžinėjo.
— Šiais vartais jau seniai niekas nesinaudojo.
— Galėčiau juos perlipti, — pasisiūlė Podrikas. — Ties uola. Ten, kur siena nuvirtusi.
— Būtų pernelyg pavojinga. Tie akmenys man atrodo per menkai sumūryti, o tos raudonosios gebenės yra nuodingos. Turi būti užpakaliniai vartai.
Užpakalinius vartus jie rado šiaurinėje pilies pusėje, apaugusius vešliais gervuogių krūmais. Uogos buvo nuskintos, o pusė krūmų iškapota, kad būtų galima prieiti prie durų. Tai pamačiusi Brienė ėmė nerimauti.
— Visai neseniai čia kažkas įėjo.
— Tavo juokdarys su savo merginomis, — tarė Krabas. — Juk tau sakiau.
Šansai Brienė negalėjo tuo patikėti. Net tokiam nepataisomam girtuokliui kaip Dontosas Holardas būtų pakakę nuovokos nesitempti Sansos į tokią baisią vietą. Nežinia kodėl, bet šios pilies griuvėsiai vertė Brienę nerimauti. Starkų merginos ji čia neras, bet… vis tiek turi patikrinti. Kažkas čia buvo, pagalvojo ji. Kažkas, kam būtinai reikėjo pasislėpti.
— Einu į vidų, — pasakė ji. — Krabai, tu eisi drauge. Podrikai, noriu, kad pasaugotum arklius.