— Ir aš noriu eiti kartu. Aš ginklanešys. Galiu kautis.
— Todėl ir pabūk čia. Šiuose miškuose gali būti bastūnų. Negalime palikti arklių be apsaugos.
Podrikas aulinio bato nosimi brūkštelėjo per akmenį.
— Kaip įsakysi…
Brienė prasibrovė pro gervuogienojus ir trūktelėjo surūdijusį geležinį žiedą. Garsiai girgžtelėjo vyriai ir užpakalinės durys, kad ir sunkiai, vis dėlto prasivėrė. Nuo to garso Brienei plaukai ant galvos pasišiaušė. Ji išsitraukė kalaviją. Nors ant kietintos odos vilkėjo šarvinius marškinius, pasiauto nuoga.
— Pirmyn, miledi, — paragino už nugaros stovintis Vikruolis Dikas. — Ko lauki? Senasis Krabas mirė prieš tūkstantį metų.
Tikrai, ko ji laukė? Brienė pagalvojo, kad yra tiesiog paika. Tai buvo jūros šniokštimas, kurio aidas nesiliovė ritęsis per urvus po pilimi, bangoms atplūstant sustiprėdavęs, o slūgstant pritildavęs. Ir vis dėlto jis tikrai priminė šnabždesius ir Brienei prieš akis šmėstelėjo galvos, sudėtos ant lentynų ir murinančios. „Man reikėjo išsitraukti tą kalaviją, — sakė viena iš jų. — Turėjau pasinaudoti stebuklinguoju kalaviju.“
— Podrikai, — paprašė Brienė, — mano kelioninėje patalynėje yra suvyniotas į makštis įkištas kalavijas. Atnešk jį man.
— Klausau, sere. Miledi… Tuoj atnešiu.
Ir vaikinukas tekinas pasileido vykdyti įsakymo.
— Kalaviją? — Vikruolis Dikas pasikasė paausį. — Juk laikai kalaviją. Kam :au antras?
— Šis bus tau, — tarė Brienė ir kyštelėjo Dikui ginklo rankeną.
— Tikrai? — Krabas nedrąsiai ištiesė ranką, tarsi kalavijo ašmenys būtu galėję jam įkąsti. — Nepatiklioji mergelė duoda senajam Dikui kalaviją?
— O ar žinai, kaip juo naudotis?
— Esu Krabas. — Jis čiupo Brienei iš rankų ilgąjį kalaviją. — Mano gyslomis teka toks pat kraujas kaip ir sero Klarenso. — Jis šmaukštelėjo orą ir plačiai jai nusišypsojo. — Kai kas sako, kad lordu tampi tik turėdamas kalaviją.
Grįžo Podrikas Peinas, atsargiai nelyginant kūdikį laikydamas Pažadų Tesėtoją. Išvydęs puošnias makštis, ant kurių buvo išlieta eilė liūtų galvų, Vikruolis Dikas susižavėjęs švilptelėjo, bet, kai Brienė išsitraukė kalaviją ir pamėgino juo kirsti, jis pritilo. Net jo šmaukštelėjimo garsas rodės aštresnis nei paprasto kalavijo ašmenų.
— Paskui mane, — liepė ji Krabui.
Pasisukusi šonu ir palenkusi galvą, kad neužsigautų į durų arką, Brienė atsargiai įžengė pro užpakalinius vartus.
Jai prieš akis atsivėrė žolėmis apaugęs tvirtovės kiemas. Kairėje buvo pagrindiniai vartai ir griuvėsiai kažkokio pastato, veikiausiai arklidžių. Beveik iš pusės gardų kyšojo išaugę medeliai, šakomis pervėrę sausas, rudas nendres, kuriomis buvo uždengtas stogas. Dešinėje Brienė pamatė gerokai papuvusius medinius laiptus, vedančius į požeminio kalėjimo arba rūsio tamsą. Ten, kur kadaise stovėjo pagrindinis pilies bokštas, dabar pūpsojo nuvirtusių akmenų krūva, apaugusi žaliomis ir skaisčiai raudonomis samanomis. Visas kiemas buvo prižėlęs aukštos žolės ir nuklotas pušų spygliais. Čia visur augo išlakios pušys, oriai išsirikiavusios gretomis nelyginant kareiviai. O tarp jų į dangų stiebėsi blyškus pašalietis: jaunas lieknas burtmedis, kurio kamienas buvo baltas kaip vienuolė mergelė. Ant jo šakų buvo išsprogę tamsiai raudoni lapai. O dar toliau, ten, kur buvo nugriuvusi apsauginė siena, žiojėjo dangaus ir jūros tuštuma…
..ir buvo matyti laužo likučiai.
Brienė visą laiką girdėjo netylančius šnabždesius. Ji priklaupė prie laužavietės. Pakėlė pajuodusią šakelę, pauostė, pažarstė pelenus. Praeitų naktį čia kažkas mėgino šildytis. Arba pasiųsti ženklą praplaukiančiam laivui.
— Aūūū! — šūktelėjo Vikruolis Dikas. — Ar čia kas nors yra?
— Patylėk, — sudraudė jį Brienė.
— Gal čia kas nors slepiasi. Gal prieš pasirodydami nori atidžiau į mus įsižiūrėti? — Jis priėjo prie žemyn vedančių laiptų ir įsistebeilijo į tamsą. — Aūūū! — riktelėjo dar kartą. — Ar ten yra kas nors?
Brienė pamatė, kaip sulingavo jaunas medelis. Iš krūmų išlindo vyras — toks purvinas, jog rodės, tarsi būtų išsikapstęs iš po žemių. Rankoje jis laikė nulūžusį kalaviją, tačiau Brienę pribloškė jo veidas: tos mažos akutės ir plati, suplota nosis.
Tą nosį ji pažinojo. Pažino ir tas akis. Draugai šį vyrą vadino Pigu.
Toliau viskas, rodės, klostėsi akimirksniu. Apžergęs rentinį, tyliai kaip per krūvą šlapių lapų šliaužianti gyvatė, iš šulinio išlipo antras vyras. Jam ant galvos kėpsojo lengvas geležinis šalmas, apvyniotas nešvariu, raudonu, šilkiniu skuduru, be to, jis buvo ginkluotas svaidomąja ietimi. Brienė pažinojo ir jį. Staiga už nugaros ji išgirdo šnaresį ir iš raudonos lapijos išlindo dar viena galva. Krabas stovėjo po burtmedžiu. Jis pakėlė akis ir pamatė tą veidą.
— Štai jis! — šūktelėjo jis Brienei. — Tavo kvailys.
— Dikai, — skubiai paragino Brienė, — pas mane.
Šaižiai juokdamasis, iš burtmedžio žemėn šleptelėjo Šegvelis Pamišėlis.
Jis vilkėjo spalvingą juokdario kostiumą, bet tokį išblukusį ir suteptą, kad šis atrodė veikiau rudas, o ne pilkas ar rožinis. Tik jis laikė ne juokdario spragilą, o trikampę ryto žvaigždę — tris dygliuotus rutulius, grandine pritvirtintus prie medinio koto. Jis suko juos smarkiai, žemai ir staiga pokštelėjęs vieną Krabo kelį sutrynė į kruvinų kaulų košę. „Kaip smagu!“ — Dikui parvirtus atvirai džiūgavo Šegvelis. Krabas paleido Brienės duotą kalaviją ir ginklas šleptelėjo į žoles. Jis raitėsi ant žemės ir, susiėmęs suknežintą kelį, klykė.
— Tik pažiūrėkite, — tarė Šegvelis, — juk tai Dikas Kontrabandininkas, tas pats, kuris nupiešė mums žemėlapį. Ar sukorei tokį kelią tik tam, kad grąžintum auksą?
— Maldauju, — ėmė verkšlenti Dikas, — maldauju, mano koja…
— Skauda? Galiu išvaduoti iš tų kančių.
— Atstok nuo jo, — pasakė Brienė.
— NE! — klyktelėjo Dikas keldamas kruvinas rankas ir mėgindamas užsidengti galvą.
Šegvelis dar kartą apsuko dygliuotus rutulius sau virš galvos ir tėškė juos tiesiai Krabui į veidą. Pasigirdo šlykštus pokštelėjimas. Ir staiga įsiviešpatavo tokia tyla, kad Brienė išgirdo plakant savo širdį.
— Bjaurybė Šegas, — tarė vyras, išsiropštęs iš šulinio. Pamatęs Brienės veidą, jis nusijuokė. — Ir vėl tu čia, moteriške? Vėl atjojai mūsų gaudyti? O gal pasiilgai mūsų draugiškų veidų?
Šegvelis šokinėjo nuo kojos ant kojos ir suko savo vėzdą su dygliuotais rutuliais.
— Ši moteris atkeliavo pas mane. Ji svajoja apie mane kiekvieną naktį, kai Įkiša pirštus sau į plyšį. Ji manęs geidžia, vaikinai, ši kumelė pasiilgo nirtaus eržilo! Tratinsiu ją iš užpakalio ir varysiu jon margą sėklą tol, kol atsives į mane panašų jauniklį.
— Jei nori jauniklio, turi naudotis kita skyle, Šegai, — kaip tikras dornietis lėtai tęsdamas žodžius paprotino savo bendrą Timeonas.
— Bus geriausia, jei pasinaudosiu visomis skylėmis. Šiaip sau, dėl viso pikto. — Jis mėgino artintis prie jos iš dešinės, o Pigas slinko iš kairės, versdamas Brienę trauktis atatupstą prie nutrupėjusio uolos krašto. Kelionė laivu trims, prisiminė ji.
— Jūs čia tik trise, ar ne?
Timeonas gūžtelėjo.
— Palikę Harenholą, kiekvienas patraukėme savais keliais. Ursvikas ir jo būrys išjojo į pietus, į Senmiestį. Rordžas manė galėsiąs prasmukti pro Druskos įlanką. Mūsų kompanija keliavo į Mergelių Duburį, bet mums nesisekė rasti laivo. — Dornietis kilstelėjo ietį. — Ar žinai, kad tas tavo įkandimas nuvarė Vargą į kapus? Jo ausis pajuodo ir ėmė pūliuoti. Rordžas ir Ursvikas norėjo išjoti, bet Ožys užsispyrė, kad turime saugoti jo pilį. Jis pareiškė, girdi, dabar jis esąs Harenholo lordas ir šio titulo niekas iš jo neatims. Pasakė tai švepluodamas, kaip visada kalbėdavo. Girdėjome, kad Kalnas nugalabijo Vargą palengva jį luošindamas. Vieną dieną nukirsdavo ranką, kitą dieną — koją ir taip palengva švariai ir tvarkingai sukapojo į gabalus. Biges sutvarstydavo, kad Houtas per greitai nepakratytų kojų. Kotą Kalnas buvo pasilikęs pabaigai, bet atskridęs paukštis atnešė žinią, kad Kalnas reikalingas Karaliaus Uoste, tad jis, daug nesiterliodamas, baigė ką pradėjęs ir išjojo.