— Atjojau čia ne dėl jūsų. Ieškau… — Brienė vos neleptelėjo „savo sesers“, — …kvailio.
— Aš esu kvailys, — linksmai atsiliepė Šegvelis.
— Tu — ne tas kvailys, — sumurmėjo Brienė. — Ieškau kvailio, keliaujančio su kilminga mergele, lordo Starko iš Vinterfelo dukterimi.
— Vadinasi, tau reikia Skaliko, — tarė Timeonas. — Bet čia jo nėra. Čia — tik mes.
— Man reikia Sandoro Kligeino? — nustebusi paklausė Brienė. — Kalbi apie jį?
— Jis turėjo Starkų mergaitę. Girdėjau, kad ji keliavo į Riveraną, o jis ją pagrobė. Prakeiktas šuo…
Į Riveraną, pagalvojo Brienė. Ji keliavo į Riveraną. Pas dėdes.
— Iš kur žinai?
— Pasakė vienas iš Beriko gaujos vyrukų. Lordas Žaibas taip pat jos ieško. Jis išsiuntinėjo savo vyrus palei Trišakio žemupį ir aukštupį pašniukštinėti, gal aptiks jos pėdsakus. Išjoję iš Harenholo, atsitiktinai sutikome tų žvalgų trijulę ir iš vieno prieš jam mirštant išgavome šią žinią.
— Jis galėjo likti gyvas.
— Galėjo, bet neliko. Vėliau išgirdome, kad užeigoje prie kryžkelės Skalikas nužudė tris savo brolio vyrus. Toje užeigoje su juo buvo ir mergiotė. Prieš Rordžui nužudant, smuklės šeimininkas prisiekė, kad su Skaliku tikrai buvo mergaitė, be to, jo žodžius patvirtino ir kekšės. Jos buvo šlykščios bobos. Žinoma, ne tokios šlykščios kaip tu, bet vis tiek…
Jis stengiasi išblaškyti mano dėmesį suprato Brienė, užliūliuoti mane savo šnekomis. Pigas palengva slinko artyn. Prie Brienės šoktelėjo ir Šegvelis. Ji pasitraukė atatupsta. Jei leistuos taip speičiama, jie mane nustums nuo uolos.
— Daugiau nė žingsnio, — įspėjo ji vyrus.
— Manau, iškrušiu tave per nosį, moteriške, — pareiškė Šegvelis. — Tai bus juokinga!
— Jo kotas labai mažas, — paaiškino Timeonas. — Mesk šalin tą puikųjį kalaviją ir galbūt mes elgsimės su tavimi švelniai, moterie. Mums tik reikia aukso, kad galėtume susimokėti tiems kontrabandininkams.
— O jei duosiu jums aukso, ar mus paleisite?
— Paleisime. — Timeonas nusišypsojo. — Kai su visais mumis pasidulkinsi. Sumokėsime tau kaip tikrai kekšei. Po sidabrinį už kiekvieną kartą. O jei ne, atimsime auksą ir vis tiek išdulkinsime, be to… ar tau patiko tai, ką Kalnas padarė Vargui? Na, ką renkiesi?
— Štai ką.
Ir Brienė puolė Pigą.
Šis kilstelėjo sulūžusį kalaviją norėdamas apsaugoti veidą, bet, jam pakėlus ranką, Brienė kirto žemai. Pažadų Tesėtojo ašmenys perskrodė kietintą odą, vilną, kūno odą, raumenis ir susmigo samdomam kalavijuočiui giliai į šlaunį. Negalėdamas remtis sužeista koja, Pigas iš visų jėgų kirto atgal. Nulūžusi jo kalavijo geležtė brūkštelėjo Brienei per šarvinius marškinius ir po akimirkos Pigas parvirto aukštielninkas. Brienė persmeigė jam gerklę, smarkiai pasuko kalavijo ašmenis, ištraukė ir vos spėjo išsisukti, nes pro pat veidą, truputį kliudžiusi, prašvilpė Timeono sviesta ietis. Man ranka nesudrebėjo, pagalvojo Brienė, o jos skruostu sruvo kraujas. Ar matei, sere Gudvinai? Ieties padarytos žaizdos ji beveik nejautė.
— Dabar tavo eilė, — pasakė ji Timeonui, o dornietis tuo metu jau spėjo išsitraukti antrą ietį, trumpesnę ir storesnę už pirmąją. — Sviesk.
— Kad galėtum išsisukti, o tada mane pulti? Kad nudėtum mane, kaip nudėjai Pigą? Ne. Pulk ją, Šegai.
— Pats pulk, — atšovė Šegvelis. — Ar matei, kaip ji sutvarkė Pigą? Ji pamišusi nuo mėnesinių kraujo. — Kvailys stovėjo Brienei už nugaros, Timeonas — priešais. Kad ir kaip ji būtų pasisukusi, vienas iš vyrų vis tiek būtų likęs užnugaryje.
— Nugalabyk ją, — ragino bendrą Timeonas, — ir galėsi išdulkinti jos lavoną.
— Ak, juk tu mane myli…
Ir jis ėmė sukti ryto žvaigždę.
Pasirink vieną iš jų, tarė sau Brienė. Pasirink ir greitai nudėk. Staiga iš kažkur atskriejo akmuo ir pataikė Šegveliui į galvą. Brienė nedvejojo nė akimirkos. Ji puolė Timeoną.
Jis pasirodė esąs geresnis kovotojas už Pigą, tačiau buvo ginkluotas tik trumpa svaidomąja ietimi, o ji turėjo Valyrijos plieno kalaviją. Pažadų Tesėtojas jos rankose atgijo. Brienė dar niekada nebuvo tokia greita. Kalavijo ašmenys virto pilko plieno audra. Brienės puolamas, Timeonas sužeidė jai petį, bet ji nukirto jam ausį, pusę skruosto, ieties smaigalį, o tada, nusitaikiusi į plyšį tarp šarvų, kuriuos jis vilkėjo, suvarė visą pėdą ribuliuojančio plieno jam į pilvą.
Kai ištraukė kalavijo geležtę, Timeonas vis dar mėgino kovoti, bet apatinius jo drabužius sparčiai merkė kraujas. Pasigrabinėjęs diržą, jis išsitraukė durklą, tad Brienė nukirto jam plaštaką. Čia už Džeimį.
— Motin, pasigailėk, — sušvokštė dornietis, o kraujas pliūptelėjo jam iš burnos ir tryško iš nukirsto riešo. — Baik, ką pradėjai. Grąžink mane į Dorną, prakeikta kale.
Ji taip ir padarė.
Kai atsisuko, Šegvelis apsvaigęs klūpojo ir mėgino įsukti ryto žvaigždę. Bet, vos tik sukaupęs visas jėgas atsistojo, jam į ausį bumbtelėjo dar vienas akmuo. Podrikas buvo užsilipęs ant apgriuvusios sienos ir stovėjo tarp gebenių žaibuodamas akimis ir laikydamas rankoje dar vieną akmenį.
— Sakiau, kad galiu kautis! — šūktelėjo vaikinukas.
Šegvelis mėgino trauktis.
— Pasiduodu! — sušuko jis. — Pasiduodu. Neturėtum skriausti mielojo Šegvelio, aš per daug linksmas, kad mirčiau.
— Tu ne geresnis už kitus. Tu taip pat ir plėšei, ir prievartavai, ir žudei.
— O taip, taip, to neneigiu, bet… aš moku juokinti, žinau daug pokštų ir išdaigų. Aš galiu linksminti žmones.
— Ir virkdyti moteris.
— Ar aš dėl to kaltas? Moterys neturi humoro jausmo.
Brienė nuleido Pažadų Tesėtoją.
— Kask kapo duobę. Ten, po burtmedžiu. — Ir kalavijo ašmenų smaigaliu ji parodė tą vietą.
— Neturiu kastuvo.
— Rausk rankomis. — Turi jų viena daugiau, nei palikai Džeimiui.
— Kam tas vargas? Palik juos varnams.
— Timeonas ir Pigas tegu šeria varnus. O Vikruolis Dikas ilsėsis kape. Jis buvo Krabas. Čia jo pilis.
Sulyta žemė buvo minkšta, bet Pamišėlis vis tiek užtruko visą dieną, kol išrausė užtektinai gilią duobę. Kai baigė, jau temo, o jo rankos buvo kruvinos ir pūslėtos. Brienė įkišo Pažadų Tesėtoją į makštis, paėmė ant rankų Diko Krabo kūną ir nunešė prie duobės. Į velionio veidą buvo baisu žiūrėti.