— Atleisk, kad tavimi nepasitikėjau. Jau išvis nebemoku pasitikėti.
Priklaupusi ir ketindama leisti kūną į duobę, Brienė pagalvojo: Dabar, kai atsukau jam nugarą, tas kvailys tikrai mane puls.
Ji išgirdo nelygų Šegvelio alsavimą, o po akimirkos — ir įspėjamąjį Podriko šūksnį. Šegvelis suspaudęs laikė rankoje nemažą rantytą akmenį. Brienė iš rankovės išsitraukė durklą.
Susikirtus akmeniui ir durklui beveik visuomet laimėdavo pastarasis.
Brienė atbloškė Šegvelio ranką ir suvarė durklą jam į vidurius.
— Juokis, — piktai sušnypštė ji. Bet Šegvelis sudejavo. — Juokis, — pakartojo Brienė, viena ranka sučiupusi jam už gerklės, o kita vėl varydama durklo geležtę į pilvą. — Juokis!
Ji kartojo šį žodį daugybę kartų, kol jos ranka iki pat riešo išsitepė krauju, o mirštančio kvailio smarvė ėmė ją dusinti. Bet Šegvelis taip ir nenusijuokė. Brienė girdėjo tik savo kūkčiojimą. Tai supratusi, ji nuleido durklą ir suvirpėjo visu kūnu.
Podrikas padėjo jai paguldyti Vikruolį Diką į kapo duobę. Kai jiedu laidojo velionį, jau tekėjo mėnulis. Brienė nusivalė žemėtas rankas ir įmetė į kapą du drakonus.
— Kodėl taip darai, miledi? Sere? — paklausė Podas.
— Tai atlygis, kurį jam pažadėjau, jei nuves mane pas kvailį.
Jiems už nugarų nuskambėjo juokas. Brienė akimirksniu išsitraukė Pažadų Tesėtoją ir atsisuko, tikėdamasi pamatyti daugiau Kruvinųjų Juokdarių, bet… ant trupančios sienos sukryžiavęs kojas sėdėjo Hailas Hantas.
— Jei pragare yra viešnamių, tas nenaudėlis tau padėkos! — šūktelėjo riteris. — O jei ne, tai tik be reikalo išmetei auksą.
— Tesiu savo pažadą. O ką tu čia veiki?
— Lordas Rendilas liepė man tave sekti. Jei kartais per stebuklą rastum Šansą Stark, jis įsakė man grąžinti tą merginą į Mergelių Duburį. Bet nebijok, tavęs man liepta neskriausti.
Brienė prunkštelėjo.
— Lyg tu galėtum.
— Ką ketini daryti dabar, miledi?
— Užkasti velionį.
— Turėjau omenyje merginą. Ledi Šansą.
Brienė susimąstė.
— Jei Timeonas nemelavo, ji traukė į Riveraną. Ir pakeliui pateko Skalikui į rankas. Jei jį rasiu…
— …jis tave nužudys.
— Arba aš jį, — užsispyrusi tarė ji. — Gal padėtum man užkasti vargšą Krabą, sere?
— Joks tikras riteris neatsisakytų pasitarnauti tokiai gražuolei.
Seras Hailas nulipo nuo sienos. Ir mėnuliui kylant vis aukščiau, o po žeme užmirštų karalių galvoms šnabždant savo paslaptis, visi drauge jie užvertė Vikruolį Diką žemėmis.
Valdovės karūnuotoja
Po ugninga Dorno saule turtai buvo matuojami ne tik auksu, bet ir vandeniu, tad kiekvienas šulinys buvo stropiai saugomas. Tačiau Šendistouno šulinys išdžiūvo prieš šimtą metų ir jo saugotojai, palikę savo kuklią tvirtovę su puošniomis kolonomis ir trigubomis arkomis, pasitraukė į drėgnesnes vietoves. Netrukus vėl atšliaužė smėlynai ir susigrąžino tai, kas anksčiau jiems priklausė.
Lydima Drėjaus ir Silvos, Ariana Martel šią vietovę pasiekė saulei leidžiantis, vakariniam dangaus kraštui tapus panašiam į auksinį ir skaisčiai raudoną gobeleną ir spindint tamsiai raudoniems debesims. Griuvėsiai, rodės, taip pat tviskėjo; nuvirtusios kolonos žibėjo rožine spalva, per suskilusių akmenų grindis slinko raudoni šešėliai, o smėlis saulės šviesai blėstant taip pat atrodė nebe auksinis, bet oranžinis ir ryškiai raudonas. Geirinas atjojo čia keliomis valandomis anksčiau, o riteris, vadinamas Juodąja Žvaigžde, — jau vakar.
— Kaip čia gražu, — tarė Drėjus, padėjęs Geirinui girdyti arklius. Vandenį jie gabenosi su savimi. Dorno dykumų žirgai buvo eiklūs, ištvermingi ir risnodavo dar daug lygų, kai kiti arkliai jau griūdavo iš nuovargio, bet net ir jie negalėjo šuoliuoti negaudami vandens. — Iš kur sužinojai apie šią vietą?
— Mane kartu su Tajene ir Sarela kadaise čia atsivedė dėdė. — Tai prisiminusi Ariana šyptelėjo. — Jis pasigavo kelias angis ir parodė Tajenei, kaip saugiai paimti iš jų nuodų. Sarela vartė akmenis, braukė nuo mozaikų smėlį ir norėjo sužinoti viską, kas tik įmanoma, apie čia gyvenusius žmones.
— O ką veikei tu, princese? — paklausė Šlakuotoji Silva.
Sėdėjau prie šulinio įsivaizduodama, kad mane čia atgabeno plėšikaujantis riteris ir ketina išprievartautu pagalvojo ji, aukštas tvirtas vyras juodomis akimis ir praplikusiu viršugalviu. Prisiminusi tai, Ariana pasijuto nepatogiai.
— Aš svajojau, — atsakė ji, — o kai saulė nusileido, sukryžiavusi kojas sėdėjau prie dėdės kojų ir maldavau papasakoti istoriją.
— Princas Oberinas žinojo jų daugybę. — Tą dieną drauge su jais čia buvo ir Geirinas; jis buvo Arianos pieno brolis, tad jiedu buvo neišskiriami dar nuo tų laikų, kai nemokėjo vaikščioti. — Pamenu, jis papasakojo istoriją apie princą Geiriną, kurio garbei ir aš gavau tokį vardą.
— Apie Geiriną Didįjį, — pridūrė Drėjus, — Roino stebuklą.
— Taip, apie jį. Jis privertė Valyriją drebėti iš baimės.
— Valyrija ir drebėjo, — linktelėjo seras Džeroldas, — bet paskui valyriečiai jį ir nužudė. Jei pasiųsčiau myriop ketvirtį milijono karių, ar būčiau vadinamas Džeroldu Didžiuoju? — niekinamai prunkštelėjo jis. — Manau, geriau liksiu Juodąja Žvaigžde. Tai bent jau mano paties vardas.
Jis išsitraukė iš makštų ilgąjį kalaviją, atsisėdo ant išdžiūvusio šulinio rentinio ir galąstuvu ėmė braukti per ašmenis.
Ariana atidžiai jį nužvelgė. Jis pakankamai aukštos kilmės, kad tiktų karalienei į vyrus, dingtelėjo jai. Tėvas suabejotų mano sveika nuovoka, bet mūsų vaikai būtų tokie pat gražūs kaip drakonų lordai. Jei Dorne ir buvo už jį gražesnis vyras, Ariana jo nepažinojo. Sero Džeroldo Deino nosis buvo ereliška, skruostikauliai aukšti ir išsišovę, smakras tvirtas. Barzdą ir ūsus jis skusdavosi, bet vešlūs plaukai krito ant apykaklės nelyginant sidabrinis ledynas, padalytas juodo kaip naktis dryžio. Tačiau jo burna, rodos, žiauri, o liežuvis — dar žiauresnis. Jo, sėdinčio besileidžiančios saulės fone ir galandančio kalaviją, akys atrodė juodos, bet pažvelgusi į jas iš arčiau Ariana įsitikino, kad jos tamsiai violetinės. Tamsios ir piktos.
Džeraldas, matyt, jautė, kad Ariana į jį žiūri, nes pakėlė akis nuo kalavijo ir, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, nusišypsojo. Ariana pajuto, kad jai nukaito skruostai. Nereikėjo man jo čia temptis. Jei Džeroldas į mane taip žiūrės matant Ariui, ant šio smėlio gali būti pralietas kraujas. Tik ji negalėjo pasakyti, kieno. Tradiciškai karaliaus sargybos riteriai buvo geriausi visose Septyniose Karalystėse, bet… Juodoji Žvaigždė buvo Juodoji Žvaigždė.
Dorno smėlynuose naktimis buvo šalta. Geirinas jiems pririnko malkų, — saulės išblukintų, baltų šakų medžių, kurie nudžiūvo prieš šimtą metų. Drėjus sukrovė laužą ir švilpaudamas ėmė titnagu skelti kibirkštis.
Kai prakurai įsidegė, jie visi susėdo aplink laužą ir iš rankų į rankas ėmė leisti odmaišį vasaros vyno. Tik Juodoji Žvaigždė negėrė — jam labiau patiko nesaldintas vanduo su citrinų sultimis. Geirinas buvo puikiai nusiteikęs ir linksmino juos pasakodamas naujienas iš Piratų miesto, įsikūrusio prie Žaliojo Kraujo žiočių, į kurį prekiauti savo buriniais ir irkliniais laiveliais, taip pat galeromis iš kito Siaurosios jūros kranto atplaukdavo upės našlaičiai. Anot jūreivių, rytuose vyko nuostabūs ir siaubingi dalykai: Astapore sukilo vergai, Kvarte pasirodė drakonai, Ji Ti siautė pilkasis maras. Basilisko salose iškilo naujas piratų karalius ir nusiaubė Aukštų Medžių miestą, o Kohore raudonųjų žynių šalininkai pakėlė maištą ir mėgino sudeginti Juodąjį Ožį.