— O Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru, ir kaip tik dabar, kai myriečiai ketina pradėti karą su Lysu.
— Lysiečiai juos perpirko, — pasakė Silva.
— Gudrūs tie lysiečiai, — pritarė jai Drėjus. — Gudrūs ir bailūs.
Bet Ariana žinojo tiesą. Jei Kventino pusėje kausis Auksinis būrys… — Jų šūkis buvo: „Po auksu — aštrus plienas.“ — Kad mane pašalintum, tau nepakaks vien aštraus plieno, reikės ir kai ko daugiau, broli. Ariana Dorne buvo mylima, o Kventino dorniečiai beveik nepažinojo. Ir joks samdomų kalavijuočių būrys negalėjo to pakeisti.
Seras Džeroldas atsistojo…
— Manau, eisiu nusičiurkšti.
— Tik žiūrėk, kur statai koją, — įspėjo jį Drėjus. — Princas Oberinas jau senokai nerinko nuodų iš čia gyvenančių angių.
— Prie nuodų aš pratintas nuo mažens, Doltai. Bet kuri man įkirtusi angis to pasigailės.
Taip taręs, seras Džeroldas žengė pro sulūžusią arką. Jam dingus iš akių, visi susižvalgė.
— Atleisk man, princese, — tyliai atsiprašė Geirinas, — bet aš šio vyro nemėgstu.
— Gaila, — tarė Drėjus. — Man rodos, jis tave truputį įsimylėjęs.
— Jis mums reikalingas, — priminė jiems Ariana. — Galbūt mums prireiks ir jo kalavijo, ir tikrai reikės jo pilies.
— Aukštoji Atsiskyrėlio buveinė — ne vienintelė pilis Dorne, — atkreipė dėmesį Šlakuotoji Silva, — be to, yra ir kitų tave labai mylinčių riterių. Ir Drėjus yra riteris.
— Taip, — linktelėjo šis. — Turiu nuostabų žirgą ir puikų kalaviją, be to, ir narsumu nusileidžiu… tik nedaugeliui.
— Sakyčiau, tik kokiam šimtui, sere… — kyštelėjo liežuvį Geirinas.
Ariana paliko juos, geraširdiškai traukiančius vienas kitą per dantį.
Drėjus ir Šlakuotoji Silva buvo geriausi jos draugai, neskaitant pusseserės Tajenės, be to, Šlakuotoji Silva ir Geirinas erzindavo vienas kitą nuo tų laikų, kai abu čiulpė jo motinos pieną, tačiau šią akimirką Ariana nebuvo nusiteikusi tų juokų klausytis. Saulė nusileido ir danguje sužibo žvaigždės. Jų tiek daug… Ji nugara atsirėmė į koloną su kaneliūromis ir susimąstė, ar jos brolis, kad ir kur jis būtų, šiąnakt taip pat žiūri į tas pačias žvaigždes. Ar matai aną, baltą, Kventinai? Tai Naimerijos žvaigždė, labai ryški, o už jos tęsiasi balsva juosta — tai dešimt tūkstančių jos laivų. Ji sušvito skaisčiai kaip vyras ir aš paseksiu jos pėdomis. Tu prigimtinės teisės iš manęs neatimsi!
Į Ironvudą Kventinas buvo išsiųstas dar visai jaunas; anot jo motinos, per jaunas. Norvošiai savo vaikų auklėti neišsiunčia, tad ledi Melarija niekada neatleido princui Doranui, kad šis atėmė iš jos sūnų.
— Ir man tai nepatinka, — nugirdo sakant tėvą Ariana, — bet tai — kraujo skola, ir Kventinas yra vienintelė moneta, kurią lordas Ormondas priims.
— Moneta?! — suriko motina. — Jis tavo sūnus. Koks tėvas gali naudotis savo kūnu ir krauju turimoms skoloms apmokėti!
— Tas, kuris yra dar ir princas, — atsakė Doranas Martelis.
Princas Doranas vis dar apsimetė, kad jos brolis yra pas lordą Ironvudą, bet Geirino motina matė jį Piratų mieste, persirengusį ir besidedantį pirkliu. Vienas iš jo palydovų buvo tikras tinginys, — visai kaip Kletusas Ironvudas, nevykęs lordo Anderso sūnus. Be to, kartu su jais keliavo ir meisteris, mokantis daug kalbų. Mano brolis nėra toks gudrus, kaip įsivaizduoja. Protingas vyras būtų išplaukęs iš Senmiesčio, nors keliauti būtų tekę toliau. Senmiestyje jis galbūt niekam nebūtų kritęs į akis. Tarp Piratų mieste gyvenančių našlaičių Ariana turėjo bičiulių ir kai kurie iš jų susidomėjo, kodėl princas ir lordo sūnus keliauja pasikeitę vardus ir ieško laivo, galinčio perkelti juos per Siaurąją jūrą. Vienas iš tų smalsuolių naktį įlipo pro langą, atrakino nediduko Kventino seifo spyną ir viduje rado pergamento ritinėlių.
Jei kas nors būtų galėjęs ją patikinti, kad ši slapta kelionė per Siaurąją jūrą tėra tik Kventino užgaida, už tokią žinią Ariana būtų kažin ką atidavusi, bet… pergamentai, kuriuos brolis gabeno, buvo užantspauduoti Dorno saule ir ietimi. Geirino pusbrolis nedrįso perlaužti antspaudų ir pergamentų perskaityti, ir vis dėlto…
— Princese… — Jai už nugaros, pusiau žvaigždžių šviesoje, pusiau šešėlyje stovėjo seras Džeroldas Deinas.
— Nusičiurškei? — linksmai paklausė Ariana.
— Smėlis liko man labai dėkingas. — Deinas įrėmė koją į galvą statulos, kuri kadaise tikriausiai vaizdavo Mergelę, kol smėlis nugairino ir panaikino jos veido bruožus. — Šlapinantis man dingtelėjo, kad įvykdžiusi šį savo planą gali ir negauti, ko nori.
— O ko aš noriu, sere?
— Išlaisvinti Smėlio Gyvates. Atkeršyti už Oberiną ir Eliją. Ar man ši daina girdėta? Nori paragauti liūto kraujo.
Noriu ir viso to, ir dar pasinaudoti savo prigimtine teise. Noriu Saulės Ieties ir tėvo sosto. Noriu valdyti Domą.
— Noriu teisingumo.
— Vadink tai, kaip nori. Lanisterių merginos karūnavimas yra tuščias gestas. Ji niekada nesėdės Geležiniam soste. Nesukelsi nei trokštamo karo. Liūtas nesileis lengvai išprovokuojamas. — Seras Džeroldas išsitraukė kalaviją. Žvaigždžių šviesoje jis spindėjo skaudžiai kaip melas. — Štai kaip pradedamas karas. Ne aukso karūna, o plieniniais ašmenimis.
Vaikų aš nežudau.
— Kišk jį atgal į makštis. Aš pati globoju Mirselą. Be to, juk žinai, kad seras Aris neleis nuskriausti savo brangiosios princesės.
— Ne, nežinau, miledi. Užtat žinau, jog Deinai jau keli tūkstančiai metų žudo Oukhartus.
Nuo jo pasipūtimo Ariana neteko žado.
— Man rodos, Oukhartai taip pat seniai žudo Deinus.
— Visi mes turime šeimos tradicijų. — Juodoji Žvaigždė įsikišo kalaviją į makštis. — Mėnulis teka, be to, matau atjojant tavo numylėtinį.
Jo žvilgsnis buvo labai skvarbus. Raitelis ant aukšto širmo ristūno tikrai pasirodė esąs seras Aris, pentinais raginantis žirgą šuoliuoti ir užsimetęs ant pečių apsiaustą, kurio skvernai šauniai plaikstėsi vėjyje. Jam už nugaros, ant to paties žirgo sėdėjo princesė Mirsela, įsisupusi į platų drabužį su gobtuvu, slepiančiu gelsvas jos garbanas.
Serui Ariui padėjus Mirselai nusėsti iš balno, Drėjus prieš ją priklaupė.
— Tavo malonybe…
— Mano ledi valdove… — šalia jo priklaupė ir Šlakuotoji Silva.
— Karaliene, esu ištikimas tavo tarnas, — puolęs ant kelių tarė Geirinas.
Sutrikusi Mirsela tvirtai suspaudė Ariui Oukhartui dilbį.
— Kodėl jie vadina mane malonybe? — gailiai paklausė mergaitė. — Sere Ari, kokia čia vieta ir kas šie žmonės?
Ar jis Mirselai nieko nepaaiškino? Plaikstantis drabužių šilkui, Ariana žingtelėjo į priekį šypsodamasi ir taip tikėdamasi mergaitę nuraminti.