— Visi jie mano artimi ir ištikimi draugai, tavo malonybe, be to… netrukus jie taps ir tavo draugais.
— Princese Ariana… — Mirsela puolė jai ant kaklo. — Kodėl jie mane vadina karaliene? Ar Tomenui nutiko kas nors bloga?
— Jis susidėjo su niekšingais žmonėmis, tavo malonybe, — atsakė Ariana, — ir bijau, kad susimokė su jais atimti iš tavęs sostą.
— Sostą? Iš manęs? Kalbi apie Geležinį sostą? — Mirsela atrodė visiškai sutrikusi. — Jis niekada to sosto iš manęs neatėmė, Tomenas yra…
— …jaunesnis už tave. Juk tai tiesa, ar ne?
— Aš už jį vieneriais metais vyresnė.
— O tai reiškia, kad Geležinis sostas teisėtai priklauso tau, — pasakė Ariana. — Tavo brolis dar mažas, tad neturėtum jo kaltinti. Jis turi prastus patarėjus, bet… tu turi draugų. Ar suteiksi man garbę juos pristatyti? — Ariana paėmė Mirselą už rankos. — Tavo malonybe, susipažink su seru Endrėjumi Doltu, Lemonvudo įpėdiniu.
— Draugai vadina mane Drėjumi, — tarė jis, — ir man būtų didelė garbė, jei taip į mane kreiptųsi ir tavo malonybė.
Nors Drėjaus veidas ir šypsena atrodė visiškai nuoširdūs, Mirsela žvelgė į jį nepatikliai.
— Kol geriau pažinsiu, vadinsiu tave seru.
— Kaip tavo malonybei patinka, esu ištikimas tavo tarnas.
Silva krunkščiojo, kol Ariana pagaliau tarė:
— Ar galėčiau pristatyti ledi Silvą Santagar, mano karaliene? Savo mieląją Šlakuotąją Silvą?
— Kodėl žmonės tave taip vadina? — susidomėjo Mirsela.
— Dėl strazdanų, tavo malonybe, — paaiškino Silva, — nors visi apsimeta taip mane vadinantys todėl, kad esu Dėmėtojo Miško įpėdinė.
Tada atėjo eilė Geirinui, mitriam, juodbruvam, ilganosiam vyrui su nefrito auskaru ausyje.
— Tai pokštininkas Geirinas, jis našlaitis ir visada mane prajuokina, — pristatė jį Ariana. — Jo motina buvo mano žindyvė.
— Užjaučiu dėl motinos mirties, — pasakė Mirsela.
— Ne, ji nemirusi, mieloji karaliene. — Geirinas plačiai nusišypsojo ir jo burnoje blykstelėjo auksinis dantis, Arianos jam nupirktas vietoj to, kurį išmušė. — Aš kilęs iš Žaliojo Kraujo našlaičių, štai ką turėjo galvoje miledi.
Keliaudama link aukštupio, Mirsela turėjo užtektinai laiko sužinoti našlaičių istorijai. Pagaliau Ariana supažindino būsimą karalienę su paskutiniu jų būrio nariu.
— Ir pagaliau pristatau narsuolį serą Džeroldą Deiną, Žvaigždėkryčio riterį.
Seras Džeroldas priklaupė. Juodoji Žvaigždė šaltai ir įdėmiai žvelgė į mergaitę, o tamsiose jo akyse atsispindėjo mėnesienos šviesa.
— Esu girdėjusi apie Artūrą Deiną, — pasakė Mirsela. — Valdant karaliui Eiriui Pamišėliui, jis buvo karaliaus sargybos riteris.
— Arturas Deinas buvo Ryto Kalavijas. Jis miręs.
— Ar dabar — tu Ryto Kalavijas?
— Ne. Žmonės vadina mane Juodąja Žvaigžde ir tikrai esu nakties vyras.
Ariana pasivedė mergaitę į šalį.
— Tu tikriausiai alkana. Turime datulių, sūrio, alyvuogių ir citrinų sultimis saldinto vandens. Tačiau neturėtum per daug valgyti ir gerti. Truputį pailsėję, turėsime joti toliau. Čia, smėlynuose, visada geriausia keliauti naktį, kol saulė dar nepatekėjo. Tada lengviau žirgams.
— Ir raiteliams, — pridūrė Šlakuotoji Silva. — Ateik, tavo malonybe, pasišildyk. Man būtų didelė garbė, jei leistum tau patarnauti.
Palydėjusi princesę prie laužo, Ariana atsisukusi pamatė už nugaros stovintį serą Džeroldą.
— Mano giminės istorija siekia tūkstantmečius, ji gyvuoja nuo neatmenamų laikų, — pasiskundė jis. — Kodėl mano pusbrolis — vienintelis Deinas, kurį žmonės prisimena?
— Jis buvo didis riteris, — įsiterpė seras Aris Oukhartas.
— Jis turėjo puikų kalaviją, — pridūrė Juodoji Žvaigždė.
— Ir jo širdis buvo tauri. — Seras Aris švelniai palietė Arianai alkūnę. — Princese, maldauju trumpai pasikalbėti akis į akį.
— Ateik. — Ji pasivedė Arį į griuvėsių gilumą. Po apsiaustu riteris vilkėjo iš auksinio audeklo pasiūtą liemenę, ant kurios buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — trys žali ąžuolo lapai. Ant galvos jis buvo užsidėjęs lengvą plieninį šalmą, ant kurio viršaus styrojo nusklembtas smaigas, apvyniotą geltonu šalių, kaip įprasta dorniečiams. Seras Aris galėjo apsimesti esąs bet koks riteris, jo tapatybę išdavė tik apsiaustas. Mat apsiaustas buvo pasiūtas iš tviskančio balto šilko, balsvo kaip mėnesiena ir lengvo kaip dykumų vėjelis. Tai, be abejo, karaliaus sargybos vyro apsiaustas, tu narsuoli kvaily. — Ką ta mergaitė žino?
— Ne kažin ką. Prieš mums paliekant Karaliaus Uostą, Mirselos dėdė jai priminė, kad esu jos sergėtojas ir kad visi mano įsakymai bus duodami galvojant vien apie jos saugumą. Be to, ji girdėjo, ką žmonės šūkauja gatvėse ir kad atvirai reikalauja keršto. Mirsela supranta, jog tai ne žaidimas. Ši mergaitė ne pagal metus drąsi ir išmintinga. Nieko neklausinėdama, iki šiol ji darė viską, ko jos prašiau. — Riteris įsikibo Arianai į parankę, apsižvalgė ir tyliai pridūrė: — Bet yra ir dar viena naujiena, kurią turėtum žinoti. Taivinas Lanisteris negyvas.
Tai Arianą pribloškė.
— Mirė?
— Jį nužudė Kipšas. Karalienė tapo regente.
— Šit kaip? — Moteris užėmė Geležinį sostą? Apie tai kiek pamąsčiusi Ariana nusprendė, kad visa tai tik į gera. Jei Septynių Karalysčių lordai pripras prie karalienės Sersėjos valdymo, jiems bus daug lengviau prisiekti ištikimybę ir karalienei Mirselai. O lordas Taivinas buvo pavojingas priešininkas; jam žuvus, Dorno priešų gretos labai susilpnės. Lanisteriai žudo Lanisterius, kaip miela… — Koks likimas ištiko neūžaugą?
— Jis pabėgo, — tarė seras Aris. — Tam, kas atneš jo galvą, Sersėja siūlo suteikti lordo titulą. — Akmeninėmis plokštėmis išklotame vidiniame kieme, pusiau palaidotame po vėjo pustomu smėliu, jis stumtelėjo, atrėmė Arianą nugara į koloną ketindamas ją pabučiuoti ir pakėlė ranką jai prie krūties. Bučiavo ilgai, godžiai ir būtų pakėlęs jai sijonus, bet Ariana išsivadavo iš jo ir juokdamasi tarė:
— Matau, kad valdovės karūnavimas tave labai jaudina, sere, bet tokioms pramogoms neturime laiko. Pasismaginsime vėliau, pažadu. — Ji palietė Ariui skruostą. — Ar turėjai kokių nors sunkumų?
— Man neramu tik dėl Tristano. Jis nori sėdėti prie Mirselos lovos ir žaisti su ja kivasą.
— Sakiau tau, kad vėjaraupiais jis sirgo būdamas ketverių. Jais sergama tik kartą. Reikėjo paskelbti, kad Mirsela susirgo pilkžvyne, tada Tristanas būtų vengęs jos kaip maro.
— Berniukas gal ir būtų vengęs, bet tik ne tavo tėvo meisteris.
— Kaleotas… — sumurmėjo Ariana. — Ar jis mėgino Mirselą pamatyti?
— Aš jam net kelis kartus išsamiai papasakojau, kokiais raudonais spuogais išbertas jos veidas. Jis pasakė, kad nieko negalima padaryti, kad liga praeis savaime, ir davė man puodynėlę tepalo niežuliui sušvelninti.
Nuo vėjaraupių dar niekada nemirė jaunesnis nei dešimties metų vaikas, bet suaugusiems ši liga galėjo baigtis mirtimi, o meisteris Kaleotas vaikystėje nebuvo ja persirgęs. Ariana tai sužinojo, kai būdama aštuonerių pati užsikrėtė vėjaraupiais.
— Gerai, — pasakė ji. — O tarnaitė? Ar ji panaši į Mirselą?
— Taip, žvelgiant iš toliau. Būtent dėl to panašumo Kipšas ją ir išsirinko, pavaręs šalin daug geresnės kilmės mergaičių. Mirsela padėjo sugarbanoti tarnaitei plaukus ir pati dažais užtepė jai ant veido spuogus. Jos yra tolimos giminaitės. Lanisporte knibždėte knibžda Lanių, Lanetų, Lantelių ir ne tokių iškilių Lanisterių, ir pusės iš jų plaukai aukso spalvos. Vilkėdama Mirselos naktinius marškinius, meisterio duotu tepalu išteptu veidu neryškioje šviesoje ji… apkvailintų net mane. Gerokai sunkiau buvo rasti mane galintį pakeisti vyrą. Deikas beveik tokio pat ūgio, bet per storas, todėl atidaviau savo šarvus Rolderiui ir liepiau antveidį laikyti nuleistą. Jis trimis coliais žemesnis už mane, bet, man šalia nestovint, gal šito niekas nepastebės. Šiaip ar taip, jis iš Mirselos kambarių niekur neis.