— Mums reikia vos kelių dienų. Per tą laiką princesė spės nukeliauti taip toli, kad mano tėvas jos nepagaus.
— Kur ji keliaus? — Aris prisitraukė Arianą ir nosimi brūkštelėjo jai kaklą. — Ar nemanai, kad būtų pats laikas atskleisti man tolesnį planą?
Ariana juokdamasi jį atstūmė.
— Ne, bet mums jau pats laikas joti.
Kai jie, palikę dulkinus ir perdžiūvusius Šendistouno griuvėsius, patraukė į pietvakarius, mėnulis jau buvo užslinkęs virš Mėnulio Mergelės. Priekyje jojo Ariana ir seras Aris, o tarp jų, raita ant žvalios kumelės, Mirsela. Geirinas ir Šlakuotoji Silva traukė jiems iš paskos, o paskutiniai ant žirgų risnojo abu Dorno riteriai. Mes septyni, jiems keliaujant dingtelėjo Arianai. Anksčiau ji apie tai nepagalvojo, tačiau tai, rodės, yra jiems palankus ženklas. Septyni raiteliai pakeliui į šlovę. Vieną gražią dieną dainiai padarys mus nemirtingus. Drėjus norėjo didesnės palydos, bet gausesnis būrys galėjo atkreipti nepageidaujamą žmonių dėmesį, be to, kiekvienas papildomas žmogus didino ir išdavystės riziką. Bent jau šito tėvas mane tikrai išmokė. Net būdamas jaunesnis ir stipresnės sveikatos Doranas Martelis elgdavosi labai atsargiai ir turėjo polinkį daug ką slėpti bei nutylėti. Jam laikas nusimesti savo naštą, bet neleisiu, kad nukentėtų tėvo garbė arba jis būtų asmeniškai įžeidinėjamas. Arija ketino grąžinti tėvą į Vandenų Sodus, kad likusius gyvenimo metus jis praleistų apsuptas besijuokiančių vaikų ir mėgaudamasis citrinų bei apelsinų aromatais. Taip, o Kventinas galės palaikyti jam draugiją. Kai karūnuosiu Mirselą ir išlaisvinsiu Smėlio Gyvates, visas Domas susivienys po mano vėliava. Galbūt Ironvudai ir parems Kventiną, bet vieni jie nekels jokios grėsmės. O jei prisidės prie Tomeno ir Lanisterių, ji lieps Juodajai Žvaigždei išrauti jų giminę su šaknimis ir sunaikinti.
— Pavargau, — kelias valandas praleidusi balne pasiskundė Mirsela. — Ar dar toli? Kur mes jojame?
— Princesė Ariana veda tavo malonybę ten, kur būsi saugi, — patikino ją seras Aris.
— Kelionė ilga, — pridūrė Ariana, — bet pasiekus Žaliąjį Kraują joti bus lengviau. Ten mus pasitiks Geirino žmonės, upės našlaičiai. Jie gyvena laivuose ir, stumdamiesi kartimis Žaliuoju Krauju ir jo intakais, žvejoja, skina vaisius ir dirba visus kitus reikalingus darbus.
— Tiesa, — linksmai pritarė Geirinas, — be to, ant vandens mes dainuojame, žaidžiame, šokame ir puikiai išmanome gydymo meną. Mano motina yra geriausia pribuvėja visame Vesterose, o tėvas moka gydyti karpas.
— Kodėl vadinate save našlaičiais, jei turite motinas ir tėvus? — nusistebėjo Mirsela.
— Jie roinarai, — paaiškino Ariana, — o jų motina buvo Roino upė.
Bet Mirsela vis tiek nesuprato.
— Maniau, kad tai jūs roinarai. Jūs, Dorno gyventojai.
— Iš dalies ir esame, tavo malonybe. Mano gyslomis teka ir Naimerijos, ir Dorno lordo, už kurio ji ištekėjo, Morso Martelio kraujas. Vestuvių dieną Naimerija sudegino savo laivus, kad jos žmonės suprastų, jog kelio atgal nėra. Matydami tas liepsnas dauguma iš jų džiaugėsi, mat prieš pasiekiant Dorną buvo ištvėrę daug ilgų ir siaubingų kelionių, daugybė jų žuvo per audras, mirė nuo ligų arba pateko į vergiją. Tačiau buvo saujelė tokių, kurie degančių laivų gedėjo. Jiems nepatiko nei ši sausa raudona žemė, nei dievas septyniais veidais, todėl jie laikėsi savo senų papročių, iš sudegintų laivų liekanų pasistatė naujus ir tapo Žaliojo Kraujo našlaičiais. Jų dainose minima motina yra ne mūsų motina, o motina Roino upė, kurios vandenys maitino tuos žmones nuo neatmenamų laikų.
— Girdėjau, kad roinarai turėjo dievą-vėžlį, — tarė seras Aris.
— Upės Senis — vienas iš mažesniųjų dievų, — paaiškino Geirinas. — Jis taip pat gimė iš Motinos Upės, įveikė karalių Krabą ir jam atiteko visos po vandeniu plytinčios valdos.
— Šit kaip! — šūktelėjo Mirsela.
— Kaip suprantu, ir tau teko dalyvauti keliuose rimtuose mūšiuose, tavo malonybe, — linksmai pasakė Drėjus. — Sklinda kalbos, kad prie kivaso stalo mūsų narsiojo princo Tristano nepasigailėjai.
— Jis kiekvieną kartą rikiuoja kubelius ta pačia tvarka: kalnus priekyje, o dramblius — kalnų perėjose, — gūžtelėjo Mirsela. — Tada aš pasiunčiu savo drakoną, kad surytų jo dramblius.
— Ar tavo tarnaitė taip pat žaidžia šį žaidimą? — pasiteiravo Drėjus.
— Rosamunda? — nustebo Mirsela. — Ne. Mėginau ją išmokyti, bet ji sakė, kad taisyklės jai per sunkios.
— Ji taip pat priklauso Lanisterių giminei? — paklausė ledi Silva.
— Ji — Lanister iš Lanisporto, o ne iš Kasterlių Uolos. Jos plaukai tokios pat spalvos kaip maniškiai, bet tiesūs, o ne garbanoti. Tiesą sakant, Rosamunda nėra labai panaši į mane, bet kai vilki mano drabužius, žmonės, kurie mudviejų nepažįsta, mano, kad ji — tai aš.
— Vadinasi, judvi ir anksčiau esate tai dariusios?
— O taip. Mes apsikeitėme vietomis „Jūrų greituolyje“, plaukusiame į Bravosą. Septonė Eglantina patamsino man plaukus rudais dažais. Ji sakė, jog tai tik pramoga, nors iš tiesų visa tai buvo daroma norint mane apsaugoti, jei kartais laivą užgrobtų dėdė Stanis.
Aiškiai buvo matyti, kad Mirsela nuvargusi, tad Ariana visiems liepė sustoti. Jie vėl pagirdė arklius, truputį atsipūtė, užkando sūrio ir vaisių. Mirsela ir Šlakuotoji Silva pasidalijo apelsiną, o Geirinas valgė alyvuoges ir spjaudė kauliukus į Drėjų.
Ariana tikėjosi pasiekti upę saulei dar nepatekėjus, bet jie išjojo gerokai vėliau, nei ji ketino, tad, kai rytinis dangaus pakraštys ėmė rausti, jie dar suposi balnuose. Juodoji Žvaigždė paragino žirgą ir risčia prijojo prie jos.
— Princese, — tarė jis, — turėjau paspartinti žirgų žingsnius, nebent vis dėlto ketini tą mergaitę pražudyti. Neturime palapinių, o dieną smėlynai virsta tikru pragaru.
— Smėlynus pažįstu ne prasčiau už tave, sere, — atsakė Ariana.
Ir vis dėlto ji sutiko su Juodosios Žvaigždės siūlymu. Jų žirgams paspartinti žingsnį buvo nelengva, bet Ariana buvo nutarusi geriau prarasti šešis arklius nei vieną princesę.
Netrukus vėjas papūtė iš vakarų — karštas, sausas, nešantis smėlį. Ariana užsidengė veidą šydu. Jis buvo pasiūtas iš tviskančio šilko, viršuje šviesiai žalias, apačioje geltonas, o ten, kur šios spalvos susitiko, jų atspalviai švelniai liejosi. Šydo pasvarėlius atstojo žali perlai, kurie, Arianai jojant, tyliai barškėjo.
— Žinau, kodėl mano princesė dėvi šydą, — jai tvirtinant audeklą prie varinio šalmo šonų tarė Aris. — Jei nedėvėtų, jos grožis užtemdytų saulę danguje.
Ariana nusijuokė.
— Ne, tavo princesė dėvi šydą, kad jos neakintų saulė, o į burną nepatektų smėlio. Ir tau reikėtų jį dėvėti, sere.
Ariana pagalvojo, ar ilgai jos baltasis riteris ruošėsi ištarti šį nevykusį komplimentą. Lovoje seras Aris buvo puikus, bet sąmojingumo jam labai trūko.