Ją lydintys dorniečiai taip pat užsidengė veidus, o Šlakuotoji Silva padėjo nuo saulės prisidengti mažajai princesei, bet seras Aris užsispyrė nesisaugoti. Netrukus jo veidu jau žliaugė prakaitas, o skruostai įraudo. Dar truputį ir jis su tais storais drabužiais iškeps gyvas, dingtelėjo Arianai. Ir ne jį pirmą būtų ištikęs toks likimas. Per kelis praėjusius šimtmečius daug kariuomenių atžygiavo per Princo perėją su besiplaikstančiomis vėliavomis, bet karštuose raudonuose Dorno smėlynuose jos tiesiog sudžiūdavo ir iškepdavo. „Martelių giminės ženklas — saulė ir ietis, du mėgstamiausi dorniečių ginklai, — savo pagyrūniškoje knygoje „Dorno užkariavimas“ kadaise rašė Jaunasis Drakonas, — bet iš jų dviejų saulė gerokai pavojingesnė.“
Laimė, jiems nereikėjo keliauti per plačius gilių smėlynų plotus, o tik įveikti siaurą dykros ruožą. Giedrame danguje, aukštai jiems virš galvų pamačiusi ratus sukantį vanagą, Ariana suprato, kad blogiausia jau praėjo. Netrukus jie prijojo medį. Jo kamienas buvo gumbuotas, susisukęs, vietoj lapų styrojo dygliai, — tokie medžiai buvo vadinami smėlynų elgetomis, — tačiau tai reiškė, jog netoliese esama vandens.
— Jau beveik atjojome, tavo malonybe, — linksmai pasakė Geirinas Mirselai, kai jiems prieš akis iškilo ir daugiau smėlynų elgetų — visas jų būrys, tankiai augantis abipus išdžiūvusio upokšnio vagos. Saulė plieskė taip, jog, rodės, trankosi liepsnojančiu kūju, tačiau tai nebebuvo svarbu, nes jų kelionė baigėsi. Jie vėl sustojo pagirdyti žirgų, godžiai atsigėrė iš odmaišių, susidrėkino savo šydus ir vėl sėdo į balnus, ketindami įveikti paskutinį kelionės tarpą. Nesukorę nė lygos, pasijuto jojantys per velnio žolę ir pro alyvuogių giraites. Anapus akmenuotų kalvų virtinės žolė atrodė žalesnė ir vešlesnė, be to, ten buvo matyti citrinmedžių sodai, drėkinami senųjų vandens kanalų tinklo. Geirinas pirmas pamatė žaliai ribuliuojančią upę. Šūktelėjęs jis paleido žirgą šuoliais.
Kartą, drauge su trimis Smėlio Gyvatėmis vykstant aplankyti Tajenės motinos, Arianai Martel teko keltis per Manderį. Palyginti su tuo didingu vandens keliu, Žaliasis Kraujas net nenusipelnė būti vadinamas upe, ir vis dėlto jis buvo gyvybinė Dorno vandens gysla. Žaliuoju Krauju ši upė buvo pavadinta dėl drumsto, žalzgano ir vangiai tekančio vandens. Bet jiems pasiekus krantą, saulė tuos vandenis, rodos, nuauksino. Ariana nedažnai matydavo tokį akiai malonų vaizdą. Kita kelionės dalis turėtų būti neskubti ir paprasta, pagalvojo ji. Žaliuoju Krauju, o paskui Vaito upe tol kol kartimis stumiamas laivelis galės praplaukti. Plaukiant jai tikrai pakaks laiko paaiškinti Mirselai, kas jos laukia. Anapus Vaito vėl plytėjo gilūs smėlynai. Kad juos įveiktų, jiems reikės Sendstouno ir Helholto pagalbos, tačiau Ariana buvo tikra, kad ją gaus. Sendstoune Raudonoji Angis buvo užaugintas ir išauklėtas, o princo Oberino meilužė Elarija Send buvo nesantuokinė lordo Ulerio duktė; keturios iš Smėlio Gyvačių buvo jo anūkės. Helholte karūnuosiu Mirselą ir sutelksiu savo vėliavininkus.
Už pusės lygos kelio pasroviui jie rado laivą, paslėptą po nusvirusiomis didžiulio žalio gluosnio šakomis. Kažin, ar šiuos žemus ir plačius, kartimis stumiamus laivus apskritai buvo galima vadinti laivais; Jaunasis Drakonas įvardijo juos kaip „lūšneles ant plaustų“, tačiau tai irgi nebuvo teisinga. Visi, išskyrus tik pačių neturtingiausių našlaičių, laivai buvo meniškai išskaptuoti ir nudažyti. Šis buvo nudažytas žalsvai, turėjo medinę, lenktą, undinės pavidalo vairalazdę, o pro jo turėklus spoksojo medinės žuvų galvos. Denis buvo prigrūstas lazdų, virvių ir puodynių su alyvuogėmis, o laivo priekyje ir paskuigalyje suposi po geležinį žibintą. O kur įgula? — nustebusi pagalvojo Ariana.
Geirinas sustabdė žirgą po gluosniu.
— Kelkitės, žuviaakiai tinginiai! — lipdamas iš balno, šūktelėjo jis. — Atvyko jūsų karalienė ir ji laukia karališko sutikimo. Kelkitės, skubėkite į denį, norime išgirsti dainų ir paragauti saldaus vyno. Mano burna visai išdžiū…
Kajutės durys staiga atsilapojo. Į saulės apšviestą plotą žengė Erėjas Hota su ilguoju kirviu rankoje.
Geirinas sustojo kaip įbestas. Ariana pasijuto, taip, tarsi to kirvio ašmenys būtų susmigę jai į pilvą. Ne šitaip viskas turėjo baigtis. Taip neturėjo nutikti. Ir kai išgirdo Drėjų sakant: „Šio veido tikrai nesitikėjau čia pamatyti“, — suvokė privalanti kažką daryti.
— Atgal! — suriko ji, šokdama į balną. — Ari, saugok princesę…
Hota dunkstelėjo kirvio kotu į denį. Iš už meniškai išskaptuotų kartimis stumiamo laivo turėklų akimirksniu išlindo keliolika sargybinių, ginkluotų svaidomosiomis ietimis ir arbaletais. Dar daugiau jų užsilipo ant kajutės stogo.
— Pasiduok, mano princese! — sušuko kapitonas. — Kitaip, tavo tėvo įsakymu, turėsime nužudyti jus visus, išskyrus mergaitę ir tave.
Princesė Mirsela lyg suakmenėjusi sėdėjo ant žirgo. Pakėlęs rankas aukštyn, Geirinas palengva atatupstas traukėsi nuo laivo. Drėjus nusisegė kardasaitį.
— Rodos, pasiduoti bus protingiausia, — kai jo kalavijas bumbtelėjo nukritęs ant žemės, pasakė jis Arianai.
— Ne! — seras Aris Oukhartas paragino žirgą ir, laikydamas kalaviją sidabru spindinčiais ašmenimis, užstojo Arianą nuo arbaletininkų. Jis buvo pasiėmęs skydą ir užkišęs kairės rankos pirštus už jo diržų. — Kol aš gyvas, princesės nepaimsite.
Kvaily nutrūktgalvi, tespėjo pagalvoti Ariana, ką tu darai?
Juodoji Žvaigždė garsiai nusikvatojo.
— Ar tu aklas, ar kvailas, Oukhartai? Jų gerokai per daug. Kišk kalaviją į makštis.
— Daryk, ką jis sako, sere Ari, — paragino Drėjus.
Įkliuvome, sere, norėjo pasakyti Ariana. Ir tavo mirtis mūsų neišlaisvins. Jei myli savo princesę, pasiduok. Bet kai pamėgino prabilti, žodžiai įstrigo jai gerklėje.
Seras Aris Oukhartas paskutinį kartą ilgesingai į ją pažvelgė, o tada aukso pentinais paragino žirgą ir puolė.
Jis stačia galva leidosi link kartimis stumiamo laivo, o jam už nugaros vėjyje plaikstėsi balto apsiausto skvernai. Ariana Martel dar niekada nebuvo mačiusi nieko narsesnio ir… kvailesnio.
— Neee! — suriko ji, bet kalbą atgavo per vėlai.
Sušvilpė iš arbaleto paleista strėlė, paskui dar viena. Hota garsiai kažką įsakė. Atstumas buvo toks menkas, kad baltojo riterio šarvai, rodės, pagaminti iš pergamento. Pirmoji arbaleto strėlė kiaurai pervėrė sunkų ąžuolinį skydą ir prismeigė jį raiteliui prie peties. Antroji nubraukė jam smilkinį. Svaidomoji ietis pataikė sero Ario žirgui į šoną, bet gyvulys tebešuoliavo ir tik pasiekęs laivo trapą susvyravo.
— Ne! — šaukė kažkokia mergiotė, maža paika mergiotė. — Ne, maldauju, taip neturėjo nutikti!
Ariana girdėjo šaižiai klykiant ir baimės apimtą Mirselą.
Seras Aris mosavo kalaviju į kairę ir į dešinę ir nukovė du ietininkus. Jo žirgas atsistojo piestu ir priekine kanopa kaptelėjo į veidą arbaletininkui, mėginančiam vėl užtaisyti ginklą, tačiau kiti arbaletai šaudė, smaigstydami stambų žirgą plunksnomis puoštomis strėlėmis. Jos lėkė taip taikliai ir tokiu greičiu, kad patiesė žirgą ant šono. Gyvuliui pakirto kojas ir jis šlumštelėjo ant denio. Ariui Oukhartui šiaip taip pavyko išsilaisvinti. Jis net nepametė kalavijo. Sutelkęs visas jėgas, Aris pasikėlė, priklaupė šalia dvesiančio žirgo ir… pajuto, kad prie jo stovi Erėjas Hota.